Vilmantas Palčiauskas: mano šaknys Beižionių žemėje

Kiekvienas žmogus, norėdamas rasti vietą pasaulyje, ieško sau likimo skirtų legendinių banginių, ant kurių stovėdamas jaučiasi esantis savo vietoje.

Per beveik šešias valandas trukusį pokalbį su mokytoju, Beižionių vaikų namų direktoriumi ir bendruomenės pirmininku Vilmantu Palčiausku bandžiau suvokti, kas leidžia šiam vyrui tvirtai stovėti ant žemės ir būti reikalingam žmonėms. Nelabai rizikuodamas suklysti, manau supratęs, kas tai būtų: prasmingas darbas, gyvenime sutikti geri žmonės ir įstabaus grožio gamta aplinkui.
Su V. Palčiausku susitikome prie Beižionių vaikų globos namų. Nors direktorius atostogavo, tačiau nė dienai negalėjo atitrūkti nuo darbo. Išvakarėse parvežęs kelis savo auklėtinius iš jūros skautų stovyklos Trakuose norėjo išgirsti pirmuosius jų įspūdžius. Juos papasakoti veržėsi ir mažieji skautai, su mano pašnekovu bendravę ne tik kaip su direktoriumi, bet ir kaip su vyresniu bičiuliu. Todėl ir pokalbis krypo link šios įstaigos, kuriai V. Palčiauskas vadovauja jau daugiau nei 15 metų, reikalų – jos džiaugsmų ir bėdų. Vėliau kalbėjome apie daug ką, tačiau savo globotinius pašnekovas minėjo labai dažnai.

Darbo Beižionyse pradžia

Visgi pirmiausia norėjosi išsiaiškinti, kokie vėjai atnešė V. Palčiauską gyventi ir dirbti į šią atokią Elektrėnų savivaldybės vietovę. Mažasis Vilmantas 1954 m. gimė tremtinių šeimoje tolimajame Krasnojarsko krašte. Po ketverių metų tėvai grįžo į Lietuvą ir, anot pašnekovo, pradėjo kabintis į gyvenimą. Galų gale V. Palčiausko tėvelis įsidarbino netoli Vilniaus, Grigiškėse, esančiame popieriaus fabrike. Grigiškėse baigęs vidurinę mokyklą, Vilmantas įstojo į tuometį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) studijuoti matematikos. 1978 m. baigęs studijas pasirinko dirbti tada dar Trakų rajonui priklausiusiame Beižionių miestelyje. Paklaustas, kodėl pasirinko Beižionis, V. Palčiauskas kiek pagalvojęs prasitarė, kad taip savotiškai norėjo rasti savo šaknis Lietuvoje, mat abu tėvai buvo gimę šalia esančiame Kaišiadorių rajone. Pradėjęs dirbti Beižionių aštuonmetėje mokykloje matematikos mokytoju, V. Palčiauskas susidūrė su daugeliu sovietmečio kolūkinio kaimo ydų – žmonių nenoru dirbti, menka atsakomybe už savo ateitį, didžiuliais skirtumais tarp garsiai deklaruojamų lozungų ir gyvenimo realybės. Jaunojo specialisto neapleido mintis, kad vos tik atsiradus palankiai progai reikia tuoj pat grįžti į sostinę. Tačiau gyvenimas viską sutvarkė savaip. 1985 m. Beižionių S. Kirovo kolūkio pirmininku buvo paskirtas Algirdas Sadkauskas, kuris, anot V. Palčiausko, ir paskatino neišvykti iš Beižionių. Tais pačiais metais ir jaunojo matematikos mokytojo gyvenime įvyko pokyčių – V. Palčiauskas buvo paskirtas mokyklos direktoriumi. „Buvome abu naujai iškepti vadovai, gal todėl ir radome bendrą kalbą“, – tuos laikus prisimena pašnekovas. Du vyrai susitarė dėl pirmųjų bendrų darbų: Vilmantas su keliais draugais padės pastatyti naujas kolūkio veršides, o kolūkis už tai mokykloje vietoj senovinės krosnies įrengs modernią katilinę. Užteko kelių vasaros mėnesių ir beižioniškiai pamatė pirmuosius bendro darbo rezultatus. Nors skamba kiek paradoksaliai, tačiau būtent tuomet prasidėjo savotiškas Beižionių renesansas, trukęs iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir kolūkinės sistemos likvidavimo. Beižionyse ėmė daugėti gyventojų, nes A. Sadkauskui išmintingai vadovaujant kolūkyje atsirado naujų darbo vietų. Atvykusiems specialistams buvo pastatyta keliolika tuo metu populiarių „alytnamių“ (taip buvo vadinami Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate sovietmečiu gaminti surenkamieji mediniai namai) ir du daugiabučiai namai. Padaugėjo vaikų miestelio mokykloje. Net ir vienintelė asfaltuota kelio į Beižionis atkarpa atsirado kolūkio pirmininko rūpesčiu, mat tuo metu teisės aktai numatė, kad per gyvenvietes einantis kelias turi būti asfaltuotas. Prisimindamas A. Sadkausko darbus, V. Palčiauskas išskiria du dalykus – mokėjimą burti bendraminčius ir duoto žodžio laikymąsi. Apskritai pasakojimą apie šviesios atminties A. Sadkausko veiklą lydėjo savotiškas nusivylimas, kad mirtis išplėšė šį žmogų iš mūsų tarpo.

Vaikų globos namų direktorius

Šiltai kalbėdamas apie savo jaunystės metus, V. Palčiauskas nejaučia didelės nostalgijos buvusiai sovietinei epochai. Pasak jo, šis laikotarpis paliko daugybę juodų dėmių tiek beižioniškių, tiek visų kitų šalies gyventojų sąmonėje. Ir dėl to šiandien dar mažai žmonių yra pasiryžę patys imti likimą į savo rankas. O ir pasukusieji savo keliu dažnai nesulaukia įvairaus rango valdininkų pagalbos ir net patiria didesnį ar mažesnį spaudimą. Pats V. Palčiauskas irgi nesėdėjo rankų sudėjęs. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir žlugus kolūkiui, Beižionyse, kaip ir visoje Lietuvoje, ėmė mažėti gyventojų ir, kas blogiausia, ėmė rastis vis daugiau tėvų globos stokojančių vaikų. Dar mokydamasis Grigiškėse, V. Palčiauskas ne kartą buvo susidūręs su Trakų internatinėje mokykloje besimokiusiais mokiniais, todėl neblogai įsivaizdavo, kokias geras sąlygas augti ir bręsti valstybė gali sukurti tiems, kurie nepatiria nuolatinio tėvų rūpesčio ir meilės. Jo mintį Beižionyse kurti vaikų globos namus palaikė ir tuometė Trakų rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Nijolė Lisevičienė. Naujoji įstaiga įsikūrė apleistame vaikų darželio pastate. Įrengiant šias patalpas labai padėjo auklėtoju dirbęs Vidmantas Kozėlla. Ir nors ne visi palaikė vaikų globos įstaigos atsiradimo Beižionyse idėją, tačiau V. Palčiausko ir jo bendraminčių sumanymai išvydo dienos šviesą. Šiandien Beižionių globos namai puikiai žinomi ne tik Elektrėnų savivaldybėje, bet ir visoje Lietuvoje. Direktoriaus suburtas darbuotojų kolektyvas stengiasi padėti netvarkingose, girtaujančių tėvų šeimose augantiems berniukams ir mergaitėms išsaugoti vaikystę ir parengti savarankiškam gyvenimui, visai kitokiam, nei jie iki tol matė. Kaip pasakojo mano pašnekovas, jo vadovaujamoje įstaigoje vaikams kuriama ne tik artima namų sąlygoms aplinka, bet ir padedama ieškoti savo vietos gyvenime. Mūsų pokalbio metu V. Palčiauskas kelis kartus pakartojo mintį, kad kiekvienas globotinis turi vienokių ar kitokių talentų, tik reikia mokėti juos pastebėti ir toliau puoselėti. Todėl nenustebino veiklų, kuriomis užsiima vaikai, įvairovė – nuo mokymosi bendrojo lavinimo mokykloje, buities ruošos iki naminių gyvulių auginimo, sporto treniruočių, pažintinių žygių, susipažinimo su automechanikos pagrindais ir daug kitų. Neįprasta yra ir tai, kad šiuose globos namuose dirbama ir su vaikų tėvais, kuriems atimtos tėvystės teisės. Jiems sudaroma galimybė nors trumpam susitikti su savo atžalomis, taip bandant sužadinti tėvystės jausmus. V. Palčiauskas negyvena vien tik šia diena – jau kelintus metus ieško galimybių Beižionių pagrindinėje mokykloje įkurti alternatyvaus ugdymo klasę, kurioje vaikai galėtų mokytis ir bendrojo lavinimo dalykų, ir savo mėgstamo amato pagrindų. Ir nors šis sumanymas kol kas sunkiai skinasi kelią, visgi mano pašnekovas tiki sėkme.

Miestelio bendruomenės pirmininkas

Į Beižionių žemę savo šaknis įleidusio V. Palčiausko veikla ir interesai neapsiriboja vien tik darbu vaikų globos namuose. 1997 m. grupelė bendraminčių įkūrė ir įregistravo Beižionių bendruomenę, kurios pirmininku tapo mano pašnekovas. Neklausiau, kodėl buvo pasirinkta jo kandidatūra, tačiau galiu spėti, kad beižioniškius patraukė būtent iniciatyvumas, noras tobulėti, mokėjimas dirbti komandoje. Bendruomenės veikla apima nemažai miestelio gyvenimo sričių – pradedant sporto ir kultūrinių renginių organizavimu, baigiant miestelio bei apylinkių gyventojų verslumo skatinimu. Šiuo metu vienas didžiausių bendruomenės galvos skausmų – buvusių Beižionių parapijos namų pastato, kuris ilgą laiką stovėjo apleistas pačiame miestelio centre ir visai neseniai nukentėjo nuo gaisro, likimas. Pasitelkus paminklosaugos ir architektūros specialistus bandoma ieškoti galimybių išgelbėti šį savotišką simbolį. Kaip pasakojo V. Palčiauskas, labiausiai nuomonės išsiskyrė dėl frazės „išsaugoti autentišką pastatą“, mat tik taip atkurtą pastatą mato miestelio bendruomenė. Vieni šią sąvoką supranta kaip siekį išsaugoti ne tik pastato architektūrinę visumą, bet ir originalias medines konstrukcijas. Jų oponentai teigia, kad naudojant šiuolaikines technologijas ir medžiagas galima tiksliai atkurti buvusio pastato išorę, radikaliai pakeitus jo vidinę struktūrą. Būtent taip šio pastato ateitį mato ir V. Palčiauskas, kuris jau suka galvą, kam būtų galima panaudoti naujam gyvenimui prikeltą pastatą. Viena iš galimos veiklos sričių – ekologinio turizmo plėtra seniūnijoje. Beižionių bendruomenė dalyvavo įvairiose programose: jaunimo lyderių mokymo, miestelių valymo įrenginių įrengimo, savivaldos stiprinimo, kaimų bendruomenių futbolo lygos ir kt. Didžiausias keletą metų vykdytas projektas „Tvarus ekologinis ūkininkavimas išsaugant biologinę įvairovę Beižionyse“. Jis apėmė visą seniūniją, kurią supa valstybės saugomos teritorijos. Iš šios programos lėšų bendruomenės nariai ir vaikų globos namai įsigijo ir augino tradicinių lietuviškų veislių, nereiklių pašarams ir aplinkos sąlygoms naminių gyvulių: juodmargių telyčių, juodagalvių avių, baltųjų žąsų ir žemaitukų veislės kumelę. Pasakodamas apie bendruomenės veiklą, V. Palčiauskas kelis kartus pakartojo, kad be bendraminčių pagalbos nebūtų nuveiktas nė vienas darbas, neįgyvendinta tiek sumanymų. Jau ne pirmi metai miestelio bendruomenės veikloje aktyviai reiškiasi globos namų darbuotoja Angelė Sinkevičienė, žolininkė Birutė Martišienė, verslininkas Romas Ašmena, mokytojas Juozas Gudeliūnas, inžinierius Vidmantas Kozėlla, ūkininkai Audronė ir Rolandas Zagorskai, ugniagesys, ūkininkas Kęstutis Paliokas ir nemažai kitų beižioniškių. Be abejonės, labiausiai V. Palčiauską palaiko jo šeima – žmona Daiva, dukra Eglė ir sūnus Dainius.

Kerinčios gamtos apsuptyje

Neatsitiktinai kelias valandas su V. Palčiausku kalbėjomės sėdėdami ant Beižionių piliakalnio, dar vadinamo Birutės kalnu, medinių laiptų. Prieš akis matėsi miškas, toliau plytėjo vaizdingos, gėlėtomis pievomis nuklotos kalvos. Apylinkių gamtos įvairovė ir grožis negali palikti abejingo nė vieno čia gyvenančio žmogaus. Asonas, Dėlinis, Didžiarauliškių, Galnis, Gaštautiškių, Juodis, Kaukinės, Mergiškių, Pajurgiškių, Švenčius, Taureikus, Vaisietis – traukia šalia ar kiek atokiau nuo miestelio esantys ežerai ir net jų pavadinimai audrina vaizduotę. Jau vėliau, važinėjant po kiek atokesnes Beižionių seniūnijos apylinkes, V. Palčiausko balse girdėjosi susižavėjimo ir pasididžiavimo šio krašto gamtos peizažais gaidos. Norėdamas, kad kiekvienas prašalaitis galėtų geriau pamatyti jį supantį grožį, Vilmantas su sūnumi surentė net apžvalgos bokštą. Mums taip ir nepavykus atrasti tarp miškų ir kalvų pasislėpusio Balandiškių piliakalnio, V. Palčiauskas nenusiminė. „Na ką gi, reikės geriau paieškoti, – tarstelėjo. Ir lyg sau, lyg man pridūrė: – Pasiimsiu kelis globos namų vaikus ir surasime. Aš visada taip darau.“ Akimirkai atsivėrė šio vyro esmė – nenusiminti iškilus sunkumams ir atradimų džiaugsmu dalintis su kitais, visų pirma, kone savais tapusiais globojamais vaikais.
Kai pokalbio pabaigoje paklausiau, iš kur semiasi tiek entuziazmo, noro ir jėgų veikti, V. Palčiauskas prisiminė savo tėvus, kuriems irgi teko sunkiai, atkakliai, pasikliaujant tik vienas kitu, kabintis į gyvenimą. Taip gyvena ir tikru beižioniškiu tapęs jų sūnus, šio pasakojimo herojus, ne vienai dešimčiai vaikų padėjęs gyvenime atrasti save.

Audrius Jurgelevičius