Juozas Gudeliūnas: sportuojančių žmonių Beižionyse bus visada

Skaitant negausią lektūrą apie atokiausios Elektrėnų savivaldybės seniūnijos centrą nepavyktų rasti daug žinių apie šio miestelio istoriją. Gerokai plačiau aprašyta kalvotų Beižionių apylinkių gamta.

Tačiau niekur neteko skaityti, kad Beižionyse labai mėgstamas sportas, ypač krepšinis. Ir ne tik mėgstamas žiūrėti – čia gyvena gausus būrys žaidžiančių šio sporto entuziastų. Tai yra savotiškas fenomenas, nes šiuolaikinius standartus atitinkanti sporto salė miestelyje buvo pastatyta vos prieš kelerius metus, iki tol beižioniškiai treniravosi ir varžėsi kuklioje lauko aikštelėje. Susitikimo su vienu iš šio fenomeno autorių, daugiau nei trisdešimt metų čia dirbančiu kūno kultūros mokytoju ir sporto organizatoriumi Juozu Gudeliūnu, irgi teko palaukti, mat šis beižioniškis dalyvavo Lietuvos akademinio irklavimo čempionate. Klausinėdamas savo pašnekovą apie pirmuosius žingsnius ir vėlesnius pasiekimus sporte, apie darbą Beižionyse, stebėjausi, kiek daug gali nuveikti vos keli entuziastai.

Pirmoji pažintis su sportu

J. Gudeliūnas gimė 1960 m. rugpjūčio 8 d. Naujalaukio kaime, esančiame visiškai šalia Beižionių. Gausioje šeimoje augo šešios seserys ir du broliai. Vienuolikos metų sulaukęs berniukas persikėlė mokytis į Trakų internatinę mokyklą. Sovietmečiu šioje mokykloje buvo ugdoma pamaina Lietuvos irklavimo rinktinės nariams, todėl nieko nuostabaus, kad akademinio irklavimo treniruotes pradėjo lankyti ir naujokas iš Beižionių. Pirmuoju ir vieninteliu savo treneriu Juozas vadina iki šiol Trakuose tebedirbantį trenerį Vladislovą Sokolinskį. Tačiau mokykloje J. Gudeliūnas neapsiribojo vien irklavimu. Kaip jis pats pasakoja, kai tik reikėdavo ginti mokyklos garbę kurios nors sporto šakos varžybose, vaikinas būdavo tarp pirmųjų entuziastų. Prisimindamas mokyklos laikus, J. Gudeliūnas ypač šiltai atsiliepė apie savo kūno kultūros mokytoją Eduardą Paurą. Jaunuolio sportinis užsidegimas netruko duoti rezultatų – viena po kitos pradėtos skinti pergalės irklavimo varžybose Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje. Aukščiausiu savo sportinės karjeros pasiekimu pats J. Gudeliūnas įvardijo vicečempiono titulą dviviečių valčių klasėje, pelnytą 1976 m. Vilacho mieste (Austrija) vykusiame Pasaulio jaunimo akademinio irklavimo čempionate. Už šią pergalę sportininkui buvo suteiktas tuo metu labai garbingas sporto meistro vardas. 1980 m. J. Gudeliūną vos vienas žingsnis skyrė nuo olimpinių žaidynių – išvakarėse vykusioje Sovietų Sąjungos spartakiadoje reikėjo patekti į prizininkų trejetą. Deja, šiek tiek pritrūko sėkmės ir meistriškumo – užimta tik ketvirtoji vieta. Vis dėlto Beižionys neliko be savo olimpiečio – po aštuonerių metų 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse dalyvavo Juozo sesuo Aušra Gudeliūnaitė, kuri toje pačioje akademinio irklavimo rungtyje užėmė garbingą ketvirtą vietą.
Pomėgis sportuoti nulėmė ir studijų pasirinkimą. 1978 m. jaunuolis pravėrė tuomečio Kūno kultūros instituto (dabar Lietuvos sporto universitetas) duris. Paklaustas, kaip sekėsi derinti sportą ir studijas, J. Gudeliūnas kiek šyptelėjęs pakartojo, kad jam prie širdies buvo daugybė sporto šakų, todėl mokymosi rezultatai kiek atsiliko nuo sportinių pasiekimų. Besistebėjusiems tokiais beižioniškio sugebėjimais sėkmingai dalyvauti įvairių sporto šakų varžybose klausimų nebelikdavo, kai J. Gudeliūnas pasakydavo, jog mokėsi Trakų internatinėje mokykloje. Prisimindamas studijų laikus, pašnekovas prisimena ir tuo pačiu metu studijavusias Lietuvos sporto žvaigždes – irkluotojus Virginijų Inokaitį ir Kęstutį Babarską, boksininką Vladimirą Bajevą, krepšininkus Valdemarą Chomičių, Raimundą Čivilį, Rimą Kurtinaitį ir kitus.

Pirmieji darbo metai

Baigęs studijas ką tik iškeptas sporto ir kūno kultūros specialistas pasuko į gimtuosius kraštus. Tokį pasirinkimą lėmė noras būti arčiau saviškių ir jau tada ėmęs ryškėti troškimas sporto virusu užkrėsti kuo daugiau žmonių. Tiesa, pirmoji J. Gudeliūno darbo vieta buvo Elektrėnuose. Įsidarbinęs Trakų rajono sporto mokykloje (Elektrėnai iki 2000 metų priklausė Trakų rajonui), jaunasis specialistas ėmė burti rankinio komandą energetikų mieste, tuomet garsėjusiame šios sporto šakos tradicijomis. Treniruotės vyko naujoje 1-osios vidurinės mokyklos (dabar „Ąžuolyno“ pagrindinė mokykla) salėje. Nežinia kaip būtų susiklostęs tolesnis J. Gudeliūno gyvenimas, jei Trakų r. sporto mokyklos vadovai būtų laikęsi duoto pažado po metų jaunam specialistui skirti butą. Deja, šis pažadas buvo užmirštas ir J. Gudeliūnas grįžo į gimtuosius Beižionis. Dabar prisimindamas tą situaciją, mano pašnekovas nė trupučio nesigaili dėl savo pasirinkimo. Dar labiau turėjo džiaugtis beižioniškiai, kai 1984 m. į miestelį dirbti atsikraustė talentingas, entuziazmo ir sumanymų nestokojęs jaunas sporto entuziastas. Pradėjęs dirbti Beižionių aštuonmetėje mokykloje, J. Gudeliūnas sutiko kitą sporto entuziastą – tuo metu matematiką dėsčiusį Vilmantą Palčiauską, kurį galima vadinti sportinio judėjimo miestelyje pradininku. Būtent dėl V. Palčiausko ir J. Gudeliūno noro ir mokėjimo sudominti beižioniečius sportu šiandien atokios seniūnijos centrą galime vadinti vienu iš savivaldybės sporto sąjūdžio centrų. Pasak J. Gudeliūno, netrukus mokyklos direktoriumi tapęs V. Palčiauskas stengėsi į Beižionis privilioti kiek įmanoma daugiau pedagogų vyrų. Jo motyvai buvo du: pirma, taip jis ieškojo gerų specialistų, antra, atsirado daugiau galimybių dalyvauti įvairiose varžybose. O jų tuo metu tikrai netrūko! Varžybos tarp kolūkių, rajoninės spartakiados, įvairūs turnyrai tarp mokyklų – visus net ir prisiminti būtų sunku. O kur dar moksleivių varžybos, kurias organizuoti – kūno kultūros mokytojo pareiga. J. Gudeliūnas, kaip ir ne vienas kalbintas beižioniškis, geru žodžiu mini tuometį kolūkio pirmininką Algirdą Sadkauską, kuris ne tik įdarbino Juozą kolūkyje sporto metodininku, bet ir palaikė jaunų vyrų norą plėtoti sportinį judėjimą miestelyje. Pokalbio metu nejučia atkreipiau dėmesį, kad pasakodamas apie pirmuosius darbo metus Beižionyse J. Gudeliūnas beveik nemini vienas kitą vijusių startų rezultatų. Ir tai nestebina, nes pagrindinis tikslas buvo ne bet kuria kaina laimėti vienas ar kitas varžybas, bet paskatinti sportuoti kuo daugiau miestelio ir apylinkių gyventojų. Aišku, kalbant apie sportines varžybas tiesiog neįmanoma neužsiminti apie pasiektas pergales, tad ir J. Gudeliūnas neslėpdamas pasididžiavimo pasakoja apie to meto Beižionių krepšininkų laimėjimus. „Trakų rajone dėl pirmos vietos rungdavosi Grigiškių ir Lentvario sportininkai, o beižioniškiai paprastai būdavo treti“, – prisimena sporto entuziastas. Ir tai būdavo pasiekta neturint krepšiniui žaisti tinkamos salės, kone kiaurus metus besitreniruojant ant duobėtu asfaltu lietos lauko aikštelės. Beje, šių eilučių autorius, kuriam su J. Gudeliūnu ne kartą teko susitikti krepšinio aikštelėje, puikiai prisimena kietą, agresyvų, kartais balansuojantį ties grubumo riba, bet visada garbingą beižioniškio žaidimą. Toks žaidimo stilius būdingas visiems krepšinį ant asfalto išmokusiems žaisti sportininkams, nesvarbu, ar jie būtų žaidę Niujorko juodaodžių kvartaluose, ar mažuose Lietuvos miesteliuose. Kaip prisimena J. Gudeliūnas, tuometė Beižionių ekipa buvo kietas riešutėlis visiems varžovams, tai patvirtina įsimintinos rungtynės prestižiniame „Sporto“ laikraščio taurės turnyre, kuriame varžėsi ir reprezentacinių Lietuvos komandų – Kauno „Žalgirio“ bei Vilniaus „Statybos“ – žaidėjai.

Sportiniai renginiai kiekvienam

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir žlugus kolūkinei sistemai, iš esmės pasikeitė kasdienis gyvenimas tiek didžiuosiuose miestuose, tiek mažuosiuose miesteliuose. Permainos neaplenkė ir Beižionių. Nebeliko valstybės paramos masiniam sportui, dalis jaunimo, ieškodama geresnio gyvenimo, patraukė į didesnius miestus, išvyko į užsienio šalis. Laimei, šios permainos nelabai paveikė miestelio sportinį judėjimą, kuris tuomet laikėsi daugiausiai ant kelių entuziastų, tarp kurių buvo ir J. Gudeliūnas, pečių. Kalbėdamas apie tuos metus, mano pašnekovas kelis kartus pakartojo, kad sportinius renginius tuomet vis dažniau imta sieti su tuo pačiu metu organizuotais kultūriniais renginiais. Tam buvo visos sąlygos, nes J. Gudeliūno sutuoktinė Audra ne vienus metus dirba Beižionių kultūros namuose kultūrinių renginių organizatore. Bene didžiausiais renginiais tapo du kartus per metus – žiemą ir vasarą – organizuojamos tradicinės sporto šventės. Klausantis J. Gudeliūno pasakojimo apie miestelio sportinį gyvenimą, negali nesistebėti žmogaus išradingumu. Kas galėtų pagalvoti, kad Beižionyse galima suorganizuoti plaukimo varžybas? Mano pašnekovas jas surengė vadinamajame „seniūno prūde“, t. y. tvenkinyje, esančiame pačiame miestelio centre. Kartu vyko ir vandens šventė, kurioje jos organizatorius atliko jūrų valdovo – Neptūno – vaidmenį. Ar teko girdėti apie biatlono varžybas, kuriose už kiekvieną netaiklų šūvį į spalvotą balionėlį nelaimėliui tenka daryti po penkis atsispaudimus? Jau kelinti metai Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga tarp Beižionių ir kaimyninio Semeliškių miestelio vyksta unikalios dvikovės varžybos. Iš pradžių abiejų miestelių sportininkai žaidžia futbolą, o iš karto po jo išbando jėgas virvės traukimo varžybose. Daugybės savo sumanymų J. Gudeliūnas šiandien nebeprisimena, tačiau aišku viena – sau mielą sportavimo būdą Beižionyse galėjo rasti kone kiekvienas norintis.

Krepšinio tradicijos

Tačiau didžiausią populiarumą Beižionyse išsaugojo antrąja lietuvių religija vadinamas krepšinis. J. Gudeliūno ir V. Palčiausko iniciatyva, bendradarbiaujant su Vilniaus miesto policija, miestelyje surengtas vienas pirmųjų Lietuvoje „naktinio krepšinio“ turnyrų. Sporto entuziastai tokiu būdu norėjo vakarais ir naktimis po gatves ir kiemus besišlaisčiusį jaunimą sudominti gerokai prasmingesne veikla. Turnyre, kuriame dalyvavo daugiau nei dvi dešimtys mergaičių, berniukų ir vyrų komandų iš Semeliškių, Pastrėvio, Bijūnų ir Beižionų, beižioniškiai subūrė net keturias ekipas. Jau aštunti metai miestelio vardas skamba ir vis populiarėjančioje Mažų miestelių lygoje. J. Gudeliūnas su nostalgija pasakoja apie pirmąjį turnyrą, kuriame Beižionių komanda, sudaryta išimtinai iš vietinių žaidėjų, užėmė ketvirtą vietą. „Dabar politika jau pasikeitė ir komandoje žaidžia mažai ką su Beižionimis turinčios vietinės reikšmės žvaigždės“, – pašnekovo balse pasigirsta apmaudo gaida. Visgi J. Gudeliūnas ir dabar nesėdi ramiai sudėjęs rankas. Miestelyje gimsta unikali tradicija – populiarėja gatvių krepšinio turnyras. Jau antri metai jame rungtyniauja keturios – Šviesos gatvės, Aušros gatvės, Bažnyčios gatvės ir „Kitų kaimų“ – komandos. Kad beižioniškiams šios varžybos svarbios, liudija papasakota istorija, kaip vienoje gatvėje gyvenanti mergina net paskubino savo vestuves, idant iš kitur atvykęs jos vyras galėtų sustiprinti tos gatvės komandą.

Sporto sąjūdis Beižionyse gyvuos

Vaikų globos namų direktoriaus V. Palčiausko rūpesčiu Beižionyse pastačius modernią sporto salę, miestelio gyventojams sportuoti tapo paprasčiau. Sportuojantys beižioniškiai jaučia ir didesnę savivaldybės administracijos paramą – J. Gudeliūnui seniūnijoje skirta sporto organizatoriaus etato dalis. Todėl atsakymas į paskutinį klausimą – kokias sportinio judėjimo perspektyvas Beižionyse mato pats J. Gudeliūnas – nenustebino. Tiesa, už vyrą atsakė įdėmiai mūsų pokalbio klausiusi A. Gudeliūnienė: „Kol bus Juozas ir Vilius (V. Palčiauskas), tol sportas Beižionyse klestės“.

Audrius Jurgelevičius