Vytautas Suslavičius – žmogus, matantis Elektrėnus ne tik pro fotoaparato objektyvą

Su Vytautu Suslavičiumi pasikalbėti apie Elektrėnus susitikome Kaune... Ir neatsitiktinai – čia vyko festivalis „Kaunasjazz 2015“, o Vytautas yra akredituotas šio festivalio fotografas.

Šiandien fotografiją jau galime vadinti pagrindiniu mūsų pašnekovo užsiėmimu, didžiąja aistra, tačiau veiklų, kuriose save yra išbandęs Vytautas, yra kur kas daugiau. Galime pasidžiaugti, kad būtent Elektrėnai tapo tuo miestu, kuriame daug metų save realizavo V. Suslavičius, tad šiandien vieni jį čia mini kaip mokytoją, kiti – kaip keliautoją po kalnus, treti – kaip knygų apie Elektrėnus autorių. Ir tai dar ne visi mūsų pašnekovo veidai...

Vasaros Gilučiuose

V. Suslavičiaus gimtasis kraštas, kuriame jis užaugo, yra Trakai, tačiau, kaip pats tvirtina, daug gražių vaikystės dienų praleista Gilučiuose. Čia gyveno jo seneliai iš mamos pusės. Gilučiai pašnekovo prisiminimuose – pavienės sodybos, išsidėsčiusios, kaip tuomet atrodė, nuostabiame reljefe – aplink daug kalnelių, griovelių, krūmokšnių, miškelių – geriausia žaidimų aikštelė vaikui. Kaip sako Vytautas, pas senelius kaime jam viskas buvo įdomu – ir gyvulius prižiūrėti, ir ūkio darbus dirbti – grėbti šieną ar statyti žaginius. Viename miške, pamena, būdavo daug grybų, kitame – žemuogės sirpdavo, o pievoje kartą teko pamatyti vilką...
Atmintyje išlikęs ir vaizdas, kai už miškelio pasirodė pirmasis kaminas, šviečiantis raudonomis lemputėmis. Vytautas pasakoja, jog elektrinės statybą akylai stebėjo Gilučių kaimo vyrai – susėsdavo vakarais po darbų ir žiūrėdavo į pamažu kilusius kaminus, aptarinėdavo, kas čia vyksta. Tarsi kino filmą žiūrėdami...
V. Suslavičiaus senelių sodyba neišlikusi, jos vietoje sovietiniais laikais buvo pastatytos mašinų dirbtuvės, garažai, tebesantys iki šiol.
 
Muzika žavėjo labiau nei fotografija

Muzikos ir fotografijos pasaulis pašnekovui nesvetimas nuo vaikystės. Mokyklos laikais, kai bitlai (The Beatles) visame pasaulyje buvo „ant bangos“, Vytautas su draugais nusprendė taip pat neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų – subūrė muzikos ansamblį. Kadangi sovietiniais laikais muzikos instrumentų kiekvienoje parduotuvėje nebuvo įmanoma nusipirkti, vaikinai patys juos pasigamino – iš medžio išsidrožė gitarų pagrindus, pritvirtino stygas, susimeistravo kitas reikiamas detales. Ko gero, namudinės gitaros visai neprastai skambėjo, nes Vytauto grupė buvo laukiama mokyklos koncertuose, šokiuose.
Tuo tarpu fotografija užsiiminėjo V. Suslavičiaus dėdė ir pusbrolis. Pašnekovas iš vaikystės prisimena, kaip giminaičiai tamsoje sukdavo fotoaparato juosteles į kasetes, kaip ryškinant nuotraukas pamažu ant fotopopieriaus imdavo ryškėti pažįstami veidai. Visgi tuomet fotografija pernelyg nesužavėjo, ją atrado studijų metais, kurie sutapo su Lietuvos fotomenininkų draugijos atgimimu.

Nei mokytojas, nei gydytojas

Vilniuje baigęs fizikos mokslus, V. Suslavičius buvo paskirtas dirbti fizikos mokytoju Elektrėnuose, į kuriuos atvyko tais metais, kai buvo padėtas kertinis akmuo dabartinės „Ąžuolyno“ mokyklos statybai. Pašnekovas prisimena, kaip jiedu su ilgamečiu šios mokyklos direktoriumi Vytautu Mizeru važiuodavo pasisemti idėjų į Vilnių ir Kauną, kur jau buvo pagal tą patį projektą pastatytų mokyklų. Ko gero, iš ten parsivežė ir mintį, kad fizikos kabinete stalai turi būti elektrifikuoti. Jaunam fizikos mokytojui su kitu kolega teko nemažai paprakaituoti, kol betoninėse grindyse išdaužė griovelius kabeliams iki stalų nutiesti.
Mokytojaudamas V. Suslavičius dar spėjo tapti teisėtu kino rodytoju – mat anuomet kino filmų demonstravimui reikėjo specialių gebėjimų, kuriuos pašnekovas ir panaudojo mokomųjų kino filmų metu. Be to, V. Suslavičius įkūrė mokinių muzikos ansamblį. Sako, nepamenantis, kaip šis vadinosi, tačiau su vienu iš ansamblio narių – žinomu gydytoju Algiu Sasnausku susitinka ir šiandien.
Visgi dar vaikystėje Vytautas buvo apsisprendęs netapti nei gydytoju, nei mokytoju. Tad atidirbęs būtinus trejus metus mokykloje, jis patraukė savęs ieškoti kitur – į elektrinę.
Nors, kaip pats sako, mokytojavimo laikai slogių prisiminimų nepaliko: su visais sutarė, nuolat ieškojo įdomesnių būdų, kaip vaikus išmokyti fizikos ir, regis, jam neblogai sekėsi, nes ir šiandien sulaukia gerų žodžių iš savo buvusių mokinių.

Užfiksuotas kalnų grožis

Diplomuotas fizikas mokytojo darbą iškeitė į darbininko pareigas elektrinėje. Reikia pripažinti, kad išsilavinusiam žmogui, gebančiam dirbti ir kur kas kvalifikuotesnį darbą, toks sprendimas buvo drąsus, tačiau, panašu, jis pasiteisino – elektrinėje išdirbta daugiau nei 30 metų. Tiesa, darbininku Vytautas buvo neilgai, netrukus tapo inžinieriumi, vėliau ilgą laiką dirbo administracijoje. Elektrinę pašnekovas pirmiausia mini kaip vietą, kurioje pažino daug puikių žmonių, rado gerų draugų. Pavyzdžiui, čia likimas jį suvedė su alpinistu ir kalnų turistu Algirdu Mišiniu, užkrėtusiu meile kalnams. Kone dvidešimt vasarų Vytautas drauge su bendraminčiais kopdavo į kalnus, siekdavo savųjų viršukalnių. Pašnekovas prisimena, kad kalnų turistų grupelėje kiekvienas turėdavo savo pareigas – mediko, maistininko, remontininko ar fotografo. Suprantama, Vytautui tekdavo pastarasis vaidmuo: nuotraukos buvo svarbios ne tik kalnų grožiui fiksuoti, bet ir ataskaitoms iliustruoti. Pašnekovas prisimena, kad tuomet į kalnus kopdavo vadovaudamiesi labiau schemomis nei tikrais žemėlapiais. Tad grįžę po žygių stengdavosi kuo detaliau iliustruoti, aprašyti apkeliautas vietoves – tam, kad kitoms turistų grupėms būtų paprasčiau orientuotis.

Ir plaukė, ir važiavo

Tiesa, prieš kopdamas į kalnus V. Suslavičius išbandė ir kitas sporto rūšis. Iš ežeringo Trakų krašto kilęs vyras jaunystėje irklavo, buvo Lietuvos akademinio irklavimo rinktinės narys, tad ir Elektrėnuose susirado irkluotojų bazę bei įtikino atsakingus žmones, jog reikia steigti irklavimo būrelį vaikams. Kaip tarė, taip padarė – kurį laiką V. Suslavičius buvo irklavimo treneriu, dirbdamas susibičiuliavo su nepaprastu žmogumi Leonu Valinevičiumi – avangardinių statybų ir sporto rūšių entuziastu, taip pat su bene žinomiausiu irklavimo aktyvistu Elektrėnuose Anatolijumi Golovač.
Pašnekovo gyvenime buvo ir automobilių sporto periodas, kai su bendraminčiais dalyvaudavo raliuose ir pasiekdavo visai neblogų rezultatų, sako, kažkur išlikę diplomai iš Lietuvos automobilių sporto pirmenybių . V. Suslavičius vardina savo komandos draugus: Arūną Zavelską, Gintą Šabaną, Juozą Bilikevičių, Valdą Razumą, prisimena, jog dalyvauti autovaržybose ant ledo, kurios vyko Trakuose, pavyko įkalbėti ir vyriausiąjį elektrinės inžinierių Viktorą Meką.
V. Suslavičius pasakoja, kaip kartą elektrėniečių automobilininkų komandą teisėjai norėjo diskvalifikuoti iš varžybų už tai, kad šie per greitai pakeitė mašinos ratą... Respublikinio auto-moto turistų sąskrydžio metu viena iš kliūčių ruožo užduočių buvo pakeisti automobilio ratą. Anot pašnekovo, jų komanda prieš varžybas ilgai ruošėsi, treniravosi, taigi perprato sistemą, kaip šią užduoti įveikti kuo greičiau. „Kitoms komandoms darbas užtrukdavo 10 ir daugiau minučių, o elektrėniškiai sugebėjo ratą pakeisti per 17 s – beveik kaip Formulės1 varžybose“, – šypsosi Vytautas.

Aukso amžius

Paprašytas prisiminti Elektrėnus jų gyvavimo pradžioje ir vėlesniais metais, V. Suslavičius pirmiausia pabrėžia, jog šiame mieste ligi pat šaligatvių justi Prano Noreikos indėlis. Šis žmogus Elektrėnuose įgyvendino daug modernaus miesto idėjų, kurios Lietuvoje tuomet dar buvo naujiena.
P. Noreika puoselėjo tais laikais grandiozinius planus: Ledo rūmai, sanatorija, baseinas, atrakcionų parkas... Anot pašnekovo, P. Noreika buvo geras šeimininkas, vadybininkas – mokėjo pasinaudoti visomis galimybėmis Elektrėnų labui. Kita vertus, tuomet ir patys gyventojai būdavo sėkmingai įtraukiami į miesto kūrimo, puoselėjimo procesą. Pašnekovas prisimena gerai organizuotas talkas, kai gyventojai drauge sodindavo medžius, tvarkydavo šaligatvius – po tokių darbų pirmadienį einant į darbą jau matydavosi apčiuopiamas rezultatas.
Tuo tarpu atsipalaiduoti po darbų ir kartu „pasikultūrinti“ buvo madinga tuomet itin populiariame restorane „Perkūnkiemis“. Vytauto atminty išlikęs savitas restorano interjeras: scenoje kabėjo itin išraiškingas gobelenas, kolonos buvo apkaltos nuo Operos ir baleto teatro apdailos likusiomis vario plokštėmis, o įspūdingas sietynas pagamintas iš katilo vamzdelių – kaip tikrame energetikų mieste. Nepaisant to, kad restoranas buvo itin mėgstamas Lietuvos politinio elito, P. Noreika sudarydavo galimybes švęsti ir paprastiems žmonėms.

Grįžtant prie muzikos ir fotografijos

Tame pačiame „Perkūnkiemyje“ V. Suslavičius klausydavosi pamėgto Elektrėnų džiazo ansamblio „Volta“ koncertų. Šio ansamblio pasirodymai, kaip prisimena pašnekovas, sutraukdavo sausakimšą Trakų kino teatro salę, koncerto metu „visa salė ant ausų stovėdavo“. Jį tuomet dar jaunuolį į koncertus vesdavosi tėvai ir, panašu, ne be reikalo – meilė džiazui gyva iki šiol.
Elektrėnuose buvo surengtos ir pirmosios V. Suslavičiaus fotografijų parodos. Tad neatsitiktinai jis buvo pakviestas prisidėti prie knygos apie Elektrėnus („Elektrėnai ir apylinkės“, 2002 m.) išleidimo. Pašnekovas pripažįsta, kad knygos koncepcija gimė ne iškart: jei Vilnius, Kaunas gali didžiuotis senamiesčiu, skulptūromis, tiltais ir kitais fotografo akiai pagauliais vaizdais, tai Elektrėnų kraštovaizdyje – vien daugiabučiai. Tačiau vieną dieną Vytautui gimė idėja, kuri visiškai pasiteisino – stambiu planu atvaizduoti mūsų karšto apylinkių grožį, o į patį miestą fotografijose žvelgti iš toliau. Bedirbant prie šios knygos, V. Suslavičiui kilo mintis, jog galbūt patį Elektrėnų miestą vizualiai pagražintų, tarkim, kiekvienoje gatvėje iškilęs būtent ją simbolizuojantis ženklas: draugystės paminklas (Draugystės g.), šviesos instaliacija (Šviesos g.) ir pan.
Tačiau, ko gero, dar mielesnis darbas buvo knygos apie džiazo festivalį Elektrėnuose „Džiazo Jaunystės miestas“ rengimas. Tai fotoalbumas, kuris pristato Elektrėnus kaip džiazo miestą: knygoje užfiksuotos akimirkos iš pirmojo Lietuvos džiazo festivalio „Jaunystė-68“, vykusio Elektrėnuose, bei vaizdai iš to paties festivalio, mieste atgimusio po keturių dešimtmečių. Nuotraukas papildo autoriaus surinkta informacija apie istorinio džiazo įvykio organizatorius, dalyvius.

Miestas, kuriame gera

Tikėkimės, kad mūsų straipsnio herojus V. Suslavičius, nors šiuo metu ir negyvena Elektrėnuose, nepamirš miesto, kuriame kažkada grojo „Volta“, kuriame vis dar yra mylinčių kalnus ir neabejingų sportui. Miesto, kuriame vasaromis skamba džiazas, ir, svarbiausia, tebegyvena daug puikių žmonių...

Giedrė Pūrienė