Kietaviškių parapijos istorijos puslapiai

Kietaviškės šiemet švenčia 510 jubiliejų. Tiksliai nėra žinoma, kuriais metais įkurta Kietaviškių Romos katalikų parapija, tik aišku, kad pagal rašytinius šaltinius 1504 metais jau stovėjusi pirmoji šv. Trejybės bažnyčia.

Manoma, kad bažnyčia buvo pastatyta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio potvarkiu (LDK valdė iki 1506 metų). Bažnyčios pastatymas savo ruožtu skatino Naujųjų Kietaviškių gyvenvietės augimą. Senosios Kietaviškės liko nedideliu kaimu. Pasak vietovardžių tyrinėtojų, pavadinimą Kietaviškės reikėtų suprasti kaip kieta + vieta.
Remiantis H. Loviamanskio tyrinėtų XIII–XVI amžiaus šaltinių duomenimis, Lietuvoje tuo metu iš viso buvo maždaug 77 valsčiai. Jie susidėjo iš kelių kaimų bendruomenių, jungėsi į žemes. Tarp jų – Strėvininkų, Semeliškių, Žiežmarių valsčiai. Kietaviškės greičiausiai ir priklausė Strėvininkų valsčiui. 1564–1566 metais buvo įvykdyta administracinė reforma. Pavietai atskirti nuo valdovo dvarų ir dvarais virtusių valsčių. Pavietas tapo svarbiausiu bajoriškos valstybės administraciniu vienetu. Kietaviškės priklausė Trakų pavietui. Nuo šio laikotarpio jau galima rasti daugiau duomenų apie Kietaviškių vietoves. Trakų pavietas turėjo savo teismą, seimelį, mokesčius, įpareigojimus, suteikiamus tik tame paviete gyvenantiems bajorams.
1590 metais Trakų pakamarė Bogdanas Oginskis paskiria Vievį kuopinio susirinkimo centru ir lapkričio 16 dieną Biruliškių punktui „užrašo“ Kietaviškių miestelį ir visas Kietaviškių žemes. Kietaviškių žemėse įsikūrė didikai Pociejai. Dažniausiai minimi du Pociejų giminės asmenys: Leonardas Pociejus, kuris 1676 metais pastatė antrąją Kietaviškių bažnyčią, ir Teodoras Pociejus, 1830–1831 metų sukilimo dalyvis, iš kurio dvaras buvo konfiskuotas panaikinus baudžiavą. Dvarui priklausiusiose žemėse caro valdžia įkurdino persikėlėlius iš Rusijos. Jų palikuonys Kietaviškėse gyvena lig šiol. Iš dvaro statinių liko tik rūsys. Ir šiandien jis atrodo įspūdingai: visas po žemės sluoksniu, sumūrytas iš raudonų plytų, dešinėje sienoje matyti užmūryta arka, galinėje sienoje dar viena tokia pati arka. Prieš keletą metų dabartiniai rūsio šeimininkai Ivanavičiai jį restauravo. Buvusio dvaro vietoje ir dabar randama koklių bei puodų šukių, plytų nuolaužų, įvairių daiktų liekanų. Dalis jų yra Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejuje, kiti pas vietinius gyventojus. Įsivaizduoti dvarą galima žiūrint į 1773 metų grafams Pociejams priklausiusį Kietaviškių dvaro žemėlapį. Čia pažymėta Kietaviškių bažnyčia, stovėjusi 1676–1915 metais, dvaro rūmai, tiltas per tvenkinį, vandens malūnas ir dar kai kurie dvaro pastatai.
1744 metais paskelbiamos parapijų ribos. Iki 1849 metų Kietaviškių parapija priklausė Vilniaus vyskupijai. Vėliau ribos buvo keičiamos, kai susikūrė Kaišiadorių vyskupija, kuriai ir priklausė Kietaviškės.
1918 metais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę, pradėtas administracinis pertvarkymas. Susikūrė apskritys, valsčiai, parapijų komitetai. Kietaviškių valsčius priklausė Trakų apskričiai ir turėjo septynias seniūnijas: Kietaviškių, Žikaronių, Jagelonių, Peliūnų, Obenių, Sabališkių, Mijaugonių, gyvavo iki 1935 metų. 1921 metais Kietaviškių valsčiaus valdyboje dirbo Juozas Cibulskas – viršaitis, 30 m., ūkininkas iš Kareivonių kaimo, alga 500 auksinų, Vaclovas Ratkevičius – viršaičio pavaduotojas, ūkininkas iš Dainavos kaimo.
1918 metais kraštą tebevaldė okupacinė vokiečių administracija. 1922 metų Kietaviškių bažnyčios inventoriuje yra toks įrašas: „... vokiečiai prabuvo iki 1919 metų pradžios, tame laike atsidangino bolševikai, kurie prabuvo čia tris mėnesius.1919 metais, pradžioje balandžio mėnesio, atėjo lenkai, ir jie lietuvių liko užturėti tris kilometrus tiktai prieš Kietaviškes. Kietaviškių parapijos užėmė dešimt su viršum kaimų ir antra tiek viensėdijų: prastovėjo taip iki 1920 metų birželio mėnesio. Tame laike lietuvių frontas liko perkeltas iki Vilniaus. Kietaviškių parapija liko vėl liuosa...“ Mūšius Kareivonių kaime prisiminė ir rašytojas Juozas Kralikauskas. Kritę tuometiniuose mūšiuose 1919 metais Jagėlonių kaime yra palaidoti kariai savanoriai Aleksas Vasiliauskas ir Kazys Bartkus iš Kėdainių apskrities. Panemunės kapinėse palaidotas atsargos bataliono savanoris Vaclovas Puidokas iš Senųjų Kietaviškių kaimo, kuris žuvo 1920 metais.
Kietaviškių valsčių nuo pasienio skyrė Semeliškių valsčius. Viena iš valsčiaus prievolių buvo pastotės kariuomenei, valdžios pareigūnams. 1921 metų vasarą valsčiuje buvo imami arkliai kariuomenei, kviečiai, rugiai, žirniai, avižos, bulvės.

(Tęsinys kitame numeryje)

Straipsnį parengė Janina Černiauskienė