Vievis ir spausdintas žodis neatsiejami daugiau nei 400 metų

Šiame straipsnyje į Vievio praeitį ir dabartį žvelgsime kiek netikėtu, o kai kam galbūt ir visai tikėtinu rakursu – per spausdintą žodį.

Mat tik Vievis mūsų savivaldybėje gali pasigirti dar XVII a. gyvavusia spaustuve, vėliau, XX a. pradžioje, Vievyje apsigyveno lietuvišką žodį aukštinęs vaistininkas ir knygnešys Jurgis Milančius, tarybiniais laikais čia veikė kita spaustuvė, o Vievio biblioteka miestelio gyventojus mylėti knygą moko jau kone aštuonis dešimtmečius. Apie turtingą spausdinto žodžio istoriją Vievyje kalbamės su Vievio bibliotekos vedėja Inga Sūnelaitiene.

Tarp knygų nuo mažens

Kaip ir dera miestelio, turinčio tiek sąsajų su knyga, bibliotekos vedėjai, I. Sūnelaitienė yra tikra savo darbo entuziastė. Knyga, kaip pati sako, yra jos draugė nuo mažų dienų, ir darbas bibliotekoje toli gražu nėra koks nors atsitiktinis, priešingai, tai – vaikystės svajonės išsipildymas. Pašnekovė sako, jog meilę knygoms yra paveldėjusi iš tėvelių – dažnai matydavo juos skaitančius. Moteris prisimena ir tą ypatingą ramybę, kuri pasitikdavo ją, dar vaiką, įžengdavusią į biblioteką. Iš pradžių I. Sūnelaitienė, tuomet dar Bradauskaitė, lankydavosi bibliotekos vaikų skyriuje, kuris buvo įsikūręs atskirame pastate, bet greitai ji pamėgo rimtesnę literatūrą, tad labiausiai atmintin įstrigęs žalias namas, kuriame daug metų buvo įsikūrusi biblioteka, o dabar ten – policijos nuovada. I. Sūnelaitienė pasakoja ten turėjusi nuolatinės lankytojos statusą, tad bibliotekininkės jai buvo ypač malonios, leisdavo naudotis visais bibliotekos fondais. Turbūt tuomet ir gimė mintis – „kaip būtų gera dirbti bibliotekoje...“
Tačiau turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol svajonė tapo realybe. Iš pradžių baigusią lietuvių kalbos ir literatūros studijas I. Sūnelaitienę likimas nuvedė į mokyklą. Mokytoja išdirbusi kiek daugiau nei ketverius metus, sužinojo, jog vyks konkursas bibliotekos vedėjos pareigoms užimti. Ir nors darbas mokykloje jai patiko, visgi knygų trauka buvo didesnė – tąkart laimėjusi konkursą, I. Sūnelaitienė bibliotekos vedėja dirba jau dešimtmetį.

Puoselėta senoji raštija

Pašnekovė iš bibliotekos archyvų traukia knygas apie Vievio istoriją ir pokalbis pakrypsta kita linkme – nuo bibliotekos iki spaustuvės... Kaip teigia rašytiniai šaltiniai, 1611–1646 m. Vievyje prie cerkvės buvusiame vienuolyne veikė Šv. Dvasios brolijos spaustuvė. Po to, kai Vilniuje dėl religinių peripetijų buvo uždaryta stačiatikių brolių spaustuvė, jie spaustuvei ieškojo kitos vietos. Vievis, kaip manoma, buvo pasirinktas dėl to, kad jau tada buvo strategiškai geroje vietoje, prie svarbaus kelio, be to, vienuolyne buvo daug raštingų žmonių. Kadangi spaustuvę globojo Vievio dvaro šeimininkas Bogdanas Oginskis, pirmoje – 1611 m. išspausdintoje knygoje „Naujojo įstatymo knyga“ buvo aprašyti būtent jo nuopelnai. Reikšmingiausias Vievio spaustuvės leidinys – Meletijaus Smotrickio „Grammatiki slavenskija pravilnoe sintagma“, išleistas 1619 m. Knyga vadinama pirmuoju rusų kalbos vadovėliu, kurį vėliau rusų mokslininkas M. Lomonosovas išskyrė kaip labai daug mokslui davusią knygą. Knygos autorius buvo prie vienuolyno veikusios mokyklos mokytojas. Jo ir senosios krašto raštijos atminimas pagerbtas 2002 m. Vievyje prie bažnyčios atidengta paminkline lenta.
Žinoma, jog spaustuvei pritrūkus popieriaus Aliosios upelio pakrantėje už Balceriškių kaimo netgi buvo įrengtos popieriaus dirbtuvės.
Rašytiniai šaltiniai pažymi, jog Lietuvos poligrafijos istorijoje Vievio spaustuvė yra palikusi nemenką pėdsaką.

Kas ežere paskandino literas?

I. Sūnelaitienė pasakoja ir apie senąją spaustuvę Vievyje sklandančias legendas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą vietiniai gyventojai Vievio ežero pakrantėje rasdavo spaustuvinių literų – yra manančių, kad jos priklausė XVII a. gyvavusiai spaustuvei. Kita literų atsiradimo ežere versija – esą jos priklausiusios Napoleono lauko spaustuvei ir buvo ten paskandintos besitraukusios imperatoriaus armijos. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad apie Vievyje rastas literas studentams mėgdavęs pasakoti literatūros klasikas Vincas Krėvė.
Literų, rastų Vievio ežere, legenda įprasminta Semeliškių ir Žvejų gatvių sankryžos centre esančioje meninėje kompozicijoje.

Į vaistinę – knygų

Lyg nujausdamas, kad Vievis turi nuo knygų neatsiejamą praeitį, XX a. pradžioje čia gyventi ir dirbti atvyko, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodė, vaistininkas J. Milančius. Tačiau Vieviui ir visai Lietuvai jis svarbus ne tiek kaip vaistininkas, bet kaip didis lietuvybės puoselėtojas. Reikia pripažinti, jog tuomet Vievis buvo smarkiai sulenkėjęs, sugudėjęs kraštas, tad prisidengdamas vaistininko darbu J. Milančius stengėsi žmonėms skiepyti lietuvybę. Jis palaikė ryšius su dėde iš motinos pusės Jonu Basanavičiumi, knygnešiais Petru Gudeliu ir Motiejumi Grybausku, kurių atneštas lietuviškas knygas platindavo savo vaistinėje. J. Milančius prisidėjo prie to, kad lietuvių kalba būtų vartojama Kietaviškių, Semeliškių, Giedraičių, Vievio ir kitose bažnyčiose, bendradarbiavo su lietuviškais laikraščiais, pats rašė, įsteigė pirmąją Vievyje lietuvišką mokyklą, įkūrė mokyklas Rusakalnyje, Aliniškėje, Žebertonyse. Taigi, kas žino, kokį šiandien turėtume Vievį, jei ne šviesuolis J. Milančius...

Prieglobstį rado ir rašytoja

Dar vienas įdomus faktas, susijęs su Vieviu ir knygomis, – kaip tik čia Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda parašė apysaką „Klaida“. 1907 m. kovo 17 d. „Vilniaus žiniose“ buvo išspausdintas tokio turinio pranešimas: „Atsidūrusi kritiškoje būklėje žinoma lietuvių rašytoja kreipiasi į lietuvių klebonus, prašydama bene suteiktų jai vietos namų ūkio vedėjos, kad atlikus dienos darbus galėtų rašyti.“ I. Sūnelaitienė papildo, jog subyrėjus santuokai Lazdynų Pelėda dėl to labai išgyveno, tad, ko gero, skelbimu laikraštyje ieškojo prieglobsčio, ramybės.
Taip jau susiklostė, kad rašytoja gavo pageidaujamą „ūkio vedėjos“ darbą būtent Vievyje pas vaistininką J. Milančių. Čia ji gyveno, dirbo ir laisvu laiku kūrė – trejų metų, praleistų Vievyje, kūrybinis rezultatas – apysaka „Klaida“. Tiesa, manoma, jog šios apysakos pabaigą pakoregavo J. Milančius.
Leidėjai stebėjosi netipiška Lazdynų Pelėdai rašymo maniera kūrinio pabaigoje, tačiau esą ji juokaudama atsakiusi, kad su J. Milančiaus korektūra sutinka.
Anot I. Sūnelaitienės, vietiniai žmonės – J. Milančiaus ir Lazdynų Pelėdos amžininkai – pasakodavę, jog vaistininkas simpatizavo savo padėjėjai. Tačiau Lazdynų Pelėda neva buvo per daug nusivylusi savo iširusia santuoka, tad į J. Milančiaus rodytą dėmesį niekaip neatsakydavo.

Biblioteka šiandien...

Pavartę Vievio istorijos puslapius, grįžtame į dabartį – į Vievio miesto biblioteką, kuri, anot jos vedėjos, niekuomet neužvers durų. I. Sūnelaitienė sako, jog bibliotekoje visuomet yra skaitytojų ir jų vis daugėja, netgi dabar – vasarą čia nejuntamas joks štilis. Atostogauti grįžta studentai, poilsiauti pas senelius suvažiuoja anūkai, emigrantai taip pat atvyksta vasaroti – ir visi jie randa kelią į biblioteką: kam įdomios knygos, kam naujausio mėgstamo žurnalo numerio, kam pasinaudoti internetu ar spausdintuvu reikia, o kas tiesiog pasilabinti nori. Vievio biblioteka sulaukia pagyrų ir iš studentų, nes jie čia randa knygų, kurios didžiųjų miestų bibliotekose jau išgraibstytos. Tuo tarpu vietinių žmonių skonį, anot I. Sūnelaitienės, bibliotekininkės taip pat jau perpratusios – vieviečiai mėgsta detektyvus, meilės ir psichologinius romanus.
Šiuolaikinė biblioteka – tai ne tik knygų saugojimo ir išdavimo vieta, čia vyksta daugybė renginių, įdomių veiklų, į kurias Vievio gyventojai mielai įsitraukia.

Biblioteka vakar...

Vievio miesto biblioteka įsteigta dar 1940 metais, vedėju paskirtas Juozas Zavadskas. Tuomet knygos fondams sudaryti buvo gautos iš uždarytų organizacijų bibliotekų – LTJ Jaunosios Lietuvos sąjungos skyriaus, Vievio šaulių būrio, jaunųjų ūkininkų, jaunalietuvių ir kitų. Stebėtina ir džiugu, kad biblioteka išliko karo metais, o nuo 1950 m. iki 1962 m., Vieviui tapus rajono centru, jai teko rajoninės bibliotekos statusas ir funkcijos. Iki 2000 m. Vievio biblioteka buvo Trakų rajono viešosios bibliotekos filialas, dabar – Elektrėnų.
I. Sūnelaitienė, paklausta apie anksčiau dirbusias bibliotekininkes, rodo visą sąrašą pavardžių – tai Vievio miesto bibliotekos darbuotojai nuo 1941 m. iki 2010 m. Šį sąrašą pradėjo pildyti buvusi bibliotekos vedėja Janina Vasilavičienė, jos darbą tęsia I. Sūnelaitienė, visus esamus ir buvusius darbuotojus geru žodžiu minėdama.
Šiandien Vievio miesto biblioteka – kaip kažkada Šv. Dvasios brolijos spaustuvė, vėliau pogrindyje lietuvybę puoselėjusi J. Milančiaus vaistinė – gyventojams ir toliau skleidžia spausdinto žodžio šviesą.

Giedrė Pūrienė