Viktorija Juknevičienė: negaliu įsivaizduoti Pastrėvio ateities be mokyklos

Pasikalbėti apie Pastrėvio kaimą ir jame gyvenančius žmones su Viktorija Juknevičiene susitikome renovuotame kaimo mokyklos pastate. Mokykloje kalbėjomės ne tik todėl, kad Viktorija jau dešimti metai dirba priešmokyklinio ugdymo pedagoge.

Retas Lietuvos mokytojas gali pasigirti esąs trečios kartos mokytojų šeimos atstovu, o štai mano pašnekovė, neslėpdama pasididžiavimo, pirmiausia pasakoja apie mokytojomis dirbusias savo močiutę Elzbietą Kupaitienę ir mamą Gražiną Levanavičienę. Tačiau mokykla, pasak V. Juknevičienės, yra daug daugiau nei vieta, kurioje mokomi moksleiviai. Tokiam kaimui kaip Pastrėvys mokykla yra vienintelis bendruomeninio gyvenimo centras. „Neliktų čia mokyklos, nežinau, kas liktų iš Pastrėvio“, – konstatavo mano pašnekovė. Ir tai ne tušti žodžiai – V. Juknevičienės ir jos šeimos gyvenimas Pastrėvyje kone kasdien leidžia prisiminti šią gerokai dramatišką tiesą. Tačiau iki šio suvokimo vedė ilgas kelias.

Vaikystė ir kelias į mokslo aukštumas

Viktorija Levanavičiūtė gimė Marijampolės rajono Igliaukos kaime 1980 m. vasario 18 d. Po metų su šeima persikraustė į Pastrėvio kaimą. Pirmasis šeimos būstas buvo „ant kontoros“, t. y. pastato, kuriame buvo įsikūrusi tuomečio M. Melnikaitės kolūkio kontora, antrame aukšte. Sulaukusi šešerių guvi mergaitė pradėjo lankyti mokyklą. Pasak ponios Viktorijos, mokykloje sekėsi gerai, nors ir būdavo šiek tiek „lėtesnių apsukų“. Laimei, ją mokę mokytojai, gerai žinodami mergaitės būdą, leisdavo pabaigti pamokos užduotis net ir nuskambėjus skambučiui. Gal jau tada jaunoji Viktorija suprato, kaip svarbu mokytojui rasti priėjimą prie kiekvieno mokinio? Visam gyvenimui vaikui į atmintį įsirėžė ir pirmasis gautas dvejetas: „Parašėme lietuvių kalbos diktantą ir perskaitęs mano darbą šviesios atminties lietuvių kalbos mokytojas Juozas Tidikis išėjo iš klasės. Sugrįžo kartu su istorijos mokytoju Rimantu Nemeikščiu. Nesupratau jų lakoniško klausimo „Kaip taip galima?“, kol neparodė, jog diktante žodį „Lietuva“ parašiau mažąja raide. Daugiau klaidų nebuvo. Taisiausi pažymį, šimtą kartų perrašydama šį žodį, bet už tokią lietuviškumo pamoką esu labai dėkinga savo mokytojams.“
 Likimas pasisuko taip, kad brandos atestatą Viktorija gavo Kaune, baigusi Kauno aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Tuomečiai švietimo teisės aktai šios mokyklos absolventams numatė galimybę siekti aukštojo mokslo tik tos pačios pakraipos aukštosiose mokyklose. Tačiau žemės ūkis ir su juo susiję darbai merginos netraukė. Dėl naujo savo gyvenimo posūkio Viktorija sako esanti dėkinga močiutei, kuri visą gyvenimą anūkei yra labiausiai sektinas pavyzdys. Būtent ji pasiūlė Viktorijai rinktis mokytojo profesiją. Studijuodama Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) būsimoji pradinių klasių mokytoja sutiko ir savo vyrą – iš Utenos kilusį ikimokyklinio ugdymo pedagogiką studijavusį Virginijų Juknevičių. Jaunai šeimai buvo nelengva auginti pirmagimę Elzbietą (šis retas vardas dukrai duotas močiutės garbei) ir tęsti studijas. Bet abipusė meilė ir rūpestis padėjo įveikti visus sunkumus. Žodžio kišenėje neieškanti mano pašnekovė vaizdžiai nupiešė tuometę situaciją: „Duonos užteko, ant jos užtepus ir meilės, gyvenimas buvo puikus.“

Kelias atgal į gimtinę

Baigus studijas teko apsispręsti dėl darbo. Nors buvo galimybė likti Vilniuje, jauna šeima pasirinko Pastrėvį naujai susikūrusioje Elektrėnų savivaldybėje. Kaip prisimena ponia Viktorija, priežasčių grįžti čia buvo keletas: gydytojai jaunos šeimos pirmagimei rekomendavo kuo daugiau būti gryname ore, be to, nesinorėjo gyventi mieste „tėvams ant kupros“. Metus padirbusi priešmokyklinio ugdymo pedagoge Lazdėnuose, 2005 m. V. Juknevičienė grįžo į savo gimtąją mokyklą. Paklausta, kaip jautėsi pradėjusi dirbti mokykloje, kurioje mokėsi pati ir kurioje sutiko daugelį mokiusių mokytojų, ponia Viktorija akimirkai susimąstė. „Mokykla pasirodė esanti tokia maža“, – prisimena ji. Matyt, nereikia tuo stebėtis, nes kiekvienam net ir mažiausia kaimo mokyklėlė vaikystėje būna panaši į savotiškus rūmus, kuriuose augdamas vaikas atskleidžia daugybę gyvenimo paslapčių. Neturi stebinti ir tai, kad į naujuosius kolegas, dar neseniai buvusius jos mokytojais, ponia Viktorija ir toliau mandagiai kreipėsi „mokytojau“.

Žvilgsnis į netolimą praeitį: šviesioji ir tamsioji pusės

Neiškenčiu nepaklausęs V. Juknevičienės, kokį Pastrėvį ji rado grįžusi čia po dešimtmečio. „Iš pirmo žvilgsnio mažai kas pakitę. Tos pačios kelios gatvės, tie patys namai. Net ir žmonės tie patys“, – kalba mokytoja. Tačiau yra ir esminių pokyčių. Daugelio pastrėviškių atmintyje dar gyvas sovietmečiu čia gyvavęs Marytės Melnikaitės vardu pavadintas kolūkis, kuriam ilgus metus vadovavo iš Suvalkijos kilęs Konstantinas Žukauskas. Su žmona atvykęs į šiuos kraštus dirbti mokytoju, netrukus jis buvo paskirtas vadovauti skurdžiam kolūkiui. Kalbėdama apie tuos laikus, V. Juknevičienė prisimena visą kaimo bendruomenę sutraukdavusias šventes – simbolines ūkio kombainininkų išleistuves į laukus, kiekvienam kolūkiečiui suteiktas galimybes nemokamai ilsėtis garsiausiuose Lietuvos kurortuose, keliauti po gimtąją šalį ir tuometę Sovietų Sąjungą. Pasakojime skamba ne nostalgija iš esmės ydingai kolūkinei sistemai, o natūralūs, žmogiški sentimentai gražiems jaunų dienų epizodams. K. Žukauską žmonės prisimena kaip reiklų vadovą, kuris siekdamas pakelti ūkį reikalavo atsakomybės iš kiekvieno. Jo žmona Anelė vadovavo Pastrėvio mokyklai, šeima išaugino tris vaikus. Du sūnūs šiuo metu yra stambūs Pastrėvio seniūnijos ūkininkai.
Praeito amžiaus 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje susikūrus nepriklausomai valstybei, visose jos gyvenimo srityse įvyko didžiulių permainų. Grįžusi į gimtuosius kraštus, V. Juknevičienė nemažai domėjosi, kodėl ir kaip pasikeitė seniūnijos žmonių gyvenimas. Kai kurie gyventojai burnojo, kad viskas iširo, kad trūksta darbo, kad nebėra kas pasirūpina darbais, kiti džiaugėsi, jog atsivėrė daugiau galimybių kurti savo gerovę, atsiimti žemes ir jose kurti savo bei vaikų ateitį. Daugeliui to laiko liudytojų tai buvo sunkus metas, nes kaime nebuvo didelių galimybių įsidarbinti, realizuoti save, todėl išgyventi pokyčius nebuvo lengva. Atvykstančius į Pastrėvį ilgą laiką pasitikdavo vaiduokliais virtę buvę kolūkio fermų ir garažų pastatai. Tačiau laikui bėgant situacija ėmė keistis. Didžioji dalis pastatų buvo privatizuoti, naujieji šeimininkai juos tvarko, pritaiko savo reikmėms. Pastrėvyje įsikūrė medžio pjovimo, plastiko perdirbimo, automobilių remonto įmonės. Tai matydami vietos gyventojai viliasi, kad netolimoje ateityje pastatų – vaiduoklių apskritai nebeliks.

Didžiausia vertybė – žmogus

Visgi daugiausia V. Juknevičienė kalba apie jaunos šeimos sutiktus Pastrėvio gyventojus: tuometę mokyklos direktorę Dangutę Stasiūnienę, kuri jaunai specialistei pasiūlė darbą savo vadovaujamoje mokykloje, šviesios atminties lietuvių kalbos mokytoją Juozą Tidikį, dažnai vadinamą Pastrėvio „metraštininku“, jo žmoną Laimą, visuomenininkę, kraštotyrininkę, vietos bendruomenės steigėją, etnografinio ansamblio „Vuolasta“ įkūrėją. Lyg norėdama užbėgti už akių kitam mano klausimui, ponia Viktorija skuba pasakyti, kad visų šviesių ir dorų pastrėviečių tikrai nepavyks išvardinti, nes tuomet reikėtų paminėti kone kiekvieną kaimo žmogų. Klausant nuoširdaus V. Juknevičienės pasakojimo, labai abejotini atrodo žiniasklaidos peršami įvairaus plauko ekspertų išvedžiojimai apie tariamą šiandieninės visuomenės susvetimėjimą. Beje, minint Pastrėvio kaimo šviesuolius neteisinga būtų nepaminėti ir pačios Viktorijos. Vos tik atvykusi čia gyventi, ji su vyru įsitraukė visuomeninį gyvenimą – tapo Pastrėvio bendruomenės nare, ėmė muzikuoti kaimo kapeloje „Varnalėša“. Nuo 2008 m. iš L. Tidikienės perėmusi vadovavimą bendruomenei V. Juknevičienė tapo žinoma visiems pilietiškai aktyviems Elektrėnų savivaldybės žmonėms. 2012 m. ji buvo išrinkta Elektrėnų savivaldybės Metų žmogumi ir nominuota kaip Metų bendruomenės lyderė, o 2015 m. apdovanota Kunigaikščio Gedimino III laipsnio nominacija „Už pasiekimus visuomeninio kapitalo ugdymo srityje“. Negalima nesižavėti šios moters interesų platumu ir entuziazmu. Jos pačios tvirtinimu, gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę visų pirma suteikia darni šeima – vyras Virginijus bei dukros Elzbieta ir Emilija.

Mokykla – kaimo gyvenimo centras

Pati būdama pedagoge, V. Juknevičienė negali neužsiminti apie mokyklą. Šiandien Pastrėvyje esantis daugiafunkcis centras mažai primena prieš keliolika metų buvusį tipinį kolūkinio kaimo mokyklos pastatą. „Mano prisiminimuose mokykla liko mūrinė, dviejų aukštų, su raudonos spalvos intarpais ir baltais balandžiais ant durų“, – pasakoja ponia Viktorija. Kad šis vaizdas giliai įsirėžęs buvusių mokinių atmintyje, liudija ir 2008 m. minėtos 55-osios mokyklos metinės. Ne vienas tuomet besiruošęs atvykti į Pastrėvį klausinėjo šventės organizatorių: „Ar bus balandžiai?“ Tad, pasak pašnekovės, naujosios mokyklos duris šventės proga teko papuošti iš popieriaus pagamintais vietine legenda tapusių balandžių siluetais. Šiandien su po vienu mokyklos-daugiafunkcio centro stogu dirbančiais Pastrėvio seniūnu Arūnu Kanapecku, bendruomenės slaugytoja Sigute Kazakevičiene ir bibliotekininke Danute Kananavičiene Pastrėvio bendruomenės pirmininkė Viktorija Juknevičienė dirba ranka rankon. Pašnekovė kelis kartus pabrėžė – kaip nėra namų be dūmų, taip ir bendruomenės veikloje kyla ginčų, kurie paprastai baigiasi teisingiausio sprendimo priėmimu.

Pastrėvio bendruomenės priešakyje

Paklausta apie Pastrėvio bendruomenės veiklą, V. Juknevičienė pirmiausiai pažėrė keletą skaičių – nuo 2008 m. (tais metais Viktorija tapo bendruomenės pirmininke) buvo parengta ir įgyvendinta dvylika vietinės reikšmės projektų, dar du projektus finansavo Europos Sąjunga. Tačiau skaičiais juk neįmanoma papasakoti apie daugybę kitų renginių – įvairių sričių mokymų, tradicinių renginių, švenčių minėjimų, susitikimų su įdomiais žmonėmis.
Kalbėdama apie bendruomenės veiklą, ponia Viktorija ypač akcentuoja mokyklos vietą Pastrėvio kaimo gyvenime. Pasak pašnekovės, kai renginys organizuojamas kartu su mokykla ir jame dalyvauja mokiniai, tuomet gausiai susirenka ir suaugusieji – mokinių tėvai, seneliai. Kiek kitoks vaizdas būna, kai į renginio organizavimą mokykla neįtraukiama. Tuomet žvelgiant į negausiai susirinkusius daugiausia vyresnio amžiaus žmones prisimenamos niūrios pranašystės apie nykstantį lietuvišką kaimą. Tačiau V. Juknevičienė optimistė: „Mokykla man nėra tik darbo vieta, nes, ačiū Dievui, turiu rankas ir kojas, tad duonos ir kitur užsidirbčiau. Mokykla suvokiama daug plačiau: kaime tai yra gyvybės, gyvenimo ir galimybių Meka. Viskas verda joje arba šalia jos. Negaliu įsivaizduoti Pastrėvio ateities be mokyklos.“

Audrius Jurgelevičius