Darni Silvijos ir Antano Bielskių komanda atgaivino Semeliškėse kultūrinę dvasią

Mūsų straipsnių ciklo „Krašto istorija amžininkų lūpomis“ herojai – semeliškiečiai, tačiau pasakojimas apie juos prasideda kitur... Ji gimusi Kuršėnuose, jis – netoliese – Pakražantyje, vėliau tiek vienam, tiek kitam teko pagyventi Šiauliuose, galiausiai – Vilniuje, o bendram gyvenimui juos sujungė Italija.

Tačiau, regis, visuomet paraleliai tekėję Silvijos ir Antano Bielskių gyvenimai galutinai į vieną vagą suėjo būtent Semeliškėse, kur daugiau nei prieš septyniolika metų jie nusprendė apsistoti ir kurti šeimą. Šiame miestelyje Bielskiams sekėsi kurti ne tik šeimą, bet ir kultūrinį seno bei istoriškai turtingo krašto gyvenimą.

Lemtingi pokalbiai

Pašnekovai juokauja, kad praeitame gyvenime jie, ko gero, gyvenę Italijoje, nes abu ši šalis žavi ir, svarbiausia, yra neatsiejama nuo jų pažinties istorijos. Silvija tuomet dirbo pirmojo religinio mėnraščio „Katalikų pasaulis“ redakcijoje, paraleliai – gide, lydėdavo dvasininkų, katechetų, pasauliečių grupes į Italiją. Tuo tarpu Antanas turėjo transporto įmonę, kuri kartą ir buvo pasamdyta vežti Silvijos grupę į Italiją. Tų bendrų kelionių buvo ne viena ir jas visuomet lydėjo valandų valandomis besitęsę Silvijos ir Antano pokalbiai. Kartu važiavę kolegos niekaip nesuprasdavo, apie ką galima kalbėti šitiek laiko... Šiandien pagrįstai galima sakyti, jog tos šnekos nenuėjo perniek – tuomet užgimusi meilė ir bendrystė tęsiasi jau aštuoniolika metų.
Susipažint susipažino, įsimylėt įsimylėjo, tačiau bendro gyvenimo kurti nei Italijoje, nei tuomet namais vadintame Vilniuje naujai iškepta pora nepanoro. Tiksliau, kaip sako Silvija, gyventi kaime svajojo Antanas, ji pati – labiau miesto vaikas, tačiau ko dėl meilės nepadarysi...

Netikėtas pasiūlymas

Pašnekovai prisimena, kaip vieną 1998-ųjų birželio dieną, prisėdę kavinėje, skaitė nekilnojamojo turto skelbimus ir ieškojo savo naujųjų bendrų namų. Semeliškės daugiau ar mažiau atitiko kriterijus – gyvenvietė netoli Vilniaus, yra darželis, mokykla, bažnyčia, ežeras ir – ne mažiau svarbu – buvo parduodamas namas padoria kaina. Rugpjūčio mėnesį Bielskiai jau tvarkė namo pirkimo dokumentus ir netrukus apsigyveno Semeliškėse. Čia gimė pametinukai sūnūs Rapolas ir Gabrielius, kartu gyveno aštuntokas Silvijos sūnus Mykolas. Dviem Antano sūnums iš pirmosios santuokos šiuose namuose taip pat visuomet užteko vietos. Tad, ko gero, neapsiriktume parašę, jog Silvija yra net penkių sūnų mama.
2000-aisiais, kuriantis Elektrėnų savivaldybei, Silvija sulaukė jai pačiai netikėto pasiūlymo imtis vadovauti Semeliškių kultūriniam gyvenimui. Profesine prasme pasiūlymas visiškai logiškas – S. Bielskienė baigusi režisūrą, įgijusi klubinių įstaigų vadovo diplomą. Pašnekovė puikiai prisimena, kaip teko prisistatyti atsakingiems už kultūrą savivaldybėje specialistams, tuometiniam administracijos direktoriui Kristijonui Kameneckui, galiausiai merui Kęstučiui Vaitukaičiui. Įtikinusi vadovybę, kad turi potencialo vadovauti Semeliškių kultūriniam gyvenimui, netrukus ėmėsi šios veiklos, kurią, padedama vyro, vykdo jau penkiolika metų.

Vienas ant scenos, kitas – įsimaišęs į minią

Bene pirmasis renginys, kurį iš pirmtakų perėmė Silvija, buvo jaunimo diskoteka. Pirmiausia S. Bielskienė susiruošė pas tuometinį Trakų rajono policijos komisarą a. a. Rimantą Stanevičių pasitarti, kaip saugumo atžvilgiu tinkamai organizuoti tokį renginį. Jis patarė paprastai – kardinaliai keisti ankstesnę tvarką. Mat kaimo šokiai tais laikais būdavo smarkūs – neretai ir policija turėdavo ten darbo. Tad abu Bielskiai ėmėsi kurti naują jaunimo pasilinksminimo tvarką. Pradžia, kaip ir visur, lengva nebuvo – tinkamos aparatūros, apšvietimo nėra, salė netvarkyta, nejauki... Tačiau po truputį situacija gerėjo. Paklausta, kaip sekėsi tramdyti aršiuosius diskotekų lankytojus, Silvija sako, kad visuomet elgėsi pagarbiai, ilgainiui užsitarnavo ir jų pagarbą. Tačiau nuleisti akių nuo peštukų vis tiek nebuvo galima: ji pati situaciją šokiuose stebėdavo nuo scenos, iš kur matydavo, kokia kompanija ateina, ir perspėdavo sutuoktinį, vaikščiojusį po salę, Trakų, Kietaviškių ar Lentvario jaunimas renkasi. Tuo tarpu Antanas mokėjo bendrauti su įvairaus tipažo jaunuoliais – teko ir griežtam pabūti, ir mandagiai ieškoti bendros kalbos.

Diskotekų renesansas?

Visgi tąkart diskotekų tradicija Semeliškėse baigėsi – entuziazmą jas rengti gerokai apmalšino 2006-aisiais įvykęs itin nemalonus incidentas. Kartą į diskotekos pabaigą įsiveržę nepažįstamieji sumušė ne tik Silviją su Antanu, bet ir vyresniuosius jų vaikus. Kaip vėliau paaiškėjo, tie patys nusikaltėliai savo juodus darbus Semeliškėse tęsė ir toliau – sumušė daugiau niekuo dėtų žmonių. Apmaudu, tačiau iki šiol neišsiaiškinta, kas ir kodėl šitaip pasielgė.
Visgi, kaip interviu metu užsiminė S. Bielskienė, po ilgos pertraukos jos kultūrinės veiklos 15-mečio proga Semeliškėse vėl bus surengta diskoteka jaunimui.

Prisistatymo visuomenei renginys

Silvija pasakoja, jog, pradėjusi dirbti Semeliškėse, ji tebebuvo naujakurė šiame krašte ir mažai ką pažinojo. Tad kreipėsi pagalbos į tuometinį kleboną a. a. R. Šalčiūną, kuris nemažai papasakojo, patarė, su kuo susipažinti, norint daugiau sužinoti apie Semeliškes ir jų gyventojus. Nemažai talkino ir tuometinė bibliotekos vedėja I. Venskutonienė, mokyklos direktorė a. a. I. Černiauskienė.
Pažindintis su vietiniais padėjo ir pirmasis Silvijos suorganizuotas renginys – visų Semeliškėse veikusių įstaigų personalas buvo pakviestas pabūti drauge, pabendrauti jaukioje aplinkoje prie žvakių šviesos. Žmonėms patiko neįprastas susibūrimas, tad buvo nuspręsta tokius rengti dažniau.

Istoriją prisiminus

Pažįstant vis daugiau vietos žmonių, pamažu ryškėjo ir istoriškai susiklostęs kultūrinis Semeliškių veidas. Silvija pasakoja, jog kultūros klubo pastatas statytas dar 1938 metais ir priklausė bažnyčiai – ten buvo įsikūrę Katalikų akcijos parapijos namai. Žinoma, kad 1941 m. tame pačiame kultūros klube pernakt buvo laikomi 962 Žaslių, Vievio ir Semeliškių žydai, kurie kitą rytą sušaudyti Dargonių miške.
Sovietų laikais Semeliškės vadinosi prestižiniu Lenino kolūkio vardu, tai reiškė, kad iš valdžios gautas didesnis finansavimas leido aukštesniu lygiu vystytis ne tik kultūrai, bet ir kitoms sritims. Semeliškių kultūros namai buvo zoniniai, čia veikė gausybė meno mėgėjų kolektyvų, buvo samdomi meno vadovai, miestelyje veikė biblioteka, vaikų darželis.
Buvusią Semeliškių kultūros klubo šlovę mena senos fotografijos, įvairūs padėkos raštai, apdovanojimų juostų likučiai, kuriuos pavyko rasti pastate. Tarp ten buvusio „turto“ – ir supjaustytas senas būgnas, tautinių drabužių atraižos – S. Bielskienės žiniomis, kažkada Semeliškių kultūros klubas galėjo pasigirti tautiniais kostiumais.

Tradicijos pagal poreikį

Paklausta, kokias naujas kultūrines tradicijas bandė kurti Semeliškėse, Silvija sako, jog pirmiausia aiškinosi, kokie šio krašto žmonių poreikiai. Greitai pastebėjo, kad Semeliškėse ir aplink jas gyva lėlių teatro tradicija. Tad S. Bielskienės pastangomis Semeliškėse net penketą metų vyko lėlių teatro festivaliai. Vėliau šią natūraliai nunykusią tradiciją pakeitė vaikų ir jaunimo dramos kolektyvų festivaliai, daugėjo ir kitokių renginių, kultūrinės veiklos, skirtos tiek vaikams, tiek suaugusiems. Taip S. Bielskienė, turėdama stiprų užnugarį – vyrą Antaną, pamažu kūrė (o gal atkūrė?) kultūrinį Semeliškių gyvenimą.

Pasinaudojo tėvelio patarimu

Kaip sako pati S. Bielskienė, organizuodama įvairius renginius, ji visuomet galvodavo, kaip garsinti Semeliškių vardą. Čia pravertė ir jos tėvelio šešiems savo vaikams dažnai kartoti žodžiai, jog kad ir kur tektų gyventi, visuomet reikia domėtis to krašto istorija, tradicijomis, vietovardžių kilme. Silvija taip ir padarė – vos tapusi 13-ąja Semeliškių kultūros klubo vadove, ji ėmė domėtis krašto istorija. Sužinojo, kad Semeliškės yra sena kunigaikščio Traidenio įkurta gyvenvietė – jis šiuose kraštuose apgyvendino prūsus ir vakarų lietuvius. Vietovės pavadinimas kilęs nuo vieno prūsų genties vado vardo. Negana to, domėdamasi krašto istorija, S. Bielskienė atrado ir datą – 1276 m., kurie traktuojami kaip Semeliškių įkūrimo metai. 2001-aisiais Silvija pasiūlė idėjas 725-ajam miestelio jubiliejui, nors jas įgyvendinti buvo tikrai nelengva: numatytoje šventės vietoje nebuvo nei scenos, nei elektros tinklų. Antanui teko skolintis elektros kabelius, įgarsinimo aparatūrą, nuosavu autobusu vežtis fejerverką, kuris vėliau įspūdingai nušvietė Semeliškių dangų.

Keturiolika savaičių kultūros...

Šiandien ne tik Semeliškes, bet ir visą Elektrėnų savivaldybę Lietuvoje garsina S. Bielskienės sumanyta kultūrinių renginių savaitė „Nuo Lauryno iki Roko“. Semeliškių bažnyčioje, tituluojamoje Šv. Lauryno vardu, yra paveikslas, skirtas kitam šventajam – Šv. Rokui. Atkreipusi dėmesį, jog Lauryno ir Roko vardadienius rugpjūčio mėnesį teskiria savaitė, S. Bielskienė greitai sumanė, kaip efektyviai išnaudoti tą savaitę – ogi įvairaus žanro kultūriniais renginiais, kurie pradedami ir užbaigiami atlaidais. Galima spėti, kad šis planas ne vienam pasirodė sunkiai įgyvendinamas arba išvis nerealus – nedidelis provincijos miestelis ir visa savaitė kultūrinių renginių, regis, nesuderinama. Tačiau toks požiūris neteisingas – šiemet festivalis vyko jau keturioliktą kartą...

Su reikalingais žmonėmis suveda Dievas?

S. Bielskienė džiaugiasi, jog kiekvienais metais festivalis sulaukia vis didesnio žiūrovų antplūdžio. Džiugina ir tai, kad vietiniai gyventojai priėmė šią tradiciją – renginiuose lankosi įvairaus amžiaus, požiūrio ir gyvenimiškos patirties žmonės.
Jau ketvirtus metus festivalyje pasirodymus rengia profesionalai, tad knieti sužinoti, kaip Bielskiams pavyksta prisikviesti tokias žvaigždes kaip Tadas Šumskas, Liuba Nazarenko, Virgilijus Noreika, Vytautas Lukočius, Zbignevas Levickis, Laimonas Pautienius, Dainius Puišys, Donatas Katkus, Artūras Orlauskas, Evelina Sašenko, Liudas Mikalauskas ir kt. Pradėti reikėtų nuo to, kad Antanas yra dirbęs Kultūros ministerijoje – tuomet įgytos pažintys neretai pasitarnauja rengiantis festivaliams. Tuo tarpu Silvija sako, kad Dievas, uždaręs duris, visuomet palieka atvirą langą – gal todėl naujų, netikėtų ir Semeliškių festivaliui naudingų pažinčių visuomet atsiranda.
Regis, tikrai ne be Aukščiausiojo pagalbos Antanui nelauktai tenka pavėžėti dirigentą Vytautą Lukočių, Tauragėje su D. Katkaus vadovaujamu kameriniu orkestru turėjęs koncertuoti L. Mikalauskas netikėtai sutinka prieš tai padainuoti Semeliškėse, telefonu su šimtą metų nematyta bendrakurse pasikalbėjusi Silvija išsiaiškina, kad šios vyras yra vienas žymiausių šalies kontrabosininkų... Galima būtų vardinti ir vardinti įdomiausias situacijas, kurios Bielskius suveda su, jeigu galima taip sakyti, reikalingais žmonėmis.

Du viename

Pabaigoje norėtųsi pabrėžti, kad straipsnis neatsitiktinai buvo pradėtas nuo pasakojimo apie du žmones. Mat plika akimi matyti, jog linksmai čiauškanti Silvija ir kartas nuo karto jos pasakojimą ramiai, užtikrintai papildantis Antanas yra dvi to paties obuolio puselės. Pati Silvija sako, kad idėjų jai netrūksta, tačiau, kaip jas įgyvendinti, geriausiai žino Antanas.
Belieka žavėtis tokia darnia komanda ir jų nuveiktais darbais, puoselėjant savo krašto tradicijas ir kultūrinį gyvenimą. Ir visgi gerai, kad jiedu pasirinko Semeliškes, o ne Italiją...

Giedrė Pūrienė