Po Padėkos Lietuvos žydų gelbėtojams renginio...

Kovo 15-ąją Semeliškių gimnazijoje vyko Padėkos renginys, skirtas Lietuvos žydų gelbėtojams pagerbti. Jo metu prisiminėme 23 Elektrėnų savivaldybės žydų gelbėtojus.

Renginyje dalyvavęs Gintaras Jančiauskas, Elektrėnų savivaldybės mero patarėjas, pasidalijo su manimi savo žmonos Danutės senelių istorija, kurie gyveno mūsų savivaldybėje. Po kelių dienų atsiuntė man papildomą informaciją apie jo žmonos Danutės Karpovič-Jančiauskienės senelius – Ignacą ir Zofiją Karpovičius, kurie gyveno Zabarijos kaime (Kazokiškių sen.) ir ten slėpė žydus. Abu palaidoti Kazokiškių kapinaitėse.

Dalijuosi Pasaulio Holokausto atminties centro Yad Vashem internetinėje svetainėje https://collections.yadvashem.org/en/righteous/4034675 anglų kalba aprašyta Ignaco ir Zofijos Karpovičių istorija.

Ignacas (1900–1991) ir Zofia (g. 1895-01-01, m. 1970) Karpovičiai

„1941 m. rugsėjį lietuvių policininkas informavo Wolfą ir Rachelę Godrovus, kurie gyveno Vievio miestelyje, Trakų rajone, kad kitą dieną visi vietiniai žydai bus deportuoti iš miestelio. Godrovai nedelsdami pabėgo į netoliese esantį jiems gerai pažįstamo lenkų inžinieriaus Stanislawo Wicherto dvarą. Nepaisant pavojaus, Wichertas paslėpė pabėgėlius savo dvare, kur juos aprūpino maistu, malkomis ir pasirūpino visais jų poreikiais. Wichertas, kuris atsisakė pabėgėlių pasiūlymo susimokėti, aštuonis mėnesius, iki 1942 m. gegužės, priglaudė Godrovus savo dvare, kol sužinojo, kad du jo pusbroliai, kurie buvo priešiškai nusiteikę prieš žydus, netrukus atvyks. Wichertas susitarė, kad abu žydų pabėgėliai persikeltų pas Ignacą Karpovičių, jo pažįstamą ūkininką, kuris su savo žmona Zofija ir šešiais vaikais gyveno už 12 km Zabarijos kaime, Vilniaus rajone.

Nepaisant savo sunkaus gyvenimo, Karpovičiai priėmė Godrovus ir paslėpė juos slėptuvėje už sienos, kurią jiems buvo paruošę iš anksto. Pasirodo, kad Karpovičius buvo pasiruošęs slėptuvę namo pašonėje ir sau, nes suvokė gręsiantį pavojų. Karpovičiai dalinosi savo menku turtu su Godrovais ir prisaikdino savo vaikus tylėti ir saugotis nepažįstamų, kurie artėjo prie jų namų. Tuo tarpu Wichertas padėjo Karpočiams ekonomiškai, aprūpindamas juos maistu ir kitomis prekėmis.

Vieną dieną, kai Rachelei suskaudo dantį, Karpovičiai palydėjo ją ir jos vyrą pas odontologą į nedidelę priverstinio darbo stovyklą netoli Vilniaus, kuri buvo saugoma tik žydų policininkų. Jų nuostabai, Godrovai stovykloje sutiko savo giminaičius Chają ir Katrielį Szapirus. Karpovičius, sujaudintas jaudinančio giminių susitikimo, nedelsdamas pasiūlė Szapirams prieglobstį savo namuose, nieko neprašydamas mainais. Naktį Szapirai paliko stovyklą ir persikėlė gyventi pas Karpovičus, pas kuriuos išbuvo iki 1944 m. liepos mėn., kai Raudonoji armija išlaisvino šią teritoriją.

Po karo išgyvenusieji emigravo į Izraelį. 1990 sausio 17 d. Yad Vashem pripažino Stanislawą Wichertą bei Ignacą ir Zofiją Karpovičius Pasaulio tautų teisuoliais.“

Būtina pažymėti, kad Pasaulio tautų teisuolių medalius iš Izraelio atvežė ir dar gyvam Ignacui Karpovičiui įteikė į Zabariją atvykę išgelbėti žydai.

Prisiminimais apie senelius pasidalijo ir anūkė Danutė Jančiauskienė: „Kiek atsimenu iš savo tėčio Aleksandro ir tetos Stanislavos pasakojimų, kad seneliai buvo nepasiturintys ūkininkai. Augino daržoves ir prižiūrėjo nedidelį gyvulių ūkį. Iš to ir gyveno. Senelis turėjo ir labai mėgo klausytis radijo imtuvo ir vis svajodavo įsigyt geresnį. Žydus slėpė prie namų Zabarijos kaime iškastame bunkeryje. Nors patys gyveno ir nepasiturinčiai, bet buvo geros širdies ir labai stengėsi, kad globojamiems žydams netrūktų maisto, labai jais rūpindavosi. Nakties metu, kai buvo saugu, žydus išleisdavo iš bunkerio pasivaikščioti po netoliese esantį mišką. Karpovič šeimos vaikai niekam nepasakojo, kad namuose slepia žydus, nors buvo daug besiteiraujančių. Vieną kartą senelių namuose lankėsi ir stribai, matomai iš kažkur gavę informacijos dėl slapstomų žydų, bet viskas baigėsi laimingai. Po karo seneliai iš Zabarijos persikėlė gyventi kitapus Neries upės į Grabijolų kaimą, kuris yra Vilniaus rajono teritorijoje, ir gyveno iki savo dienų pabaigos. Iki šiol išliko tik namo fragmentai. Pirmoji mirė senelė, o apie tai sužinoję žydai atvyko į laidotuves ir jos karstą iki kapų nešė ant rankų. Pasaulio Tautų teisuolio medalį atvežė ir jau tik gyvam seneliui esant, įteikė patys žydai. Tai įvyko iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dar Lietuvai esant Sovietų sąjungos sudėtyje. Medalis dabar iš rankų į rankas keliauja per Karpovič giminaičius. Kiekvienas norime prisiliesti prie šios istorijos ir labai didžiuojamės savo seneliais.

Beje, mūsų sūnus Lukas Jančiauskas, besimokydamas Vievio gimnazijoje, su kitais Elektrėnų savivaldybės moksleiviais keliavo po Izraelį. Kelionė buvo organizuota tuomečio mero Kęstučio Vaitukaičio ir Izraelio valstybės ambasadoriaus Lietuvoje dėka. Būdamas Izraelyje lankė žydų tautos atminties memorialinį muziejų, kur Pasaulio Tautų teisuolių atminimo alėjoje matė savo prosenelių akmenyje iškaltus vardus ir pavardes. Tai iki šiol paliko didžiulį pėdsaką ir pasididžiavimą jo širdyje.“

Nuoširdžiai dėkoju Gintarui ir Danutei Jančiauskams už šią jautrią istoriją, manau, kad pelnytai galime didžiuotis dar dviem Elektrėnų savivaldybėje gyvenusiais Lietuvos žydų gelbėtojais, Pasaulio tautų teisuoliais Ignacu ir Zofija Karpovičiais. Lieka išsamiau paanalizuoti Pasaulio tautų teisuolio lenkų inžinieriaus Stanislawo Wicherto istoriją...

Elektrėnų savivaldybėje Holokausto laikotarpiu buvo 23 žydų gelbėtojai, 10 iš jų – Pasaulio tautų teisuoliai, 13 – apdovanoti Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi. Jie išgelbėjo 19 žydų tautybės Lietuvos piliečių. Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu 1 663 Lietuvos piliečiai, gelbėję žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, jau yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 925 asmenys Yad Vashem (Izraelis) pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, o kiek dar yra gelbėjusių, kurių vardų nežinome...

                                                                                                           Silvija BIELSKIENĖ