Vilniuje amžinojo poilsio atgulė legendinis Lietuvos partizanas, pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901–1946–2023)

2023 m. spalio 21 d. Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Lietuvos žmonės amžinybėn palydėjo partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėją, kovotoją už Lietuvos laisvę pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį.

Pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai buvo pašarvoti Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Laidojimo Šv. Mišiose ir iškilmingoje laidotuvių ceremonijoje Antakalnio kapinėse dalyvavo jo giminės ir artimieji, Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, Seimo pirmininkės pavaduotojas Paulius Saudargas, LR krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys ir Centro darbuotojai, užsienio šalių gynybos atašė, reziduojantys Lietuvoje. Atsisveikinti su istorine asmenybe atėjo šimtai žmonių.

Šv. Mišių auka

Aukodamas Šv. Mišias arkivyskupas Kęstutis Kėvalas J. Vitkų-Kazimieraitį vadino Tėvynės didvyriu. „Jis laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę, pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didelę įtaką, buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs (laisvės kovų) sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus“, – kalbėjo arkivyskupas.

Partizano vaikaitis kunigas Gintaras Vitkus teigė, kad nepaisant tragiško likimo, senelis buvo pasiekęs gyvenimo pilnatvę. „Po 77 metų laidojame žmogų, pulkininką, partizaninio karo organizatorių, partizaną Juozą Vitkų-Kazimieraitį, kuriam teisėtai galime skirti didvyrio vardą, pripažinti, kad jis visais svarbiausiais gyvenimo aspektais pasiekė pilnatvę – kaip žmogus, kaip vyras“, – kalbėjo G. Vitkus. Anot jo, šis žmogus, kurį partizanai vadino tėvu, rūpinosi tėvynės ateitimi kaip politikas, o deklaracijoje suformavo partizaninės kovos tikslą – nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, kai jam buvo likę gyventi vos pora mėnesių. G. Vitkus teigė, kad žvelgiant į geopolitinę situaciją panašu, jog istorija nori kartotis, tačiau pabrėžė, kad J. Vitkaus-Kazimieraičio idealai gyvi.

„Svarbiausios J. Vitkaus-Kazimieraičio savybės buvo nuolatinis žinių siekimas ir troškimas, darbštumas, pasišventimas savo šeimai, Tėvynei. Ir nepaprastas organizuotumas, pasirenkant kovos kelią už laisvą Lietuvą, vienijant bendram tikslui Suvalkijos ir Dzūkijos krašto partizanus. Šiandien palydime į garbingą poilsio vietą Juozą Vitkų-Kazimieraitį. Jis ir jo darbai mumyse gyvuos tol, kol bus gyva lietuvių tauta“, – atsisveikinant su J. Vitkumi-Kazimieraičiu Šv. Jonų bažnyčioje kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. A. Bubnys.

Teisingumo diena

Laidotuvėse dalyvavusi premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad valstybės istorijoje išaušo teisingumo diena, kurios meldė pats J. Vitkus-Kazimieraitis, o šaliai yra garbė oriai palydėti į amžino poilsio vietą aukščiausio rango karininką.

„Nors čia teisingumas laimėjo, deja, mes dar meldžiame ir uoliai siekiame jo šiandieninėje Ukrainoje ir kitur. Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kuris prisiekė savo gyvybe Lietuvai, ištikimai ją gynė, oriai kovojo, tikėdamas telkė ginklo brolius, kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu buvo mūsų pasipriešinimo alfa ir omega. Šiandieninėje mūsų kovoje už teisingumą – jie yra visuomenės įkvėpimo ir vilties šaltinis“, – sakė premjerė.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis linkėjo, kad šio žmogaus gyvenimas šviestų Lietuvos jaunosioms kartoms bei stiprintų šalį nesibaigiančiuose išmėginimuose.

 „Juozas Vitkus buvo tartum likimo arba dangaus pašauktas imtis vairo, kai Lietuva stojo priešintis nežmoniškam smurtui, neapykantos ideologijai ir kėslams panaikinti Lietuvą apskritai, kad jos šiame pasaulyje nebūtų. Lietuva sakė „Ne“, bet tam „Ne“ buvo reikalingi kai kurie ypatingi žmonės, sugebantys ir pasiryžtantis aukoti savo asmeninį gyvenimą ir šeimos laimę, kad Lietuva būtų ginama vardan teisingumo ir žmoniškumo“, – teigė V. Landsbergis.

Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas tvirtino, kad kiekvieno okupanto tikslas yra užmarštis – „kad tie žmonės būtų pamiršti, kad jų kauleliai būtų nerasti“. „Prabėgo daug metų, viskas buvo surasta, viskas dar bus atrasta, dar ne vienas partizanas laukia tų atradimų, dar ne vienas yra užmarštyje. Manau, Lietuva gali daug padaryti siekdama įgyvendinti kiekvieno laisvės kovotojo viltį, kurie tuo metu gyveno ir žuvo, kad bus prisiminti, bus surasti“, – kalbėjo A. Anušauskas.

„Dabar esame labai dėkingi visiems asmenims, kurie negailėdami savo jėgų, asmeninio laiko, padedant valstybinėms organizacijoms ir visuomenei, surado jo palaikus ir organizavo jo palaikų perlaidojimą šiose kapinėse“, – laidotuvių ceremonijos metu kalbėjo legendinio partizano sūnus Rimgaudas Vitkus.

Pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio biografija, veikla

J. Vitkus gimė 1901 metais Skuodo valsčiuje, Ketūnų kaimo ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 metų pabaigoje jis pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 metais J. Vitkus įstojo į Kauno karo mokyklą, 1921-aisiais baigė ir buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą.

Vėliau jis gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje, grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku.

1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją, aktyviai bendradarbiavo tuomečiuose leidiniuose, buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.

Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus-Kazimieraitis visas jėgas skyrė partizanų veiklai organizuoti. Būdamas aukščiausio rango karininkas partizaniniame pasipriešinime, jis atliko ypatingą vaidmenį – steigė štabus:  1945 metų gegužės 7 dieną įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau suformavo Merkio rinktinę, 1946 metų balandžio 23 dieną buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu; paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus: „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir apdovanojimo nuostatus, priesaikos tekstą bei kita, leido srities laikraštį „Laisvės varpas”, pats rašė karo dienoraštį. Tapęs pirmosios partizanų srities vadu jis rūpinosi tolesniu rezistentų vienijimusi – bandė susisiekti su kitais Lietuvoje veikiančiais partizanų štabais ir sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą.

1946 metais jo vadovaujamas štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją, kurioje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau buvo pakartoti 1949 metų vasario 16 dienos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, dar vadinamojoje „partizanų konstitucijoje“.

Šio garbaus partizano gyvenimas ir kova prieš 77 metus nutrūko Dzūkijos miškuose, kur jį pakirto priešo kulka – 1946 m. liepos 2 d. per susirėmimą su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Iš pradžių čekistai nesuprato, kokios svarbos asmenį jie atsivežė, tad atlikę formalumus Kazimieraičio kūną užkasė čia pat, Leipalingio būstinės kieme. 2022 m. spalio 20 d. Leipalingyje, Dzūkų g. pastato, kuriame nuo 1944 m. veikė NKVD-MVD-MGB Leipalingio poskyris ir stribų būstinė, kieme archeologinių tyrimų metu rasti žuvusio partizano palaikai. 2023 m. lapkričio 28 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras spaudos konferencijoje paskelbė, kad DNR tyrimai patvirtino, jog tai yra Pietų Lietuvos partizanų srities vado plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.

1997 metais J. Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.

„Elektrėnų žinių“ informacija