Grabijolai. Maži, bet istoriškai turtingi

Šeštadienį 220-ties metų paminėjimo istoriniuose šaltiniuose sukaktį šventė Grabijolai, kurie yra įtraukti į mūsų savivaldybės lankytinų objektų sąrašą.

Šis Kazokiškių seniūnijoje įsikūręs kaimas yra unikalus savo gatvine rėžine sandara ir yra Neries regioninio parko saugoma teritorija. Šeštadienį čia rinkosi ne tik smalsuoliai, norintys pajusti senovinio kaimo dvasią, bet ir tie, kuriems šios vietos gimtosios, kurių proseneliai, seneliai gyveno čia.

Pagerbti mirusieji

Minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis, kurias Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje laikė Elektrėnų parapijos vikaras kun. Laurynas Visockas. Po mišių visi rinkosi Grabijolų kapinėse, kur buvo pagerbtas mirusių kaimo gyventojų atminimas. Prisiminta ir Grabijolus bei aplinkines vietoves daug metų tyrinėjusi Neries regioninio parko darbuotoja a. a. Ida Stankevičiūtė. Susirinkusieji ant savo artimųjų kapų degė žvakes, padėjo gėlių. Po bendros maldos ir kelių giesmių visi buvo pakviesti į Grabilojų vienintelės ir pagrindinės gatvės prieigas tęsti šventinio minėjimo.

Šokiai, dainos, eilės

Žodį tarė ir šiltai apie Grabijolus bei jų gyventojus atsiliepė Kazokiškių seniūnė Vladislava Valantavičienė. Šventėje atidengta medinė skulptūra, skirta trims broliams Žilinskams, kurie pagal legendą, įkūrė Grabijolų kaimą. Eiles ir įvairias šiame krašte užrašytas istorijas skaitė aktorius Petras Venclovas. Renginyje dainavo Vilniaus arkikatedros jaunimo choras, Gilučių folkloro ansamblis „Obelėlė“, šoko Vievio KC moterų tautinių šokių kolektyvas „Verpstė“, pasirodė kiti kolektyvai.

Nuošalyje, todėl išliko nepaliesti

Istoriniuose šaltiniuose Grabijolai pirmą kartą paminėti1795 metais kaip Zapalinos palivarkui priklausęs kaimas su 9 sodybomis, kuriose gyveno 41 vyras ir 29 moterys. Prieškario metais kaime buvo 29 sodybos, šiuo metu – 25-ios, kuriose gyvena 9 moterys ir 7 vyrai.
Grabijolų kaimas įsikūręs Neries slėnyje, gana aukštų kalvų (apie 50 m aukščio) papėdėje. Kaimo sodybos, išsiskiriančios senosios medinės puošybos elementais, pastatytos abipus pagrindinės gatvės. Gatvė baigiasi atsirėmusi į Nerį, nors dar XX a. pr. per upę buvo nutiestas tiltas – tarsi pagrindinės Grabijolų gatvės tąsa. Tuo tiltu buvo susisiekiama su Grabijolų dvaru, esančiu kitame krante. Pirmojo pasaulinio karo metais tiltą sudegino vokiečiai, o Grabijolų dvaro vietoje dabar išlikusi tik viena pakrantėje stovėjusi sodybėlė.
Tarpukariu Grabijolų kaimą nuo kito Neries kranto skyrė Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija, ėjusi upės viduriu. Tuo metu Grabijolų dvare buvo pastatytas lenkų pasienio postas, o Grabijolų kaime, didžiausiose valstiečių sodybose patalpas nuomojosi Lietuvos pasienio policija. Abiejų krantų pasieniečiai, norėdami pasirodyti, organizuodavo šventes savo upės pusėje. Apie 1940 metus daugelis netoliese buvusių senovinių gatvinių rėžinių kaimų buvo išskirstyti į vienkiemius, tačiau Grabijolai, buvę nuošalyje nuo kelių ir valdžios, išliko nepaliesti.

Mena skirtingus laikmečius

Kaimo pavadinimas, pasak grabijoliškių, kilęs nuo lenkiško žodžio „hrabia“ (grafas). Kaimas, esą priklausęs grafui, nuo to ir gavęs tokį pavadinimą. Konstantinas Tiškevičius manė, kad kaimo vardas kilęs nuo žodžio „graibyti“, t. y. „semti žuvį“. Archeologas ir istorikas Petras Tarasenka Grabijolus vadina Grabeliais. Gal dėl to, kad kaimas greičiausiai stovi ant buvusio pilkapyno?
Grabijolų apylinkėse gausu skirtingų laikmečių istorijos ir kultūros paveldo vertybių. Abiejose upės pakrantėse yra buvę didžiuliai pilkapynai – V-XI a. laidojimo vietos. Gali būti, kad visi Grabijolai stovi buvusio pilkapyno vietoje, nes kaimo teritorijoje vis dar aptinkama archeologinių radinių.
Grabijolų apylinkėse užfiksuota per dešimt vietų, susijusių su baltų religija ir mitologija. Nenuostabu – juk būtent prie Neries formavosi lietuvių gentis ir jos vaizdiniai apie pasaulį. Užrašyta daug įdomių pasakojimų apie šalia kaimo esančią vieną iš didžiųjų Neries rėvų – Druskinę (Solnik), jos prieigose kyšančias Vestuvių ir Trijų brolių akmenų grupes, aukščiausią Alkų kalvų grandinės kalną – Cypelį, ant kurio stovėjusi, o vėliau prasmegusi sentikių bažnyčia, žvejų ir sielininkų darbą trikdydavusį Pabarų kipšiuką ir kt.

Giedrė Pūrienė
Parengta, remiantis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos inf.