Semeliškių seniūnijos ilgaamžė

Žmonės lyg medžiai... Pražysta gražiausiais jaunystės žiedais, tiesia brandžias šakas į saulę, įleidžia tvirtas šeimos, giminės šaknis tėviškės žemėje. Atėjęs saulėtas ir giedras gyvenimo ruduo dalija šiltus kasdienybės džiaugsmo stebuklus.

Jau 95-ąjį lapkritį gyvenimas suskaičiavo Janei Lazauskienei iš Semeliškių seniūnijos Laičių kaimo.
Janė Kurauskaitė-Lazauskienė gimė 1920 m. lapkričio 17 d. 5-ių vaikų šeimoje. Su broliais Aleksu, Juozu, sesėmis Stase ir Petronėle padėdavo tėvams nudirbti žemės ūkio darbus, ausdavo, siūdavo. Kiek save prisimena, jos gyvenime visada skambėjo daina. Dar jaunystėje gimtajame Ožkapjovių kaime kad uždainuodavo, tai visas Laičių jaunimas į svečius sugužėdavo.
Ne tik skambus balsas, bet ir darbštumas, energija, puikus humoro jausmas užbūrė būsimąjį vyrą – būdama 21-erių, 1941 m. Janė ištekėjo už Prano Lazausko.
Į pasaulį pasibeldė vaikai... Gimė dukrelė Bronė. Negailestinga mirtis pasiglemžė mažylę, sulaukusią vos aštuonių mėnesių. Po penkerių metų gimė sūnus Pranas, dar po dvejų – sūnus Romas. Mažasis Romukas mirė trejų metukų nuo apendicito. Vėliau gimė dukra Janė, sūnus Mikas.
Po kelių dešimtmečių vėl pasikartojo tragiška istorija – būdamas 36-erių, Mikas mirė. Tik gyvenimas neleido gedėti. Reikėjo rūpintis šeima, likusiais našlaičiais vaikais. Šaltą ir snieguotą 1974 metų sausį tragiškai žuvo šeimos tėvas – eiguliu dirbusį vyrą Praną Klevinės miške mirtinai sužeidė griuvęs medis.
Sukosi lyg užburtas darbų ratas: namuose laukė namų ruošos ir ūkio darbai, kolūkyje – sezoniniai lauko darbai, javapjūtės metu Janė ruošdavo pietus kombainininkams ir traktorininkams.
Augantiems vaikams persiūdavo, taisydavo drabužius, sau siūdindavosi suknelę, švarką, visiems kaimynams ir artimiesiems veldavo veltinius. Veltiniai būdavo minkšti, patogūs, lygiai nuvelti.
Sulaukusi garbaus jubiliejaus, Janė dar mezga ir siuva, skaito laikraščius, domisi pasaulio įvykiais, niekada nepraleidžia televizijos informacinių žinių.
Ir šiandien lietuvių, lenkų kalbomis skamba negirdėtos jaunystės dienų dainos. Tuo įsitikino Semeliškių seniūnijos seniūnė Loreta Karalevičienė, seniūnijos darbuotojos Rita Buividavičienė, Laima Aleškevičienė, Laičių seniūnaitė Nijolė Ustilienė, aplankiusios 95-erių metų sulaukusią senolę. Prie vaišių stalo susirinkusius svečius, kartu gyvenančią dukrą Janę, sūnų Praną, marčią Marytę, vaikaičius Valdą ir Liuciją ji žavėjo puikia atmintimi, ilgais, ilgesingais, iš praeities sugrįžtančiais dainų posmais. „Kas mielesnis?“ – tarsi klausimas nuskambėjo pirmoji daina. Vėliau sekė antra, trečia...
Tegul dar ilgai skamba gyvenimo daina, lydi Dievo malonė, puiki sveikata, tegul tvirtas ir darnus šeimos medis auga, šakojasi, o išvykę vaikaičiai ir provaikaičiai sugrįžta į gimtąją šalį, kad Janės širdis džiaugtųsi ir dainuotų. Prisiminkime savo senolius, džiaukimės jų buvimu, nes mūsų senelių lūpomis kalba istorija ir gyvenimo išmintis.

Laičių seniūnaitė Nijolė Ustilienė