Algirdas Mišinis: žmogus, radęs vietą Elektrėnams Lietuvos turizmo žemėlapyje

Niekam nuostabos nekelia pasakymas, kad žmonės stato miestus. Taip buvo nuo senų senovės. Tačiau dažnas nesuprasdamas gūžčioja pečiais išgirdęs posakį, jog patys žmonės auga kartu su jų statomu miestu.

Tokių istorijų galima išgirsti kalbantis su mūsų laikais iškilusių miestų naujakuriais, kurie ne tik vienaip ar kitaip prisidėjo prie naujojo miesto gimimo, bet ir patys atrado save jame. Elektrėnuose, kurie savo istoriją skaičiuoja tik nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio, tokių žmonių galima sutikti ne vieną.
Mūsų istorijos herojumi šį kartą tapo Algirdas Mišinis. Labai sunku tokius žmones apibūdinti keliais žodžiais. Ne vienerius metus dirbęs Lietuvos elektrinėje, mūsų mieste jis garsėja kaip sporto entuziastas, visų pirma alpinistas ir kalnų turistas. Ne vienas į kalnus keliavęs elektrėnietis Algirdą vadina žmogumi, atskleidusiu kalnų didybę ir grožį. Bet kelionės tėra vienas iš daugelio jo pomėgių. A. Mišinį savu žmogumi vadina ir Elektrėnų šachmatų mėgėjai, sveikuoliai ir sodininkų bendrijos nariai, tačiau bene didžiausias jo nuopelnas, kad ne vieną dešimtmetį mūsų miestas Lietuvoje buvo žinomas kaip vienas aktyviausių sportinio turizmo centrų. Ir nėra jokios abejonės, kad garsindamas Elektrėnus augo ir pats A. Mišinis.

Kelionių trauka – nuo vaikystės

Algirdas Mišinis gimė 1938 m. Aukštaitijoje. Vaikystė prabėgo Anykščių rajono Voversių kaime. Čia jis pirmą kartą pajuto kelionių svaigulį – kartu su jaunesniuoju broliu dviračiu išmaišė artimas ir tolimas gimtinės apylinkes. Besimokydamas Alantos vidurinėje mokykloje jaunasis Algirdas susidomėjo lengvąja atletika – bėgimu. Tačiau vaikystėje atsiradusi kelionių trauka nepaliko jo visą gyvenimą. Dar būdamas moksleivis, apkeliavo beveik visą Lietuvą. Kelionių magija viliojo jaunuolį pažinti ir tolimesnes šalis, tačiau svajonę tapti tolimojo plaukiojimo kapitonu teko pamiršti dėl prasto regėjimo. Neįstojęs į Kaliningrado (Rusijos Federacija) šturmanų mokyklą, A. Mišinis ketino save išbandyti plėšiniuose Kazachstane, tačiau likimas gyvenimo kelią pasuko į Ukrainos rytuose esantį Donbasą. Šešeri metai praleisti dirbant šachtose suformavo tvirtą A. Mišinio charakterį, kuris labai pravertė vėliau. Tolimame krašte jis sutiko ir savo gyvenimo moterį – Rozą, su kuria jau penkias dešimtis metų eina per gyvenimą.

Nauja aistra – alpinizmas

Tačiau ne veltui lietuviai sako, kad gimtinės dūmas yra gardžiausias. 1962 m. A. Mišinis su šeima grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės statyboje, būsimuose Elektrėnuose. Nuo tol visas jo gyvenimas ir veikla susiję su šiuo tiesiog amžininkų akyse augusiu miestu. Kartu augo ir A. Mišinis, atradęs naujus draugus ir pomėgius. Elektrėnuose Algirdas susipažino su alpinizmo instruktoriumi Valentinu Bitinu, kuris kalnų liga buvo susirgęs dar prieš atvykdamas į mūsų miestą. Kaip sako pats A. Mišinis, jis ištisus 25 metus be pertraukos kasmet važiuodavo į kalnus. Kaukazas, Pamyras, Fanai, Tian Šanis, Karpatai... – iš atminties iškyla aplankyti kalnynai. Vartydamas savo kelionių dienoraščius, palengva vardija įveiktų viršūnių pavadinimus: Lietuvos alpinistų ir G. Dmitrovo Tian Šanyje, Džantuganas Kaukaze, Energija Fanuose. Elektrėniečiui A. Mišiniui ir kitiems V. Bitino suburtiems alpinizmo entuziastams Energijos viršūnė pirmiausia asocijavosi su jaunystės miestu, kuriame veikė galingiausia Lietuvoje šiluminė elektrinė. 1982 m. miesto alpinistų komanda kopimu į 5120 m aukščio Energijos viršūnę sumanė pažymėti pirmojo elektrinės bloko 20-ies metų paleidimo sukaktį. Ir nors tais metais oro sąlygos neleido pasiekti tikslo, tačiau žinia apie Elektrėnus buvo nunešta iki tolimosios Tadžikijos. Kaip tvirtina pats A. Mišinis, per porą dešimtmečių jo vedami kalnuose pabuvojo per penkiasdešimt mūsų miesto gyventojų. Vartant A. Mišinio alpinistinę knygelę, galima suprasti, kodėl su šiuo vyru nebuvo baisu eiti į pavojų kupinus kalnus. „Puikus fizinis ir techninis pasiruošimas“, „puikiai įveikia ledo ir uolų maršrutus“, „aktyvus kopiant ir stovyklaujant“ – kiekvienais metais (įrašai knygelėje būdavo rašomi kasmet) skirtingi alpinizmo instruktoriai vienodai puikiai vertino elektrėniečio pasirengimą.

Elektrėnų žygeivių vadas

Tačiau kelionės į kalnus nebuvo vienintelis Algirdo pomėgis. Jau daugiau nei keturiasdešimt metų gegužės pradžioje visas Lietuvos žygeivių žiedas susirenka į keliautojų pėsčiomis maratonus, kuriuos organizuoja Lietuvos mokslų akademijos turistų klubas. Elektrėniečiai šiame 100 km per parą ištvermės žygyje pirmą kartą dalyvavo 1976 m. Į Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietę, šalia kurios buvo bazinė maratono stovykla, atvyko A. Mišinio suburta 10 žmonių komanda, kuri jau kitą dieną buvo sveikinama užėmusi trečiąją vietą. Dar po dvejų metų elektrėniečiams buvo įteiktas ir simbolinis maratono nugalėtojų prizas – nepakeičiamas keliaujančiojo pėsčiomis palydovas – medinė lazdelė. Prisimindamas šiuos maratonus, A. Mišinis pasakoja, jog kiekvieną kartą veždavo tą lazdelę organizatoriams (prizas juk pereinamasis!) iš anksto žinodami, kad vėl jį laimės ir parveš atgal į Elektrėnus. Pasakojimai apie linksmų draugų kompanijoje nueitus kilometrus, kelionėje patirtus nuotykius ir aplankytas vietas kiekvienais metais į Elektrėnų komandą sutraukdavo vis daugiau žygeivių. Geriausiais metais mūsų miesto garbę šiuose maratonuose gindavo daugiau nei šimtas sportininkų – elektrinės darbuotojų, moksleivių ir šiaip keliauti mėgstančių miestelėnų. Nemaža dalimi A. Mišinio, kuris be didelių pertraukų dalyvaudavo šiame renginyje, dėka elektrėniečiai tarp Lietuvos keliautojų pelnė užkietėjusių turistinių maratonų mėgėjų šlovę. Elektrėnų sporto entuziastus būdavo galima sutikti baidarių maratonuose Merkio upėje, tuomet tik pirmus kilometrus skaičiavusiuose dviračių žygiuose ir, be jokios abejonės, slidininkų maratonuose. Kasmet bent keliolika mūsų kraštiečių pasiryždavo bene didžiausiam išbandymui – 60 km slidžių maratonui Tartu mieste Estijoje. A. Mišinis ne tik pats dalyvaudavo maratonuose – vyresni žygeiviai prisimena Algirdo ir kelių bendraminčių suorganizuotus vadinamuosius Elektrėnų maratonus, kurie vykdavo gražiausiose Lietuvos vietose – Aukštadvario apylinkėse netoli Velnio duobės, netoli Anykščių palei Šventosios upę ir kt. Juose dalyvavę veteranai atsimena ne tik puikiai suplanuotus maršrutus, bet ir nuotaikingai, su humoru parinktas kliūtis, kurias reikėdavo įveikti keliaujant finišo link.
Aktyviai dalyvaudamas sudėtinguose kalnų žygiuose, keliautojų sporto varžybose, A. Mišinis užsitarnavo didelį autoritetą tarp visos šalies keliautojų elito. Vertindamas A. Mišinio patirtį, organizuotumą, neginčijamas Lietuvos keliautojų guru A. Jucevičius ne kartą kreipėsi į jį pagalbos organizuojant respublikinius turizmo renginius Elektrėnuose ar jų apylinkėse. Mums teko garbė pasitikti Lietuvos kalnų turizmo sezono atidarymo bei uždarymo sąskrydžių, Lietuvos vandens turizmo ralių, A. Babiežos taurės ir kitų tradicinių renginių dalyvius. Bet kokiam nenumatytam klausimui iškilus organizatoriai pagalbos kreipdavosi į A. Mišinį.

Dviračiu į sveikuolių šventę

Ne tik varžybomis buvo gyvi Elektrėnų keliautojai. Ne vienas iš jų su neslepiama nostalgija prisimena A. Mišinio sugalvotą ir kelerius metus vykdytą sumanymą savaip prisidėti prie kasmetinės sveikuolių organizuojamos šventės Anykščiuose. Tai buvo iš tiesų unikalus sumanymas! Nedidelė grupelė entuziastų, turėdami vos du ar tris dviračius, per naktį pakaitomis eidami ir mindami dviračius, ryte pasiekdavo Anykščius, į kuriuos rinkdavosi sveikuoliai iš visos Lietuvos. Šių eilučių autoriui irgi teko dalyvauti tokiame nepakartojamame nuotykyje. Dviese pėsčiomis vėlyvą balandžio popietę išėję iš Elektrėnų po keliolikos kilometrų iš anksto sutartoje vietoje rasdavome kitų bendrakeleivių paliktus dviračius. Numynę „savus“ kilometrus, dviračius palikdavome ateinantiems iš paskos, o patys vėl eidavome pėsčiomis. Taip pasikeisdami įveikdavome kiek daugiau nei 100 km, skyrusius Anykščius nuo Elektrėnų.
Noras išgarsinti jauną miestą ar net savotiškai pasipuikuoti prieš kitus Elektrėnų apylinkių grožiu entuziastų ketveriukei – Algirdui Mišiniui, Nikolajui Černeiko, Stasiui Ramanauskui ir Vaclovui Sladkevičiui – 1971 m. pakuždėjo sumanymą suorganizuoti bėgimą aplink Elektrėnų marias. Čia puikiai derėjo du Algirdo pomėgiai – bėgimas ir buvimas gamtoje, nes didžioji dalis bėgimo trasos driekiasi lauko ir miško takeliais, o bėgikų akis džiugina nuostabūs gamtos vaizdai.

Turistinio sąjūdžio pradininkai

Kaip ir kiti mėgstamoje srityje daug pasiekę žmonės, A. Mišinis niekada nesureikšmino savo indėlio įgyvendinant vieną ar kitą sumanymą. Pasakodamas turistinio sąjūdžio Elektrėnuose istoriją, jis visada pabrėžia, kad tiek daug pasiekti buvo galima turint tvirtą bendraminčių paramą. Atvykęs į naujai statomą miestą, A. Mišinis čia sutiko jau ekstremalių kelionių kalnuose ir srauniose upėse „ragavusius“ V. Bitiną ir Leoną Valinevičių. Norėdami kelionių džiaugsmu pasidalinti su bendradarbiais ir net todėl, kad sovietiniais laikais sportinis turizmas buvo griežtai komandinė rungtis, šie vyrai greitai subūrė žygeivių branduolį. A. Mišinis, lyg bijodamas ką nors praleisti, neskubėdamas vardija pirmuosius kelionių virusu užsikrėtusius elektrėniečius: Algirdas Subata, Alfredas Leicmonas, Antanas Kapustinskas, Viktoras Valiušis, Jurgis Michailovas, Eugenijus Aizinas, Rimas Urbonavičius, Rimas Lyberis, Vytautas Suslavičius ir kiti. Vos kelerių metų reikėjo, kad A. Mišinis taptų neformaliu šios kompanijos lyderiu, siela bei idėjų generatoriumi, didžiąją savo laisvalaikio dalį skyrusiu turistinių žygių, renginių organizavimui bei propagavimui. Be abejo, net didžiausi entuziastai būtų nuleidę rankas, jei nebūtų jautę ilgamečio Lietuvos elektrinės direktoriaus Prano Noreikos palaikymo. Direktorius, pats ne itin mėgęs keliones, puikiai suprato tuo metu jaunų inžinierių polėkį, kurį visais būdais palaikė ir skatino. Elektrinė daugybę kartų skyrė autobusą vykti į sąskrydžius ar varžybas, išpirkdavo kelialapius į alpinistines stovyklas, aprūpindavo žygeivius reikalingu inventoriumi. Vertinant tuometį turistinio sąjūdžio populiarumą tarp miesto gyventojų, nuostabą kelia ir tai, kad jame menkai dalyvavo mokyklų kolektyvai. A. Mišinis paminėjo tik Trakų jaunųjų turistų centro direktorių Algį Bacevičių ir „Ąžuolyno“ (buv. 1-osios vidurinės) mokyklos biologijos mokytoją Birutę Matačiūnienę, kurie Elektrėnų moksleivius mokė turizmo abėcėlės.

Kada vėl grįš gerieji laikai?

„Nusirito banga, pakėlusi mūsų turistinį gyvenimą į tokį lygį, kad Elektrėnai pagal rezultatus buvo greta Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Gaila, kad ji nuslūgo. Ir kai vėl pakils, kažin ar bus vėl tokia graži?“ – cituoja A. Mišinį knygos „Elektrėnai“ autoriai. Prisiminus šiuos patyrusio keliautojo žodžius, lieka neužduotas paskutinis klausimas apie tai, kokios tolimesnės turizmo perspektyvos mūsų krašte. O atsakymas būtų toks: kol neatsiras žmogus, bent nedidele dalimi prilygstantis A. Mišiniui entuziazmu, turizmo specifikos išmanymu ir mokėjimu savo idėjomis uždegti kitus, tol apie Elektrėnų turistų šlovę kalbėsime būtuoju laiku.

Audrius Jurgelevičius

Projektą remia: