Sielos gelmes palietęs vakaras Vievio kultūros centre

Eilutė prie drabužinės, švytinčios susirinkusiųjų akys ir susitikimo su Klaipėdos jaunimo teatro spektakliu „Kreicerio sonata“, režisuotu profesoriaus Valentino Masalskio, laukimas. Po spektaklio – aktoriaus, režisieriaus kūrybos vakaras. Toks ypatingas vakaras visų laukė spalio 26-ąją. Tai tęsinys projekto „Grįžtu namo“, kurį vykdo Vievio kultūros centras, o finansuoja Lietuvos kultūros taryba bei Elektrėnų savivaldybė.
Silvija BIELSKIENĖ
Pilnutėlėje salėje žiūrovai su nekantrumu laukė susitikimo su aktoriais Simonu Lunevičiumi ir Vaiva Kvedaravičiūte, kurie scenoje išgyveno gyvenimo istoriją pagal rusų literatūros klasiko, rašytojo Levo Tolstojaus apysaką „Kreicerio sonata“. Pagrindinis herojus pasakoja apie nelaimingą santuoką, vedus daug jaunesnę moterį, pakerėjusią jį savo jaunystės grožiu ir nekaltumu. Jiems gimė penki vaikai. Tačiau vyras nusivylęs meile ir santuoka, kadangi poros santykiuose daug rietenų, ginčų ir nesantaikos. Jis prisipažįsta, kad apimtas pavydo ir neapykantos dėl žmonos artimo bendravimo ir muzikavimo su smuikininku, ją nužudo... Istorija, vaizduojanti konfliktą tarp seksualinio potraukio ir moralinių suvaržymų, iškelia klausimus, kurie dažnai nutylimi, į kuriuos nenorima ar negalima atsakyti. Balansuodamas tarp feminizmo ir neapykantos moterims, rašytojas paliečia ne vieną aktualią temą: šeimos santykiai, lyčių lygybė, meilė, aistra ir smurtas. Versta iš anglų k. „Kreicerio sonata“ pavadinta Bethoveno Kreutzerio sonatos vardu.
Turbūt neliko abejingų salėje šiai istorijai, pasibaigus spektakliui dar tvyrojo tyla, kurią po pauzės nustelbė audringi plojimai ir net kelis kartus kviečiami į sceną aktoriai. Aplodismentai skambėjo ne tik aktorių duetui, bet ir režisieriui Valentinui Masalskiui, atvėrusiam savo širdies kertelę sugrįžus namo, kur pragyveno keturiolika metų. Į Vievio kultūros centro direktorės Audronės Stepankevičiūtės klausimą „Ar jūs nors truputėlį šiandien grįžote namo?“ režisierius, Nacionalinės premijos laureatas, Klaipėdos jaunimo teatro vadovas atsakė: „Aš neturiu tokios nostalgijos ir niekada nežiūriu į tai, kas buvo. Tai jau buvo, ir viskas. Vakarykštė diena manęs nejaudina, nors aš suprantu žmones, kurie ateina prie savo buvusių namų, prie ežero, prie kurio jis gyveno, arba prie upės. Ir ateina, ir gailisi, verkia, liūdi, aš tą viską suvokiu, bet man visada yra ši diena. Gal ir būna akimirkų, kurios verčia susimąstyti... Aš Vievį pažinau dar anksčiau, nei čia apsigyvenau, dar būdamas studentas.“ Ir prisiminė studentavimo pradžioje savo viešnagę pas Vievyje gyvenusią Zitą Žvirblytę, kuri draugavo su Valentino kursioku, prisiminė lankymąsi šokių vakaruose, pirmą kartą pamatytą Vievio ežerą, daugiabutį prie jo – toks Vievis ir buvo įstrigęs V. Masalskio atmintyje. „Gailėtis, manau, nieko nereikia, – pamąstymus tęsė režisierius, – visa, kas įvyksta mūsų gyvenime, – nuodėmės, džiaugsmai – gerai, bet reikia eiti į priekį, galvoti apie rytdieną, ką turime padaryti rytoj, tuomet ateina džiugesys to gyvenimo, kad nori gyventi, ir nepajunti, kaip numiršti. Juk tai didžiausia laimė – pajusti, kaip tu numiršti.“ Ir padėkojo visiems taip gausiai susirinkusiems, pasidžiaugė, kad atvykęs pamatė tokius naujus kultūros centro namus, ir net aiktelėjo – „Jūs tikrai turite vieną gerą bendruomenės namą.“ Ne vien paukštyną, apie kurio bendrabutyje gyvenusias moteris režisierius statė spektaklį pagal Nasturavičiaus parašytą pjesę, kuri taip ir vadinosi „Paukštyno bendrabutis“. Apie vienas moteris dirbančias prie konvejerio. Beje, tema skirta ne vien Vievio paukštynui, tai gali būti ir Niujorke, Norvegijoje, kitame Lietuvos mieste, ten, kur dirba moterys. Spektaklis buvo pastatytas ir Ukrainoje, ir Prancūzijoje. „Vievis – tai vieta, kuri pagimdo daug minčių, tai šis pastatas, namas, manau, tikrai pagimdys daug minčių“, – naujuoju kultūros centru džiaugėsi V. Masalskis. „Aišku, nostalgijos yra, bet nejaučiu to didelio liūdesio. Man atrodo, kad žmogus, kuris su dideliu liūdesiu prisimena savo vaikystę, jaunystę, kuomet buvo gerai, tai žmogus, kuriam šiandien kažkas yra negerai, žmogus, kuris skundžiasi, kad jam blogai, tai jis kažko tai nemato, nemato šios dienos.“ Ir tai patvirtindamas papasakojo istoriją apie šį pavasarį priglaustus šešis ukrainiečius, IV kurso studentus, kurie atvyko į Klaipėdą toliau studijuoti. Jie studijas baigė, kartu su režisieriumi pastatė spektaklį „Žvėriukų monologai“, su kuriuo dabar vyks į Varšuvą, Krokuvą, Oslą, Poznanę ir Gdanską. V. Masalskis jiems patarė kurti čia teatrą, nes dėl karo, o ir po jo, dar bus neįmanoma savo šalyje užsiimti kūryba, nes jos niekam nereikės, kol neatstatys suniokotos šalies. Kai studentai po vasaros atostogų vėl grįžo į Klaipėdą, režisierius pirmiausia paklausė, ką jie matė per vasarą gero, įdomaus, nes vienos studentės tėvas kariauja, kitos mama gyvena bombarduojamoje Zaporižėje, dar kitos bobutė yra Chersone. „Dabar tam Kijyve, nepatikėsite, kaip žmonės nenori matyti to baisumo, jie pradėjo žymiai gražiau rengtis, daugiau bendrauti, nes jaučia, koks malonumas yra gyventi. Jie pajuto, kokia palaima yra išgyventi bent vieną dieną, būti nenužudytam, ir tą palaimą jie jaučia nuo mažų dalykų – rytą pradeda nuo kavos atsigėrimo, šypsenos vienas kitam, ir pastebėjau, kokie gražūs tie žmonės“, – įspūdžiais dalijosi studentė, kurios mama gyvena bombarduojamoje Zaporižėje, kur net rusakalbiai nebenori kalbėti savo gimtąja kalba. „Tai vat, kaip išgyventi tą akimirką, kuri mums būtų džiaugsminga, kad mes būtume orūs, ir neliūdėtume, kad mums kartais šalta, trūksta pinigų“, – studentei atliepė V. Masalskis.
Į klausimą apie pedagoginę veiklą režisierius atsakė: „Visų pirma, aš buvau aktorius ir esu. Režisieriumi tapau dėl vieno paprasto dalyko, man nepatiko, kad režisieriai pradėjo niekinti aktorius, pradėjo su jais nebendrauti, įsakinėti jiems, pradėjo konstruoti spektaklius. Man tai netiko, taip negalima bendrauti.“ Ir prisiminė Vilniuje su garsiausiais užsienio režisieriais pastatytus spektaklius, patvirtindamas, kad užsienio režisieriai yra paprasti žmonės, gerbia aktorius, pagalbinius darbuotojus. Tai ir lėmė jo pasirinkimą režisieriaus profesijos. Lygiai taip pat ir pedagogo: „Kai išgirdau, kaip jie dėsto, ir ką jie dėsto, ir kodėl jie dėsto, ir kaip negerbia studentų, pradėjau pats dėstyti, taip atsidūriau Klaipėdoje, dabar išleisiu jau IV kursą.“ Ir pasidžiaugė savo gyvenimu Kuliuose, kur tik tūkstantis gyventojų, kur visur galima nueiti pėsčiomis, ir kur jau pastatė šešis spektaklius. „Mes turime pakeisti tą santykį, tą niekinimą, mes gyvenome tame homo sovieticus laikmetyje, ir mes išmokome žemintis, tai ėjo ir ėjo per kartas. Mes praradome baisų orumą, atsirado keliaklupsčiavimas, o užsienyje, kai patekau į gastroles, visi pirmiausia žmonės, ar aš aktorius, ar aš vadovas, ar aš valytojas. Kiekvienas darbas svarbus, jei aš sąžiningai gyvenu, aš, pirmiausia, esu žmogus, ir aš esu orus, tai svarbiausia. Taip tapau pedagogu tokiu, ir keliauju per gyvenimą, kol esu reikalingas. Dabar labai stebiu ir džiaugiuosi, labai įdomu, kaip aš senstu, ir aš labai laimingas, nes nenorėčiau būti jaunas, vėl patekti į šį pasaulį ir surasti jame tą vietą, tą taškelį, kuriame reiktų rasti savo vietą...“ Ir kreipėsi į susirinkusiuosius, norėdamas sužinoti, kaip jie čia gyvena. Pasidžiaugė Žemaitija, jos darbščiais žmonėmis, ypač po apsilankymų turguose – pienas, kiaušinukai, avys ir kita, kas liudija apie verslius žmones. Bet pasidalijo nusivylimu Ignalinos ir Nidos kraštais, kurie gyvuoja tik tam, kad aptarnautų turistus... O Italijos žmonės – gyvena gyvenimą, kepa duoną, spaudžia aliejų, dainuoja, linksminasi... Ir vėl su džiaugsmu grįžo prie Vievio gyventojų, kuriems Vilnius, Kaunas – ranka paduoti, tiesus kelias į Klaipėdą veda, Dzūkija šalia, viskas aplinkui, nesama atstumų, o važiuodamas gali kalbas mokytis, audioknygų, variklio gausmo klausytis... „Vievis – tai pati geriausia vieta, kurioje teko gyventi“, – kalbėjo V. Masalskis.
Paklaustas apie monospektaklio žanrą, režisierius atsakė: „Su mūsų menais, muzika atsitikę yra daug keistų dalykų, vienas tokių – post modernas, formos teatras, arba formos muzika. Kodėl taip yra įvykę? Dingsta žodis „mes“, atsiranda „aš“ – valgau, einu, deginuosi, pozuoju, sėdžiu feisbuke, kuris iš mūsų padarė „aš“. Dar turime įrankių, kuriais galime belstis į šį pasaulį, bet mūsų niekas nebegirdi, tik deda „like“; dingsta ritualai, dingsta laidotuvės, atėmė iš mūsų patį svarbiausią – gedėjimą, mirusiojo pagerbimą, įvesdami kremavimo tradiciją, kai atsisveikinti gali tik kelias valandas, nes paskui išveža karstą deginti... Su menais yra įvykę tai – nebeieškome prasmės, nebėra pokalbių. Tad monospektaklis yra forma – per labai minimalias priemones išsakyti esmę, man nepatinka forma dėl formos, formų maišymas, aš noriu pasikalbėti su žmonėmis, kad jiems kažkas liktų iš to pokalbio. Teatras yra siekimas, kad jūs kažką pajaustumėte. Jeigu mes tik išgirdome informaciją – blogai, jei nesujaudino – blogai. Turime širdyje kažką pajausti. Žodį sunaikinome, mes nebe taip kalbame, mes gyvename post tiesoje (už) tiesos...“
Toks puikus, šiltas bendravimas, mokėjimas prajuokinti, nustebinti žiūrovus, įvesti į pokalbį juos, kad žiūrovas taptų dalyviu, bendraautoriumi kūrybos vakaro, ir nuostabios, gilios mintys, kurias galima ir norima stenografuoti. Ir išgirdome išsakytas mintis, išgirdome esmę, pajautėme. Ypač kunigo Vytauto Briliaus paskaitoje išgirstą W. Wilams eilėraštį „Klaida“, kuris atspindi visų šiandienos žmonių gyvenimus:
Tokie turtingi, kaip šiandien, nebuvome dar niekad, bet tokie godūs, kaip šiandien, taip pat dar niekad nebuvome; taip daug drabužių, kaip šiandien, neturėjome dar niekad, bet tokie nuogi, kaip šiandien, taip pat nebuvome dar niekad; taip sotūs, kaip šiandien, nebuvome dar niekad, ir nepasotinami, kaip šiandien, taip pat dar niekad nebuvome; tokių gražių namų, kaip šiandien, neturėjome dar niekad, bet tokie benamiai, kaip šiandien, taip pat dar niekad nebuvome; taip apdrausti, kaip šiandien, nebuvome dar niekad, bet tokie netikri, kaip šiandien, taip pat dar niekad nebuvome; taip daug laiko, kaip šiandien, neturėjome dar niekad, bet taip, kaip šiandien, tikrai dar niekad nenuobodžiavome; taip daug žinantys, kaip šiandien, nebuvome dar niekad, bet taip nuovoką praradę, kaip šiandien, taip pat dar niekad nebuvome; taip šalia vienas prie kito, kaip šiandien, negyvenome dar niekad, bet taip nutolę vieni nuo kitų, kaip šiandien, taip pat dar niekad nebuvome; taip išsivystę, kaip šiandien, nebuvome dar niekad, bet taip nusigyvenę, kaip šiandien, taip pat dar niekad nebuvome.
Nuoširdžiai dėkojame Vievio kultūros centro direktorei Audronei Stepankevičiūtei už tokius prasmingus, įtaigius ir sielos gelmes kabinančius pokalbius su grįžtančiaisiais namo...
|
<- Grįžti į atgal