ANTROJO PASAULINIO KARO PABĖGĖLIAI VIEVYJE

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kai fašistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Rugsėjo 4 dieną vokiečių lėktuvai atakavo Vilnių. Buvo bombarduojamos lenkų kareivinės, radijo stotis, aerodromas ir prekinė geležinkelio stotis. Tarp Kauno ir Vilniaus buvo palaikomas telefoninis ryšys. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuva laikėsi neutraliteto ir atsisakė Vokietijos siūlymo ginklu susigrąžinti sostinę Vilnių.

Remdamasi slaptais susitarimais su Vokietija Sovietų Sąjunga, tų pačių metų rugsėjo 17 dieną, paskelbė karą Lenkijai ir įsiveržė į rytinę Lenkiją  bei užėmė Vilnių. Šį niekšingą faktą vainikavo bendras sovietų ir nacių paradas rugsėjo 22 d. Breste.

 Prasidėjus karui daugybė lenkų traukėsi kuo toliau nuo karo baisumų į Vilnių. Bet čia juos pasitiko kitas priešas – sovietų kariai. Vienintelis išsigelbėjimas buvo pereiti Lietuvos Respublikos sieną. 1939 m. rugsėjo 18 d., pirmadienį, pasienyje ties Vieviu, pasirodė pirmieji lenkų kariniai pabėgėliai. Visi kariškiai, policininkai pasienyje nuginkluojami ir internuojami. Rugsėjo 19 d. nutrūksta telefoninis ryšys tarp Vilniaus ir Kauno.

Kartu su kariškiais pasirodo ir didelė minia civilių pabėgėlių. Tarp jų buvo ir maršalo Juzefo Pilsudskio (1867–1935) našlė ponia Aleksandra Pilsudska  su dukterimis Vanda  ir Jadvyga, Vilniaus vaivada. Iki pavakarių visi laukė Skirmantiškių pereinamajame punkte. Prižiūrėti tvarkai policijai padėjo šauliai. Ypatinga drausme ir tvarka pasižymėjo Vievio, Žebertonių ir Pakalniškių šaulių būriai. Vievio būrio šauliai lydėjo civilius pabėgėlius iki Žebertonių, o iš ten iki Žaslių – Žebertonių šauliai.

Apie šiuos įvykius yra išlikę keli šių įvykių liudininkų prisiminimai. Štai vienas jų –  „Vakare maršalkienė su palyda atvyko į Vievį ir apsistojo nakvoti prie Vievio geležinkelio stoties pas Juozą Minkevičių. Pas jį laisvų patalpų nebuvo, nes dalį jų buvo išnuomojęs muitinės tarnautojas, o kituose kambariuose gyveno ištekėjusi duktė. Neturint kur atbėgėlių paguldyti, muitinės valdininkas sutiko su žmona eiti nakvoti į muitinės patalpas, o savo kambarį užleido jiems. Ponia Pilsudskienė miegojo vienoje lovoje, o dukterys antroje. Adjutantė gavo miegoti ant sofos. Pati ponia Pilsudskienė jokių pretenzijų nereiškė ir rytą nuoširdžiai dėkojo šeimininkui už nakvynę.” Taip savo atsiminimuose rašė Vievio nuovados viršininkas J. Gervickas. (Policija, 1940 04 15, Nr.8 (324), p. 147)

Panašius atsiminimus paliko ir kitas Vievio baro vyresnysis policininkas Muliuolis: „1939.IX.17 apie 13 val. buvo priimta telefonograma, kad prie administracijos linijos uždaryti visi pereinamieji punktai, ir asmenys įleidžiami tik karinei vadovybei sutikus. Apie 14 val. pradėjo važiuoti civiliai bėgliai į Lietuvą.  Apie 17 val. penkiomis mašinomis atvyko Vilniaus vaivada Muraševskis su savo visu personalu.

…Rugsėjo 18 d. atvyko Pilsudskienė su dukterimis ir artiste Jadvyga Smosarska. Bėgliai atvykusia Pilsudskiene labai džiaugėsi, nes tikėjo, kad ji padarys įtaką ir bus greit įleidžiami, bet Pilsudskienė į mūsų pusę visai nėjo, o apie savo atvykimą ir reikiamas žinias pranešė per Vilniaus vaivadą Muraševskį. Charakteringa tik tuo, kad Vievyje už pietus paliko arklį. Artistė Smosarska buvo labai maloni, be galo prašėsi, kad ją greičiau įsileistų. Rodė savo fotografijas visokiose pozose ir aiškino, kas ji per viena, ir kad kaip tokiai, turi būti išimtis. Kada buvo leista jai įvažiuoti, tai su džiaugsmo ašaromis reiškė didelį palankumą Lietuvai ir jos vyriausybei.” (Policija, 1940 06 01, Nr.11 (327), p. 205)

Apie įvykius Vievyje rašė ir pasienietis Vytautas Reivytis: „…Rugsėjo 17 d. vakare Skirmantiškių pareinamąjį punktą gulte apgulė labai marga pabėgėlių masė: kariai, policija ir civiliai. Civilių tarpe daug buvo Lenkijos didikų, politikų ir šiaip elito. Jų tarpe Pilsudskio našlė su dviem dukterim; vyresnioji pati valdė mašiną – be šoferio. Buvusis ministras pirmininkas Pristoras. Filmų artistė Smosarska. Grafai Tiškevičiai ir daug, daug kitų.

Jie verkė ir maldavo per visą lietingą ir šaltą rudens naktį, kad tik greičiau įsileistų į Lietuvą, kurią labai aukštino ir gyrė. Daugiausia ašarų išliejo Smosarska ir Pilsudskio šeima. Rytą duotas sutikimas visus įsileisti. Kariškiai ir policininkai ten pat buvo nuginkluoti ir internuoti.

…Kariai ir policija Vievio stotyje buvo talpinami į ešelonus ir vežami į krašto gilumą.

…Civiliai turėjo mūsų muitinėje atlikti formalumus dėl autovežimų, todėl jie ilgesnį laiką turėjo pasilikti Vievyje. Pilsudskienė su dukromis buvo pasilikusi pas ūkininką Minkevičių. Valgyti ėjo į mažytę karčiamėlę prie Vievio stoties.” (Policija, 1940 06 15, Nr.12 (328), p. 227)

Iš Vievio Aleksandra Pilsudska su dukterimis nuvyko į Kauną. Iš Kauno jos per Rygą persikėlė į Švediją, o iš ten sėkmingai pasiekė Londoną.

Tikiuosi, kad įvairios įdomybės padės domėtis savo krašto istorija. Ateityje istorikų, kraštotyrininkų ir kolekcininkų pagalba bus surasta daugiau informacijos apie šiuos įvykius Vievyje.

                                                                 Istorikas Virgilijus POVILIŪNAS