Kunigas Jonas Sabaliauskas: parapija ir bažnyčia kūrėsi kartu su nepriklausomybe

Elektrėnai, savo egzistavimo laiką skaičiuojantys nuo 1960 metų, šiemet minės jau 55-ąsias metines, tuo tarpu miesto dvasinio gyvenimo istorija kone perpus trumpesnė – Elektrėnų Marijos Kankinių Karalienės parapijai sukanka 25-eri.

Iki 1989 metų jaunas daugiatautis miestas neturėjo savo parapijos ir bažnyčios. „Parapija ir bažnyčia kūrėsi ir augo kartu su Lietuvos nepriklausomybe“, – prisimena klebonas monsinjoras Jonas Sabaliauskas, prieš ketvirtį amžiaus iš Bagaslaviškio (Širvintų r.) atvykęs į mūsų kraštą ir jame pasilikęs.

Pirmosios mišios – valgykloje

Kalbėdamas apie Elektrėnų parapijos kūrimosi pradžią, kleb. mons. J. Sabaliauskas pirmiausia mini žmones, iškėlusius savų Dievo namų kūrimo idėją. „Aš atvykęs jau radau patvirtintą „dvidešimtuką“ – religinės bendruomenės steigiamąjį komitetą“, – prisimena pašnekovas. Steigiamajam komitetui tuomet vadovavo buvęs politinis kalinys, aktyvus Sąjūdžio narys Povilas Senovaitis. Jo rūpesčiu buvo surinkti 1682 elekrėniečių parašai, 1988 m. gruodžio 16 d. buv. Elektrėnų 2-osios vidurinės mokyklos salėje (Rungos g. 5) sušauktas gyventojų susirinkimas, kuriame aptarti parapijos steigimo ir bažnyčios statybos klausimai. Susirinkimo pirmininku buvo išrinktas tuometis Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys Aleksandras Klumbys. Žmonių iniciatyva neliko be atgarsio – 1989 m. kovo 16 d. gautas Maskvos leidimas kurti religinę bendruomenę. Įregistravus Elektrėnų religinę bendruomenę, Kaišiadorių apaštalinis administratorius vyskupas Juozapas Matulaitis 1989 m. balandžio 27 d. kun. Joną Sabaliauską, tuomet jauniausią vyskupijos kleboną, paskyrė Kietaviškių parapijos klebonu ir pavedė aptarnauti Elektrėnų tikinčiuosius. Pirmosios šv. mišios buvo aukojamos 1989 m. birželio 4 d. tuometės valgyklos salėje (dab. Rungos g.12, II aukšte), vėliau elektrinės administracija padėjo įrengti laikiną koplyčią Elektrėnų komunalinio ūkio salėje (vėliau – buv. savivaldybės tarybos posėdžių salė).

Pagal visus Bažnyčios kanonus

Šiandien prisimindamas tuos laikus kleb. mons. J. Sabaliauskas šypsosi: „Tuometė Trakų r. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Žana Vasilenko pareiškė, jog kunigas tėra tik religinis tarnas kulto reikalams, o ne parapijos šeimininkas. Teko kalbėtis su žmonėmis, kultūros namuose vykusiame susirinkime perskaičiau Bažnyčios kanonus, kurie aiškiai nurodo – jei norima turėti bažnyčią, jai turi vadovauti klebonas, o ne valdžios paskirtas asmuo... Kaišiadorių apaštalinis administratorius vyskupas J. Matulaitis parapiją įsteigė tik po pusmečio – 1990 m. sausio 15 d. Buvome pirmieji, įkūrę ją pagal visus Bažnyčios teisės reikalavimus. Tuomet netrūko įvairių administracinių trukdžių – reikėjo pakeisti dokumentus, antspaudą ir kt. Neturėjau nei telefono, nei gyvenamosios vietos. P. Noreikos dėka tuometinis Vykdomasis komitetas skyrė žinybinį butą, o registracijos vieta buvo komunalinis ūkis. Turbūt nepasitikėjo... Įtarumas buvo būdingas to laikas bruožas...“
Naująją Kaišiadorių vyskupijos Elektrėnų Marijos Kankinių Karalienės parapiją sudarė Elektrėnų miestas, Girkalnio, Mažiklių, Sabališkių, Žebertonių, Giedraitiškių, Kakliniškių, Geibonių kaimai, pusė Abromiškių k. ir buvęs Alinkos kaimas. Parapijos teritorija – 60 kv. km, tuomet joje gyveno apie 20 tūkst. gyventojų, dauguma jų katalikai.

Diskusijos dėl bažnyčios vietos

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, anot kleb. mons. J. Sabaliausko, ir parapijos kūrimas, ir bažnyčios statyba buvo gana prieštaringas procesas: „Tuometiniai Elektrėnai juk buvo specifinis miestas, ateistinis, be bažnyčios. Žmonės suvažiavę iš įvairių vietovių. Ne paslaptis, jog tikrai ne visi buvo geranoriškai nusiteikę bažnyčios atžvilgiu, daug kam jos nereikėjo...“
Daug svarstymų, diskusiją kėlė ir būsimos bažnyčios vieta. Anot klebono, dabartinė bažnyčios vieta buvo pasiūlyta kaip kompromisas. Kiti pasiūlymai – netoli Abromiškių, „Būsto pasaulio“ vietoje, prie „Vaikų pasaulio“ – buvo atmesti kaip neatitikę specifinių maldos namams keliamų reikalavimų. Kaip pamena J. Sabaliauskas, vyskupui J. Matulaičiui tinkama vieta bažnyčiai atrodė Šarkinės kalva, tačiau ten jau buvo suprojektuotas gyvenamasis rajonas. Galiausiai nuspręsta Elektrėnų bažnyčią statyti P. Noreikos pasiūlytoje dabartinėje vietoje.

Lietuvos krikšto 7-ojo šimtmečio simbolis

Parinkus vietą, buvo paskelbtas konkursas bažnyčios projektui parengti. Konkurso žiuri, vadovaujama vyskupo J. Matulaičio, iš keturių pateiktų projektų geriausiu pripažino architekto Henriko Šilgalio projektą.
„Kiekviename projekte reikia ką nors atrasti, – tuomet sakė architektas H. Šilgalis. – Šioje bažnyčioje mano atradimas – dvigubi kryžiai. Elektrėnų bažnyčia turėtų simbolizuoti septintąjį Lietuvos krikšto šimtmetį. Sudvigubinti kryžiai – tai šešios galingos gelžbetonio kolonos, besikaitaliojančios per paliktas angas su debesimis, dangaus mėlyne, lietuviškais laukais ir miškeliais, primena mūsų gamtai artimą prigimtį, vidurinioji – septintoji kolona yra septintojo šimtmečio gyvosios Katalikų Bažnyčios Lietuvoje simbolis.“

Žmonių vienybės jėga

1990 m. birželio 29 d. vyskupas J. Matulaitis pašventino kertinį Elektrėnų bažnyčios akmenį. Nerūdijančio plieno kapsulėje, įmūrytoje kertiniame akmenyje po būsimos bažnyčios altoriumi, įdėtas Julijos Janonienės parengtas laiškas ateities kartoms: „Lietuva – Marijos žemė, rūpintojėlių ir kryžių šalis. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais netekusi daugiau nei 1 120 000 savo sūnų ir dukterų, ji turi teisę vadintis kankinimus ir tremtį iškentėjusiųjų žeme. 1990 m. atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva birželio 14 d. paaukojo save Švč. Jėzaus Širdžiai. Elektrėnų tikintieji, statydami bažnyčią, savo parapiją paskyrė Marijos Kankinių Karalienės globai.“
Modernaus stiliaus bažnyčios projekto autoriai – architektas Henrikas Šilgalis, konstruktoriai inž. Georgijus Chomičius, inž. Vytautas Zanevičius, doc. Aleksandr Glagolev, inž. Bronius Matulaitis, 1990–1993 m. bažnyčią statė Kruonio HAE statybos valdyba (vadovas Vidmantas Bakšys, aikštelės viršininkas Valerijus Usenko), nuo 1993 m. taupydama lėšas statybos darbų ėmėsi pati Elektrėnų parapija (vadovas G. Chomičius, darbų vykdytojas Pavelas Mazochinas, brigadininkas Antanas Arlauskas). Maldos namų interjerą kūrė pripažinti menininkai: skulptoriai Mindaugas Šnipas (altorius, bažnyčios durys) ir Stanislovas Kuzma („Prisikėlęs Kristus“, „Marija su kūdikiu“), dailininkės Nijolė Vilutytė (evangelistų simboliai ir Kryžiaus kelias), Loreta Valienė (liturginiai rūbai), Jonė Paulauskienė (bažnytinės vėliavos), juvelyrė Laima Grikšaitė (žvakidės). Didžiulis darbo krūvis teko ir bažnyčios statybos komitetui (nariai Jurgis Steponavičius, Aleksandras Klumbys, Juozas Babrauskas, Juozas Šeškevičius, Povilas Senovaitis, Janina Baranauskaitė, Stasys Armonas). 1996 m. suvienijus ne tik Lietuvos Vyriausybės, Trakų savivaldybės, tuomet veikusių įmonių – Lietuvos elektrinės, „Baltik-sgem“, Vievio paukštyno, Mechanizacijos valdybos, „Kauno energoremonto“, Kruonio HAE statybos valdybos, Kaišiadorių vyskupijos kurijos, kitų Lietuvos bei užsienio organizacijų, įmonių, parapijų, fondų, bendruomenių, bet ir pavienių žmonių lėšas bei triūsą statybos buvo baigtos. 1996 m. liepos 28 d. popiežiaus nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Justo Mullor Garcia konsekravo Elektrėnų bažnyčią.

„Dabar jau nebepavyktų kaip anąsyk...“

Pastačius bažnyčią laukė ne ką mažesnis iššūkis – katalikiškos bendruomenės kūrimas. Iškart buvo suburtas pirmasis parapijos komitetas, kuriame, be klebono – pirmininko, dirbo Aleksandras Klumbys, parapijos komiteto pirmininko pavaduotojas ūkiniams reikalams, Juozas Janonis, organizavęs parapijos liturginį gyvenimą, Julija Janonienė, talkinusi jaunimo katekizacijos ir spaudos sekcijose, Janina Baranauskaitė, parapijos iždininkė ir buhalterė, Danutė ir Stanislovas Armonai, veikę jaunimo ir ūkio sekcijose. Šiuo metu, be pastoracinės tarybos, veiklą iki šiol plėtoja „Caritas“, įsikūręs 1990 m., Gyvojo rožinio draugija, du chorai, arkiv. T. Matulionio užtarimo maldos grupelė, Šeimos centras ir šeimų bendruomenė, Jaunimo ir patarnautojų grupelės, procesijos dalyviai.
Anot kleb. mons. J. Sabaliausko, parapijos augimas niekada nebuvo tolygus: „Kasdienybė daug ką keičia, koreguoja. Visa tai labai panašu į bendrą valstybės situaciją – iš pradžių visus vienija ir veda pirmyn entuziazmas, po to įsivyrauja tyla, vangumas... Dabar labai nelengva įtraukti žmones į bet kokią bendrą veiklą. Kaip esti visoje Lietuvoje, taip ir bažnyčioje. Man regis, jau nebepavyktų visko pakartoti kaip anąsyk, prieš 25 metus. Gal tai lemia nuovargis?.. Už visą gėrį turime būti dėkingi tiems žmonėms, kurie perdavė dar smetoninės Lietuvos tėvų įskiepytas vertybes. O šiandien, deja, skiname jau tarybinių metų vaisius...“

Džiaugtis šia diena

Klebonas su kartėliu kalba apie skaudžias šių dienų jaunimo ir apskritai visuomenės problemas, sudėtingą vaikų katekizaciją, rengimą sakramentų teikimui. „Jei šeimoje tik formaliai laikomasi tradicijos, nėra tikrojo palaikymo, gal geriau būtų visai atsisakyti to rengimo? Tėvams svarbu, anot jų, „sutvarkyti“ vaiką, tačiau ar taip nemokome dvigubos moralės?..“
Visgi sugrįžusi šviesa ir ore tvyranti šv. Velykų nuotaika neleidžia nugrimzti neviltin. „Kaip bebūtų, turime džiaugtis šia diena, – tikina kleb. mons. J. Sabaliauskas ir atsisveikindamas pacituoja popiežių Benediktą XVI, kuris, paklaustas, ar krikščionybė turi ateitį, atsakė: „Turi. Už tai, kad ji skelbia tiesą. O tiesa yra Kristus.“

Alma Jurgelevičienė