Į Viešpaties būstą džiaugsmingai keliaujam

Šiemet, balandžio 27 d., sukanka 35 metai, kai jaunas kunigas Jonas Sabaliauskas pradėjo aptarnauti Elektrėnų tikinčiuosius. O gegužės 27 d. švęsime jo kunigystės 40-ies metų jubiliejų.

Tai trumpa Elektrėnų parapijos istorija, kurią parengė Julija ir Juozas Janoniai.

Spausdiname ištrauką iš minėtos knygos.

Pirmieji parapijos kūrimo žingsniai

Besikuriantys Elektrėnai buvo daugiatautė jaunų žmonių gyvenvietė, vadinosi Lietuvos VRE. Komjaunimo aktyvas didžiavosi gyvenvietės internacionalumu (gyveno 16 tautybių žmonės) ir tuo, kad nėra bažnyčios. Ateizmas ir sovietinis gyvenimo būdas tvirtai leido šaknis. Tačiau žmonių širdyse ruseno viltis turėti savo parapiją, savo bažnyčią.

Mokytoja Joana Šiaulienė prisimena: „1985 m., prieš pat Kalėdas, Stasė Jachimavičienė per savo sūnų, mano mokinį, man perdavė „plotkelę“. Po Kalėdų jos pasiteiravau, kodėl tikintieji nesirūpina bažnyčios pastatymu Elektrėnuose. Visi patenkinti Elektrėnų žiburiais, kas vakarą apie juos dainuoja, o apie kitą Šviesą nesusimąsto. Tikintieji važiuoja į kitas bažnyčias, bet kas bus ateityje su senais ir ligotais žmonėmis, vaikais?

Susidomėjusi mano klausimu S. Jachimavičienė pažadėjo pasikalbėti su politiniu kaliniu Povilu Senovaičiu. Netrukus į mane kreipėsi pats P. Senovaitis. Jam patariau pirmiausia kreiptis į Lietuvos kompartijos sekretorių Algirdą Brazauską. Jis tada tvarkė Lietuvos ūkio reikalus, nes bažnyčios statybai reikės ne tik leidimo, bet ir lėšų. Po kurio laiko, 1986 m., P. Senovaitis manęs paprašė parašyti pareiškimą. Nurodžiau pareiškimo formą ir adresą, taip pat argumentus, kodėl Elektrėnams labai reikalinga bažnyčia, o turinį palikau pačiam pasirašyti. A. Brazauskas pareiškimą atmetė, leidimo bažnyčios statybai nedavė.“

Prasidėjus Atgimimui, kai Lietuva kėlėsi iš moralinio ir dvasinio skurdo, bažnyčia Elektrėnuose tapo realybe.

1988 m. gruodžio 16 d. grupė elektrėniečių, sąjūdiečio Povilo Senovaičio pakviestų, susirinko 2-osios vidurinės mokyklos salėje (Draugystės g. 1) aptarti parapijos steigimo ir bažnyčios statybos klausimų. Prieš tai buvo surinkti 1 682 elektrėniečių parašai. Susirinkimo pirmininku išrinktas Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys Aleksandras Klumbys. Kalbėjo Elektrėnų vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Sirvydas, jis pabrėžė, jog viskas priklausys nuo visuomenės iniciatyvos. Dalyvavusi susirinkime Trakų r. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Žana Vasilenko paaiškino, kad steigiant religinę bendruomenę reikia dviejų rusų kalba parašytų pareiškimų, vieno – Trakų vykdomajam komitetui, kito – Maskvai.

Susirinkime išrinktas Elektrėnų Romos katalikų Bažnyčios religinės bendruomenės steigiamasis komitetas: Povilas Senovaitis – pirmininkas, Janina Baranauskienė – sekretorė, Vytautas Gylys – revizijos komisijos pirmininkas, Janina Čiuladienė ir Aldonas Jankauskas – revizijos komisijos nariai, Pranas Antanavičius, Danutė Armonienė, Vincas Juškevičius, Julius Jurgaitis, Juozas Janonis, Petras Jaruševičius, Antonina Jankauskienė, Stasė Jachimavičienė, Pranas Kučinskas, Pranas Kasčiukaitis, Aleksandras Klumbys, Vitas Kanapickas, Bronius Kanapickas, Ona Kanevičienė, Pranas Rinkevičius, Nikodemas Rumsevičius, Vincas Stabingis, Benediktas Sidaravičius, Juozas Šeškevičius.

Tą pačią dieną parapijos steigiamasis komitetas pasiuntė pareiškimą į Maskvą, prašydamas leidimo įkurti parapiją ir statyti bažnyčią. 1989 m. kovo 16 d. gautas Maskvos leidimas.

Įregistravus Elektrėnų religinę bendruomenę reikėjo kunigo. Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis ieškojo patyrusio kunigo, tačiau visi kandidatai atsisakė. Tuomet vyskupas 1989 m. balandžio 27 d. kun. Joną Sabaliauską, jauniausią vyskupijos kleboną, paskyrė Kietaviškių parapijos klebonu ir pavedė aptarnauti Elektrėnų tikinčiuosius.

1989 m. birželio 4 d. pirmą kartą Elektrėnuose, valgyklos salėje (Rungos g. 12) kun. J. Sabaliauskas aukojo šv. Mišias. Tada pajutome, kad esame kupini vienybės dvasios. Netrukus elektrinės administracija tikintiesiems leido įsirengti laikiną koplyčią tuometėje komunalinio ūkio salėje. Iki koplyčios įrengimo meldėmės komunalinio ūkio patalpose.

1990 m. sausio 15 d. aktu Kaišiadorių Apaštalinis administratorius vyskupas Juozas Matulaitis įsteigė Elektrėnuose Romos katalikų parapiją. Klebonu paskyrė kun. Joną Sabaliauską. Parapiją sudarė Elektrėnų miestas ir 9 aplinkiniai kaimai: Girkalnis, Mažikliai, pusė Abromiškių k., Sabališkės, Žebertonys, Giedraitiškis, Kakliniškės, Geibonys ir buvęs Alinkos kaimas. Parapijos teritorija – 60 kv. km, gyveno apie 20 000 gyventojų, dauguma jų katalikai.

Žmonės labai džiaugėsi, turėdami savo parapiją, o ypač jauną kleboną.

Po penkerių darbo metų pasiteiravus apie pirmuosius įspūdžius Elektrėnuose, klebonas papasakojo: „Mano paskyrimas proziškas. Buvo labai šalta balandžio diena. Vėjas degino. Šaltis dvelkė nuo pilkų miesto daugiaaukščių. Vėliau šildė noras miestą paversti Dievo padangte. Nepakartojamos pirmosios šv. Mišios birželio 4 d., birželio 14 d. – miesto kapinėse, Baltijos kelias, kertinio akmens pašventinimas. Galima vardinti ir vardinti. Dievas yra be galo geras. Jis mums daugiau duoda džiaugsmo nei skausmo, tik, deja, mes ne visada pasitikime Jo mylinčia ir dosnia ranka.“