Diana Norušienė: Gilučiai mane traukia savo nenusakomu žavesiu ir gerumo dvasia

Gilučių seniūnija, esanti dešinėje Vilniaus–Kauno automagistralės pusėje, pati mažiausia iš 8 Elektrėnų savivaldybės seniūnijų: 2014 m. statistikos duomenimis, čia gyveno tik apie 540 žmonių.

Tačiau už 5 km į šiaurę nuo Elektrėnų esantis Gilučių kaimas, šios seniūnijos centras, teturintis apie 250 gyventojų, išsiskiria aktyviu kultūriniu gyvenimu. Ir patys gyventojai, ir į Gilučius trumpam užsukę svečiai tvirtina, jog čia tvyro visa apimanti bendrumo, tarpusavio artumo ir kūrybos dvasia.

Aukštaitijos žemės dukra

Mano pašnekovė Diana Norušienė – Gilučių seniūnijos socialinio darbo organizatorė, besirūpinanti ne tik socialiniais gyventojų reikalais, bet ir nuolat kurstanti kultūros, meno ugnelę. Moteris įsitikinusi – svarbiausia kaimo patrauklumo ir šviesos priežastis yra čia gyvenantys kūrybingi, veiklūs žmonės, tikri savo krašto patriotai ir gražintojai. „Dažnas žmogus gali tapti šviesuliu, tik reikia jį paraginti, įkvėpti, paskatinti“, – sako D. Norušienė, vadovaujanti folkloro ansambliui „Obelėlė“.
Gilučių kaimo žmones savais laikanti Diana gimė ir augo Rytų Aukštaitijoje. „Baigiau Utenos T. Tilvyčio vidurinę mokyklą (dabar Saulės gimnazija). Tėtis buvo lietuvių kalbos mokytojas, mama – kultūros pasaulio žmogus, dainavo (ir tebedainuoja) įvairiuose Utenos miesto meno kolektyvuose, atlikdavo net solo partijas, vadovavo etnografiniam ansambliui (dabar vadovauja vyresniųjų folkloro kolektyvui). Vaikystė ir visos mokyklinių metų atostogos prabėgo kaime, pas močiutę – nuostabiame Aukštaitijos kampelyje Kaltanėnuose, kur iš Žeimenio ežero išteka švariausia Lietuvos upė – Žeimena. Mano močiutė – begalinio nuoširdumo, kuklumo, labai religinga moteris. Mane ir brolį mokė būti sąžiningais, dorais ir atsakingais žmonėmis. Skaidrus ir švelnus močiutės balsas iki šiol dar skamba Kaltanėnų bažnyčioje, nors jai jau 94 metai. Pasak močiutės, jaunystėje ją kviesdavo dainuoti kaimo šventėse, be jos giedojimo bažnyčioje nepraeidavo nė vieni atlaidai, šv. Kalėdų ar Velykų ir kt. šventės, netgi laidotuvės. Kartu giedoti bažnyčioje ji vesdavosi ir mane, todėl daugelis sakralinių ir apeiginių giesmių bei dainų man gerai žinomos nuo vaikystės. Pamenu, pas močiutę atvažiuodavo etnologai, įvairūs menininkai (žinomų folkloro ansamblių „Kupolė“, „Serbentėlė“ ir kt. vadovai ir pan.) įrašyti jos dainuojamų dainų ir senovinių to krašto pasakojimų. Tuomet man, vaikui, liaudies dainos neatrodė pačios gražiausios, užtat dabar jų melodijos ir žodžiai žavi savo gilia prasme. Daina mane traukė nuo mažumės: dainavau vidurinės ir meno mokyklų choruose, klasės renginiuose ir kartu su mama jos vadovaujamuose ansambliuose, – pasakoja D. Norušienė. – Muzika visur lydėjo ir vėliau. Studijų metais dainavau ir grojau Kauno dainų ir šokių liaudies ansamblyje „Nemunas“. Pamenu, tarybiniais laikais būdavo privalomos studentų vasaros ar rudens talkos kolūkiuose, taigi ten kartu su grupės draugais ar dirbdami laukuose, ar vakarais prie laužo dainuodavome to meto populiarias ir liaudiškas dainas. Brolio pamokyta, joms pritardavau ir su gitara.“

Likimas atvedė į Elektrėnus

Baigusi studijas 1986 m. moteris atvyko dirbti į Elektrėnus. „Ir iš karto įsiliejau į miesto kultūrinį gyvenimą, – dalijasi prisiminimais Diana. – Elektrėnų meno mokyklos pedagogė Rita Jurgaitienė pakvietė dainuoti moterų chore, netrukus pasiūlė tapti ir moterų ansamblio nare. Su jos vadovaujamu choru ir ansambliu koncertavome ne tik daugelyje Lietuvos miestų, bet ir Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Latvijoje, Lenkijoje. Ne kartą sulaukiau kvietimo dainuoti ir etnografiniame ansamblyje „Runga“, bet visur suspėti tiesiog nebeužteko laiko, juolab kad vis daugiau jo reikėjo šeimai – su vyru Dainiumi susilaukėme pirmagimio Juliaus. Beje, šiuo metu Julius, su pagyrimu baigęs Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją ir Vilniaus universitete įgijęs programuotojo specialybę, savo veikla taip pat susijęs su muzikos pasauliu – kuria programas ir organizuoja didžiausius Lietuvoje vykstančius renginius.“

„Muzika, daina – gyvenimo dalis, jausmų išraiška, meilė“

Nuo 1995 m. D. Norušienė gieda Elektrėnų bažnytiniame chore „Salve“, kuriam vadovauja Regina Bartkienė, ir kameriniame chore „Con moto“ (vadovė Audronė Stepankevičiūtė).
„Mane žavi šių chorų vadovių labai aukšto lygio profesionalumas. Regina Bartkienė – ne tik choro vadovė, bet ir puiki dainų bei giesmių aranžuotoja, kompozitorė. Tai moteris, žinanti savo ir ją supančių žmonių vertę, puoselėjanti žmogišką orumą ir pagarbą muzikai. Esu dėkinga jai už įskiepytą pasitikėjimą savimi, skatinimą siekti individualumo ir profesionalumo. Dainavimas kameriniame chore „Con moto“ taip pat teikia daug dvasinio peno. Ačiū vadovei Audronei už pasitikėjimą, mano patariamosios nuomonės paisymą, galimybes dalyvauti aukščiausio lygio konkursuose ir koncertuose (ne veltui esame iškovoję prestižinį apdovanojimą – „Aukso paukštę“, tapę diplomantais ir kt.). Beje, Audronės dėka išdrįsau scenoje kankliuoti (groti kanklėmis išmokė tautodailininkė, etnologė Onutė Patronaitienė). Man muzika, daina – gyvenimo dalis, jausmų išraiška, meilė, tad koncertinė veikla nenutrūko ir besilaukiant sūnaus Pijaus – galima sakyti, dainavau iki pat jo gimimo. Galbūt dėl to jis yra muzikalus, pats pareiškė norą lankyti meno mokyklą ir groti saksofonu. Tai jam puikiai sekasi: Pijus dalyvauja įvairiuose konkursuose, koncertuoja miesto ir kitų savivaldybių šventėse. Džiaugiamės ne tik jo muzikavimu, bet ir tuo, kad jau septinti metai yra klasės pirmūnas, pernai pelnė nominaciją „Šauniausias „Ąžuolyno“ mokyklos šeštokas“, – šypsosi pašnekovė.

Gilučiai pakerėjo nuo pirmos dienos

Pradėjusi dirbti Gilučiuose, moteris sako iškart pajutusi seniūnijos darbuotojų draugiškumą, seniūno Vytauto Baltulionio pasitikėjimą ir pagarbą, malonų priėmimą. „Čia visuomet jautiesi reikalingas, svarbus, išklausoma tavo nuomonė ir patarimai įvairiausiais klausimais, bendrai sprendžiami ir aptariami seniūnijos gyventojams aktualūs klausimai, tariamasi, kaip geriau ir priimtiniau skleisti žmonėms švietimo ir kultūrines idėjas, spręsti socialinius klausimus. Gilučių pradinės mokyklos mokytojų, bibliotekininkės Veronikos Tamošiūnienės, universaliausios, savo srityje profesionaliausios seniūnijos specialistės Irenos Antanavičienės, kultūrinių renginių organizatorės Vidos Vičkačkienės ir visada savo lemiamą žodį tariančio seniūno dėka šiame kaime verda nė kiek ne prastesnis nei bet kuriame mieste gyvenimas. Ne veltui visi, kas tik atvyksta į Gilučius – į svečius, tvarkyti kokių nors valdiškų klausimų, koncertuoti ar netyčia užklysta, pajunta kažkokią žodžiais neapsakomą čia plevenančią gerąją aurą, trauką atvykti dar kartą, ilgiau pasisvečiuoti...“ – negaili gerų žodžių gilutiškiams D. Norušienė.
Nuo mažų dienų muzikos lydimai moteriai gėris, žmogiškoji šviesa visuomet siejosi su daina, liaudies tradicijomis ir kultūra. Sužinojusi, kad prieš keletą metų Gilučiuose būta kaimo kapelos, vėliau folkloro ansamblio „Obelėlė“, renginių organizatorės V. Vičkačkienės paskatinta, pabandė vėl suburti etnografinį ansamblį. „Džiaugiuosi, kad Gilučiuose yra nemažai moterų, norinčių ir mokančių dainuoti, mylinčių liaudies muziką. Iš buvusio ansamblio dainininkių liko tik keturios: Alma Laučiūnienė, kaip reta šiais laikais, grojanti bajanu, Joana Vaiciukevičienė, žinoma ir kaip puiki mezgėja bei audėja, ansamblio moterų dėvimų prijuosčių siuvinėtoja, humoro nestokojanti Vitalija Janavičienė, Onutė Grižinienė, visada patarianti ir pasiūlanti kūrinius koncertams. Laikas negailestingas – kitų buvusio ansamblio dainininkių jau nėra tarp mūsų. Džiaugiuosi ansamblyje dainuojančiomis Dainora Januškiene, Daiva Gudeliauskiene, Stase Arnatkevičiene, kolektyvui talkinančiomis Jūrate Žigutiene, Živile Grinkevičiene, Danguole Masalskiene, – vardija vadovė. – Labiausiai dėkinga esu Gilučiuose gyvenančiai „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojai Dainorai Januškienei, kurios aksominis balsas praturtina „Obelėlės“ dainuojamų dainų skambesį, o asmenybės žavesys ir nuoširdumas pakylėja viso kolektyvo dvasią. Tai moteris, turinti didelį etnokultūrinių žinių bagažą, žinanti daug senųjų liaudies dainų, didžiausia pagalbininkė sudarant koncertų repertuarą, labai gražiai grojanti kanklėmis. „Obelėlės“ repertuare – aukštaitiškos (daugiausiai mano močiutės ir mamos) ir dzūkiškos (buvusio ansamblio dainuotos) liaudies dainos, kalendorinės, apeiginės sutartinės. Beje, visos ansamblio moterys (jų yra 9) labai draugiškos, pareigingos ir man ypač brangios. Juk mes visos kartu esame savo kaimo žiburiai, Gilučių vardo garsintojos savivaldybėje ir kitose Lietuvos vietovėse.“

Žinomi nuo senų laikų

Pasak istorinių šaltinių, lietuviškos spaudos draudimo metais Gilučiuose gyveno knygnešys Petras Gudelis (1864–1924), platinęs lietuviškas knygas. 1913 m. kaime veikė Vilniaus krašto lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ biblioteka-skaitykla. 1928 m. Gabriliavos dvaro patalpose buvo atidaryta Gilučių pradinė mokykla, 1973 m. persikėlusi į naują pastatą Gilučiuose. 1974 m. duris atvėrė kaimo biblioteka. „Šiandien tame pačiame pastate – ir mokykla, ir biblioteka, ir kultūros salė, tad visi draugiškai, vieni kitiems padėdami darbuojamės, kad Gilučiai klestėtų“, – baigia pasakojimą D. Norušienė.
Kaime antrus metus veikia senųjų amatų (juostų audimo ir lipdymo iš molio) dirbtuvėlės, įvairiuose festivaliuose ir šventėse Gilučius garsina V. Vičkačkienės vadovaujamas dramos kolektyvas, seniūnijos bendruomenės žmones suburia kasmet rengiamos pažintinės kelionės po Lietuvą. Šiemet atgaivinta ir giedojimo per Vėlines tradicija.
2006 m. patvirtintas Gilučių herbas – žaliame fone 12 auksinių gilių. Tiek sodybų būta pirmajame kaime, paminėtame 1795 m. Žaslių parapijos dokumentuose. Ąžuolas ir gilės, kaip žinia, simbolizuoja klestėjimą, brandą, stiprią dvasinę energiją, žalia spalva – grožį, džiaugsmą, laisvę ir viltį. Smagu, kad klestėjimo ir energijos čia išties netrūksta: seniūnijoje driekiasi stambių ūkininkų Stirnų, Marcinkevičių, Vėželių laukai, netruks visu gražumu sužaliuoti Dainoros ir Roberto Januškų pasodintas parkas. Dar daug gražių idėjų laukia savo lemtingos valandos...
„Mes patys esame šviesa.<...> Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą... – šie poeto V. Mačernio žodžiai kuo tiksliausiai apibūdina ir mano pašnekovės bei visų Gilučių šviesuolių gyvenimo nuostatą – dalinti save kitiems. Tad, kaip sakė Diana, tegu tik nepritrūksta sveikatos, stiprybės ir Dievo palaimos.

Alma Jurgelevičienė