Elektrėnų savivaldybės kultūros darbuotojų išvyka į Žemaitiją

Kultūros dienos proga, balandžio 15-ąją, Elektrėnų savivaldybės kultūros įstaigų darbuotojai vyko į kultūrinę-pažintinę išvyką po Žemaitiją. Susirinkusius kultūros darbuotojus su jų profesine švente pasveikino ir į kelionę palydėjo savivaldybės meras Gediminas Ratkevičius, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys.

Nuostabieji Telšiai

Visų pirma atvykome į Žemaitijos sostinę – Telšius, Katedros aikštėje mus pasitiko Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas Andrius Dacius — tikras Žemaitijos krašto patriotas, kuris savo profesionaliu darbu, tikrais ir truputį pagražintais pasakojimais, netikėtais atradimais, subtiliu humoru sužavėjo mus, tad ne veltui jo pasakojimus lydėjo ir mūsų skardus juokas. Ekskursiją pradėjome nuo Telšių Loreto Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Antano Paduviečio katedros (šį titulą gavo 1926 m.), iškilmingai konsekruotos 1794 m. gegužės 18 d. Pirmiausia stabtelėjome prie žymiųjų durų, 2006 m. prof. Romualdo Inčirausko dėka apkaustyto vario plokštėmis, kuriose atsispindi krikščionybės Žemaitijoje raida. Įėjus į Katedros vidų žvilgsnį prikausto didybė, dviejų aukštų erdvus ir šviesus interjeras su didžiuoju Šv. Antano altoriumi, kurio centre telšiškių ir apylinkių gyventojų garbinamas Šv. Antano paveikslas. Tai XVIII a. vidurio nežinomo autoriaus kūrinys. Šv. Antanas Paduvietis  (1195–1231) yra vienas populiariausių ir labiausiai garbinamų  šventųjų Žemaitijoje. Jo šventė minima birželio 13 d. ir iškilmingai švenčiama visame mieste. Paveikslas laikomas stebuklingu, tai įrodo ir votai, pakabinti abipus šv. Antano paveikslo. Paveikslas puoštas auksuoto sidabro aptaisais. Paveikslo šone netoli rėmo, prie baldakimo, matyti fundatoriaus Mykolo Gorskio herbas, kampe – plokštelė su įrašu: „Garbingasis Mykolas Gorskis Žemaičių kaštelionas, Viekšnių ir Užvenčio seniūnas, šį šv. Antano paveikslą Telšių Bernardinų šventovei padengė auksu ir sidabru kaip auką 1775 metais, o užsakymą atliko auksakalys Juozapas Stapeleris iš Laižuvos.“ Nusileidę į rūsius aplankėme vyskupų kriptą, kurioje palaidoti trys Telšių vyskupai: kankinys, nuteistas ir sušaudytas Vilniuje Vincentas Borisevičius, Justinas Staugaitis ir Pranciškus Ramanauskas.

Ekskursiją tęsėme, grožėdamiesi Telšių pagrindine gatve, šalia kurios iš akmenų sumūrytoje sienoje gidas Andrius pristatė penkias plokštes su Žemaitijos kovų istorijos aprašais. Apsilankėme ir garsiojoje kavinukėje, kurioje mėgo lankytis Kipras Petrauskas, o kur dar skulptūrų, maketų gausybė, apie ką nestokodamas humoro labai išraiškingai pasakojo gidas.

Kaipgi be žemaitiškų patiekalų

Atsisveikinę su Telšiais pajudėjome link sodybos „Pas Reginą“, kur ne tik pasistiprinome, bet dar ir daug sužinojome apie žemaitiškus patiekalus: kastinį, kuris, pasirodo, valgomas ne su bulve, o su kiaušiniu; patarnasą, gaminamą iš varškės, grietinės, česnako, petražolių; griežčių blynelius, griežčių salotas; sriubas – šmakalą, gaminamą iš degintos silkės ir kefyro, cibulinę; patiekalą „Grieko riešutukas“,  kuriam daugiau nei 100 metų, pagamintą iš tarkuoto obuolio, medaus masės, suformavus rutuliuko formą į vidų įdedant riešutėlį; pluoštines kanapes, troškintus kopūstus, šiupinį, kopūstinę, namines dešreles... Gaivinomės avižų gėrimu, obuolių ir morkų sultimis, balta miežine kava... Mus džiugino muzikantai, kurie ne tik dainavo žemaitiškas dainas, bet ir mokė šokti. Sodyboje „Pas Reginą“ Ramutė Strebeikienė įteikė Mero padėkas kultūros darbuotojams... Sotūs ir laimingi atsisveikinome su Reginos sodyba ir pajudėjome link Biržuvėnų.

Laumės pėda

Ekskursiją tęsėme Biržuvėnų dvaro sodyboje, kuri priklausė didikams Gorskiams, jų rankomis sodinta medžių alėja keliavome link Laumės pėdos – mitologinės šaltiniuotos griovos Biržuvėnų dvaro sodybos miške, Virvytės kairiajame krante. Tai natūrali griova, atsiradusi šaltiniui plaunant aukštumos šlaitą. Savo forma ji primena žmogaus pėdos atspaudą, pasakojama, kad atspaudą senų senovėje įmynė laumė, todėl griova ir vadinama Laumės pėda. Tai įrodo, kad čia žmonės gyveno labai seniai, nes jos pavadinime įamžintas senovės pagonių garbintos miškų deivės Laumės vardas. Griovos pakraštyje glaudėmės prie aukštos, senos dvikamienės pušies, laikomos Šventu medžiu. Meditavome prie jos kamieno kabančio medinio kryželio su lieto metalo Nukryžiuotojo figūrėle bei koplytėlėje saugoma medine Rūpintojėlio skulptūra. Prie Šventosios pušies, augančios šalia Laumės pėdos, nuo seno renkamasi apsižadėti, prašyti užtarimo ir sveikatos...

Šalia pušies aikštelėje gidės užkurtame aukure, sakydami savo vardą, į ugnį bėrėme aukso miltelius, taip, pasak gidės, apsivalėme savo vidų...

Laumės pėdos vieta ypatinga ir šalia trykštančiu nedideliu šaltiniu, tekančiu į tvenkinį, iškastą į rytus nuo griovos. Šaltinio vanduo laikomas šventu, turinčiu stebuklingų gydomųjų galių, padedančiu susigrąžinti jaunystę ir sveikatą. Seniau žmonės rinkosi prie šaltinio prasiplauti akių, nešdavosi šventąjį vandenį į namus. Tad ir mes – kas iš atsineštų puodelių, kas iš delnų ragavome šaltinio vandenį, prausėme juo skruostus ir rankas...

Luokės bažnytėlė – seniausia bažnyčia Žemaitijoje

Palikę Laumės pėdą, pakeliui link Šatrijos kalno, aplankėme seniausią Žemaitijoje Luokės Visų Šventųjų bažnytėlę, statytą XV a. Luokės bažnyčia, kaip ir visos pirmosios bažnyčios Žemaitijoje, pastatyta kunigaikščio Vytauto Didžiojo įsakymu ir lėšomis: priėmus krikštą, buvo steigiamos pirmosios parapijos, o kartu su jomis – ir bažnyčios. Iš išorės atrodanti kukli, išlaikiusi liaudies architektūros stilių (statyta savamokslių, be jokio architektūros plano) Luokės bažnyčia viduje turi itin puošnų barokinį altorių. Teologas A. Sabaliauskas atskleidžia, jog itin gražią teologinę prasmę turi bažnyčios pavadinimas – Visų Šventųjų. „Ne taip dažnai pasitaiko atvejis, kuomet bažnyčia pavadinama ir paskiriama ne kažkuriam konkrečiam šventajam, o visai jų bendruomenei. Tai mums primena, kad ir mes esame šventųjų bendruomenės nariai ir ragina pamąstyti, ką reiškia tokioje draugijoje būti.“ Luokė išskirtinė ne tik tuo, jog buvo pirmoji bažnyčia, tačiau ir tuo, kad ten gyveno pirmasis vyskupas – Motiejus iš Trakų arba Motiejus Trakiškis: tais laikais pavardžių sistemos dar nebuvo, taigi vietoje jų buvo vartojami vietovardžiai.

Atkurta Šatrijos Ugnis

Padavimuose ir istoriniuose šaltiniuose menama apie lietuvių ir žemaičių gerbtą ir kūrentą šventvietėse Amžinąją Šventąją Ugnį. Viena iš pagrindinių šventviečių Žemaitijoje buvo Šatrija, ant kurios nuo neatmenamų laikų buvo kūrenama Amžinoji Ugnis. Tačiau 1417 metais, krikštijant žemaičius, Amžinoji Ugnis ant Šatrijos buvo užgesinta.

1994 metų liepos 17-ąją ant Šatrijos kalno Žemaičių Garbės Krivio Adolfo Gedvilo (1935–2017) pastangomis buvo vėl įžiebta Ugnis ir vėliau visą laiką saugoma jo sodyboje. Nuo 2017 metų rugsėjo 12 dienos Amžinoji Ugnis sugrįžo į Šatrijos šventovę. Ugnis nuolatos, dieną ir naktį, kūrenama savanorių sergėtojų pastangomis ugnume ant Raudonkalnio kalvos. Rytais, patekant saulei, ji užnešama ant Šatrijos kalno aukuro. Amžinosios Ugnies sergėtojas – žmogus savanoris, įsipareigojęs garbės žodžiu bent parą laiko kūrenti ir prižiūrėti ugnį Amžinosios Ugnies ugniakure. Tai žmogus, kurio širdyje atliepia prigimtinė žemaičių, lietuvių pasaulėžiūra ir vertybės. Sutartą laiką sergėtojas perima Ugnies kūrenimą iš prieš tai budėjusio sergėtojo ir mažiausiai po paros laiko perduoda kitam. Sergėtojas įsipareigoja visą budėjimo laiką nuolatos kūrenti Ugnelę visapusiškoje švaroje ir darnoje su aplinka. Informaciniame stende prie ugnumo rašoma: „Amžinoji Ugnis – tai mūsų tautos dievų ir protėvių palikimas bei gyva perdava ateities kartoms. Tiltas, jungiantis praeitį, dabartį ir ateitį. Tai brangenybė – kaip gimtoji kalba, Šventa Žemė, meilė ir pagarba Tėvynei. Kūrendami ją, mes sujungiame regimą ir neregimą pasaulius, palaikome tvirtą ryšį su mūsų gimine ir Tautos Dvasia. Tai lyg gyvybės medis. Pasaulio ašis, apie kurią kuriasi bendruomenės, užgimsta pats gyvenimas! Amžinoji Ugnis buvo kūrenama nuo senų laikų. 1417 metais svetimos kultūros nešėjų ji buvo paniekinta ir išplėšta iš mūsų bočių rankų ir regimojo pasaulio… Bet Amžinoji Ugnis liko čia! Ji užsigobusi tyliai ruseno žmonių širdyse… Per gyvą kraują keliavo iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas pasakomis ir padavimais. Todėl ji ir amžina! Kol gyvas nors vienas mūsų tautos žmogus, tol bus gyva ir Amžinoji Ugnis! Prašome gerbti Amžinąją Ugnį ir jos sergėtoją! Čia Ugnelės namai. Sergėtojas nėra įpareigotas užsiimti žinių sklaida.“

Legendomis apipinta kalva – Šatrija

Šatriją sustūmė ledynas, jos viršūnė pakilusi 228,7 m virš jūros lygio, o santykinis aukštis apie 50 m. Šatrija – vienas žymiausių archeologijos paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai: IX–XII a. degintiniai kapai, laidojimo urnos, dubenuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmens kirvukai. Archeologų manymu, kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. prieš Kristų. Manoma čia buvus vieną svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje krikščionybę. Šatrija — viena iš gražiausių Žemaitijos kalvų, apipinta padavimais, sena kaip ir visa Žemaičių žemė.

Legenda byloja, jog čia seniai seniai gyveno milžinas Alčis. Jis bu­vęs nepaprastai stiprus ir nuolat keliaudavęs. Daug žmonėms padūdavęs, daug ir pikto darydavęs – kaip jam patikdavę. Išgriaudavo kaip šieno kupetas didžiausius miestus, didžiausius medžius su šaknimis išrauda­vo. Mėtydavo didžiulius akmenis, kuriais laivus triuškindavo, prie vieno kalno kovėsi su slibinu. Ten atrado to slibino sukrautus turtus. Paskui jam patiko vieno pono duktė, vardu Jauterytė, už kurią jis tuos turtus ir atidavęs. Ta mergaitė buvo nepaprastai graži ir stipri, stipresnės už ją nebuvo visame krašte. Paėmusi už ragų jautį, jį per galvą permes­davo. Tačiau šalia Alčio ji atrodė kaip vaikas. Alčis ją labai mylėjo, o ji šukuodavo jam plaukus ir barzdą šukomis, didumo sulig malūno sparnais. Kelionėse pati sėdėdavo jam ant pečių. Kai Alčis brisdavo per upes, vanduo jam iki kelių tesiekdavo. Mirus Jauterytei, Alčis labai jos gailėjęsis. Palaidojo ją toje vietoje, kur dabar stovi Šatrijos kalnas, o jos garbei supylė didžiulį kapą iš smėlio, kurį trimis nešimais iš pajūrio savo prijuostėje atsigabeno.

Kalno pavadinimas taip aiškinamas: kartą ėjo milžinas, prisipylęs ki­šenes žemės. Pavargęs jis prigulė pailsėti ir užmigo, o pelės jo kišenes pragraužė. Milžinas atsibudęs, pamatęs, kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“ Nuo to ir kilęs Šatrijos vardas. Taip pat kalbama, jog Šatrija – mėgstamiausia Žemaitijos raganų būrimosi vieta. Kitados jos apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o po kiek laiko, bažnyčiai ėmus pūti, įlinkęs jo viršus. Kalno apylinkėse atsimenamas čia siautęs legendinis „svieto lyginto­jas“ – Tadas Blinda, įgrisęs ne tik vietos ponams, bet ir valstiečiams...

Dėkojame organizatoriams

Atsisveikinę su energija trykštančiais žemaičiais pajudėjome namų link... Trumpa viešnagė Žemaitijoje baigėsi, bet paliko labai daug įspūdžių ir teigiamų emocijų.

Elektrėnų savivaldybės kultūros įstaigų darbuotojai dėkoja savivaldybės vadovams, merui Gediminui Ratkevičiui, Švietimo, kultūros ir sporto skyriui  už kelionę ir  suteiktą galimybę Kultūros dienos proga iš arčiau susipažinti su vienu gražiausių Lietuvos etninių regionų, legendomis ir padavimais apipintų vaizdingu Žemaitijos kraštu. Kultūros darbuotojai ypač dėkoja ekskursijos iniciatorei, kelionės sielai, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiajai specialistei Ramutei Strebeikienei už organizaciją, turiningo maršruto parengimą, globą visos kelionės metu ir neblėstantį jos optimizmą.

Kartu keliavusi, viską stebėjusi ir užfiksavusi – Silvija BIELSKIENĖ