Kai mokytis padeda jau seniai buvę mokyklos mokiniai

Labai daug naujų ugdymo(si) metodų siūlo reformuojamos Tūkstantmečio mokyklos kūrėjai. Kartais nutinka taip, kad klausydamas kokią paskaitą, nejučia pagalvoji – bet juk taip jau darėme, šitaip irgi... tik pavadinimai buvo kiti. Nesinori užmiršti pamokų prieš 20 – 25 metus, kuriose skambėjo M. K. Čiurlionio muzika, buvo demonstruojami paveikslai ir mintinai deklamuojami S. Nėries eilėraščiai.

Paskui mokiniai, įspūdžio pagauti, rašydavo savo eiles. Tai darome ir dabar, tik daug tobuliau, nes mus gelbsti ištobulėjusios IT technologijos, kai galime ekrane demonstruoti, matyti didelius vaizdus, klausytis. Tad gal tiesa, kad viskas, kas nauja, tai gerai pamiršta sena. Tik reikia norėti atrasti.

Dar spalio mėnesį į pamoką  pasikvietėme buvusią mūsų mokyklos mokinę, dabar pasaulį apkeliavusią žurnalistę, Kauno miesto gidę Ramunę Vlasenkienę. Elektrėnuose Ramunė susitikusi su mokiniais pasakojo apie tą mokyklą, kurioje mokėsi ji. Dabar sunkiai atpažįstamą. Demonstravo senas miesto ir mokyklos nuotraukas, pasakojo apie tuos pačius mokytojus, apie pamokas, apie renginius. Kalbėjo apie fotografijos kaip istorinės atminties liudytojos prasmę. Gruodžio 16d. jau tikslinė septintokų grupė dardėjo į Kauną, kur mus šypsodamasi pasitiko Ramunė. Pirmiausia keliavome į Balio ir Vandos Sruogų namus-muziejų. Mokiniai turėjo galimybę pajusti senojo namo, dar 1936 m. suprojektuoto architekto V. Zubovo ir pastatyto V. Sruogienės tėvo K. Daugirdo žemėje. Greitai išardytas namas buvo pervežtas į Kauną, perstatytas ir jame įsikūrė B. Sruoga su žmona. Namuose – muziejuje pamatėme ne tik autentiškų B. Sruogos daiktų, bet per gidės pasakojimą susipažinome su įdomia B. Sruogos asmenybe, pajutome jo kitoniškumą, jo darbštumą, jo poetiškumą, jo meilę kelionėms, kalnams ir pomėgį turėti brangius, kokybiškus daiktus. Tarkim, 1931 m. pasiėmęs paskolą Palangoje iš italų agento B. Sruoga  nusiperka mėlynos spalvos automobilį „Fiat 514“, o svetainėje-valgomajame – dailininko Jono Prapuolenio sukurti baldai, kurie buvo vertinami ir už Lietuvos ribų. Gidė atkreipė dėmesį, kad svetainėje B. Sruoga įrengė ,,teatro sceną‘‘, čia rinkdavosi su studentais, vaidindavo. Šiurpoka galimybė žvilgterėti į autentiškus Štuthofo koncentracijos stovykloje turėtus daiktus. Ir visgi optimistinė pabaiga... Pasak gidės, paprašyta apie Balį kuo trumpiau pasakyti, žmona atsakiusi vienu žodžiu – POETAS. Skubėdami ir skaičiuodami žingsnelius praėjome  Lietuvos Šaulių sąjungos kūrėjo V. Putvinskio gatve, užsukome į Vytauto Didžiojo Universitetą, žvilgterėjome į nuostabaus grožio ir aukštumų L. Donskio biblioteką, o nuo universiteto stogo pažvelgėm į ūkanotą Kauną. Grįždami dar trumpam stabtelėjome prie funikulieriaus, išsiaiškinome jo atsiradimo istoriją. Ir užsukome į kiemą, su savo „Vieno kiemo istorija“. Čia tiesiog suvokėme – tie kauniečiai gal tikrai kitokie, pastebėję, kaip tolsta vieni nuo kitų, susirinko, išvalė, sutvarkė, išpiešė, išpuošė savo kiemą. Sako, vasaros vakarais tame kieme atsiranda staliukas, kėdės, bandelės, arbata ir vieni kitus pažįstantys, bičiuliški kaimynai. Taigi, pamoka, kurioje istorija, literatūra, dailė, artdeko  stiliaus architektūra ir daug medžiagos pamąstymui... ir mokiniams, ir mokytojai.

Paskutinis  projekto renginys, jau tapęs tradicija, – „Advento skaitymai 2025“. Toli nesidairėme, norėjosi pabūti tyliai. Nekvietėme mokinių ir bendruomenės narių tiek, kad lūžtų salė, bet nesigirdėtų esmės. O pasikalbėti, kartu paskaityti poezijos pakvietėme buvusį mūsų dar vidurinės mokyklos abiturientą Aivarą Veiknį. Aivaras kalbėjo atėjusiems vaikams paprastai, tarsi į širdį. Pasakojo, kad visai nesvajojo būti poetas, kad domėjosi matematika, kad sportavo daugiau negu mokėsi lietuvių kalbos. Bet sau skaitė daug, ieškojo knygų, kurios pačiam patiko. Sakė, kad tik skaitantis žmogus gali rašyti. Paskaitęs eilėraštį Aivaras klausė vaikų, apie ką skaitė, klausė mokytojos, visi atsakė skirtingai, kai kurie nežinojo, ką pasakyti. Poetas kalbėjo, kad taip ir turi būti, nes eilėraštį perskaitome remdamiesi ne tik žiniomis, – dar savo patirtimi ir išgyvenimais. Tad buvo ir linksma, ir liūdna. O man šis susitikimas svarbus dar ir dėl to, kad reflektuodami dauguma septintokų, aštuntokų rašė, kad dažniau reikėtų panašių užsiėmimų. Baigiu cituodama vienos septintokės mintimis – „Vakar susitikime aš supratau, kad mes esame tušti. Tiesiog tuštuma. Kai mes žiūrime vieni kitiems į akis, nieko nejaučiame. Vakar, kai Aivaras skaitė savo eilėraščius, aš supratau, kad daugumos tai nepaliečia ir nesukelia kažkokių jausmų. Taip tiesiog atrodo, kad skaito ir skaito, bet jokio jausmo gali ir nepajusti. Norėtųsi, kad tokių susitikimų būtų daugiau ir jie tęstųsi ilgiau...“

Susitikimai su Ramune Vlasenkiene ir Aivaru Veikniu, kelionė į Kauną vyko pagal projekto „Lietuvių kalba ir literatūra mano mokykloje“, finansuojamo Elektrėnų savivaldybės, veiklas.

Projekto vadovė mokytoja Daiva BALČĖNIENĖ