Pranas Noreika: žmogus, davęs pradžią Elektrėnams

Nėra lengva surasti Lietuvoje bent kiek didesnį miestą, kurio atsiradimas ir pirmieji gyvavimo dešimtmečiai būtų tiesiogiai susiję su vieno žmogaus veikla. Elektrėniečiai šiuo atveju patenka tarp tų nedaugelio miestų gyventojų, galinčių pasigirti žiną savo miesto įkūrėjo vardą.

Mažai kas ginčysis dėl to, kad jei likimas nebūtų į šiuos kraštus atvedęs Prano Noreikos, tai mes, elektrėniečiai, gyventume visai kitokiame mieste. Nesiimsiu spręsti, ar tai būtų blogesnis, ar geresnis, – tiesiog būtų kitas miestas. Šį kartą į Elektrėnų atsiradimo istoriją pažvelgsime jų kūrėjo, ilgamečio Lietuvos elektrinės direktoriaus, faktinio miesto vadovo Prano Noreikos akimis. Užduotis ne iš lengvųjų, nes, nepaisant atsakingų pareigų ir žinomumo, Pranas Noreika liko be galo kuklus žmogus, noriai pasakojantis apie kitus, bet nedaugžodžiaujantis apie save.
1927 m. spalio 15 d. gimęs Aukštelkuose, netoli Šiaulių, jaunasis Pranas vos sulaukęs 18 metų pradėjo dirbti elektromonteriu Radviliškio garvežių depe. Vėliau jaunuolis mokėsi Kauno politechnikume, kurį baigęs įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabartinį KTU). Studijas baigė įgijęs elektrotechniko inžinieriaus specialybę. Įgyta profesija nulėmė tolimesnį P. Noreikos gyvenimo kelią. Dar studijų metais jis pradėjo dirbti Petrašiūnų elektrinėje – valdymo pulto budėtoju, meistru ir pamainos viršininko pavaduotoju. Čia įgytas praktines žinias jaunasis inžinierius vėliau sėkmingai pritaikė organizuodamas darbą Lietuvos elektrinėje.

Kova dėl elektrinės statybos

Visai kitokią patirtį P. Noreika įgijo pradėjęs dirbti sovietinės Lietuvos ministrų taryboje (taip tuomet vadinosi vyriausybė) ir Liaudies ūkio tarybos (sovietinė institucija, valdžiusi svarbiausias ekonominio gyvenimo sritis) energetikos valdyboje. Nė kiek ne mažiau nei dabar tuometės planinės ekonomikos laikais, priimant net pačius svarbiausius sprendimus, ypač buvo vertinami asmeniniai kontaktai. Kaip pasakoja pats P. Noreika, aukščiausiuose krašto valdžios sluoksniuose subrendus minčiai, kad Lietuvai esamų energetinių pajėgumų neužtenka, ir ėmus svarstyti naujos elektrinės statybos planus, prasidėjo atkaklus, nors pašalinio akiai ir nematomas, karas dėl jos. „Štai čia ir prasidėjo karas su Latvija. Latviai nori statyti hidroelektrines ant Dauguvos, bet statybos užtruktų ilgai, ir elektros būtų mažai. Lietuvos nuomone, šiluminę elektrinę galima pastatyti kelis kartus greičiau ir elektros užtektų abiem šalims. Šiame kare jėgos buvo nelygios. Latvija savo tautiečius turėjo aukščiausiuose valdžios lygiuose. Be to, juos palaikė TSRS elektrinių ir statybos ministras Ignatas Novikovas, jo pirmasis pavaduotojas Piotras Neporožnis, abu hidrotechnikai. Lietuvos pusėje buvo didelis noras ir TSRS Plano komiteto palaikymas. Mums palankios buvo Nikitos Chruščiovo vykdomos reformos“, – dabar jau nevyniodamas žodžių į vatą dėsto P. Noreika.

Politiniai vėjai buvo palankūs

Sovietinio „atšilimo“ autorius N. Chruščiovas, esant tinkamai infrastruktūrai ir kvalifikuotai darbo jėgai, stengėsi išdėstyti pramonės objektus tolygiai visose sovietinėse respublikose. Tai ir nulėmė Lietuvai naudingų sprendimų priėmimą. P. Noreika nutyli savo indėlį svarstant būsimos elektrinės statybos planus, bet nepamiršta paminėti šalia dirbusių kolegų – Justino Nekrašo, Algirdo Stumbro ir kitų. „Pradėjus planuoti šiluminės elektrinės statybas, svarbiausias klausimas buvo, kokiu kuru bus kūrenama. Pradžioje buvo planuojama panaudoti akmens atsijas iš Ukrainos šachtų. Šis variantas nedžiugino. Po ilgų derybų buvo sutarta naudoti mazutą iš Polocko naftos perdirbimo gamyklos. Jau geriau... Vėliau sužinojome, kad Ukrainoje surasti gana dideli Šebelinkos gamtinių dujų telkiniai ir Ukraina atsisako trijų milijardų kubinių metrų dujų per metus iš Dašavos. Čia jau visai gerai: pagrindinis kuras – dujos, o rezervinis – mazutas“, – atskleidžia P. Noreika daugelį metų iš trijų elektrinės kaminų kilusių dūmų kilmę. Praleidžiant technines detales, kurias valandų valandas galėtų dėstyti  garbingo amžiaus sulaukęs pašnekovas, svarbu pastebėti, kad lemiamą žodį tarė sovietinės Lietuvos galvos – komunistų partijos pirmasis sekretorius A. Sniečkus ir vyriausybės vadovas M. Šumauskas, Kremliaus šeimininkams nusiuntę raštą, kad Lietuva jau pasiruošusi pradėti statyti 1200 MW galios šiluminę elektrinę. Visa ši istorija turi net pikantišką atspalvį, mat Maskvoje lietuvius, anot P. Noreikos, globojo moteris – Zinaida Portala. Būtent ji tinkamai sudėliojo raštą, kuris turėjo palenkti aukščiausią Sovietų Sąjungos valdžią reikiama linkme. P. Noreikui teko laimė dalyvauti SSRS ministrų tarybos posėdyje, kuriame buvo priimtas sprendimas dėl elektrinės statybos Lietuvoje. Elektrėnietis prisimena: „Posėdžiui pirmininkavo Anastasas Mikojanas (SSRS ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas). Salėje – triukšmas, kaip armėniškame turguje. Už ilgo stalo sėdi ministrai, komitetų pirmininkai, Vyriausybės nariai. A. Mikojanas ima iš didelės krūvos aplanką, pasako, koks svarstomas klausimas, paskaito, koks siūlomas sprendimas, ir deda į kitą krūvelę...“ Nespėjo Lietuvos delegacija pasidžiaugti savo darbo rezultatais, kai atsirado nauja kliūtis – gruntas būsimoje statybų aikštelėje. Anot P. Noreikos, Elektrėnai kilo ant sluoksniuoto molio, kuris šiek tiek primena „Napoleono“ tortą. Tačiau statybų niekas nebegalėjo sustabdyti – specialistai patarė, jog tokį gruntą nuo vandens ir vibracijos galima apsaugoti pridengiant storu žvyro sluoksniu.

Pravertė ankstesnė patirtis

Paklaustas, kaip tapo elektrinės statybos vadovu, P. Noreika prisiminė, jog pagrindinis argumentas jo naudai buvo tai, kad jam vadovaujant Kauno HE vandens saugyklos paruošimui teko dirbti darbus, kurie laukė ir elektrinės statybvietėje: reikėjo iškelti sodybas, įrengti naujus kelius, elektros linijas, apsauginius pylimus, išvalyti būsimų marių dugną. Pradėjus statybas paaiškėjo, kad katastrofiškai trūksta kvalifikuotų specialistų. Šios problemos sprendimas taip pat gulė ant P. Noreikos pečių. Sprendimas buvo rastas: „Specialistų reikėjo daug – šimtų inžinierių ir tūkstančių įvairių specialybių darbininkų. Lietuvoje tokių nebuvo, o kviesti iš Sąjungos elektrinių nenorėjau. Todėl organizavau Kauno politechnikos instituto ir Kauno politechnikumo filialus Elektrėnuose. Dėstytojai atvažiuodavo iš Kauno, dėstydavo ir vietiniai inžinieriai. Mokymo įstaigų direktoriais dirbti buvo paskirti A. Liepinis ir A. Norušis. Eksploatacininkus ruošėme Azerbaidžiano ir Ranakovo elektrinėse. Didelė parama buvo entuziastai, perėję dirbti iš Lietuvoje veikusių elektrinių. Taip buvo pastatyta lietuviškai kalbanti piramidė“. Tokio jauno inžinieriaus sprendimo pasekmės jaučiamos ir šiandien. Kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje statyti ir eksploatuoti panašaus dydžio pramoninius objektus specialistai buvo vežami iš visos Sovietų Sąjungos, todėl dabar šiose šalyse susiduriama su nepalyginamai didesniais sunkumais sprendžiant rusakalbių gyventojų problemas.

Elektrinės statyba

1959 m. į tuomet atkampių Obenių ir Anykštų kaimų apylinkes atvažiavo geodezinė ekspedicija iš Rygos atlikti statybos žvalgomųjų darbų. Istorija išsaugojo savotiškai unikalius faktus apie 1960 m. birželio 8 d. statybininkų pradėtus pirmuosius darbus. Vietiniai gyventojai, „Anykštų” kolūkio kolūkiečiai, net neskubėjo pjauti rugių – tokia nereali atrodė statybos perspektyva. Bet netrukus plynuose laukuose išdygo pirmieji statybininkų pastatai – laikini vagonėliai kontorai ir bufetui. Liepos 4 d. būsimos elektrinės vietoje buvo iškastas pirmasis kubinis metras žemės. Simboline statybos pradžios data reikėtų laikyti 1960 m. liepos mėn. 18 d., kai buvo padėtas kertinis elektrinės akmuo. Į iškilmes susirinko beveik visi statybininkai, atvyko Lietuvos SSR vadovai M. Šumauskas ir aukštas komunistų partijos funkcionierius J. Maniušis. Atminimo lentą, kuri gulė po kertiniu akmeniu, nešė statybininkai E. Olubienė, P. Stacevičius. Pagal seną statybininkų paprotį šalia buvo pažerta sauja kapeikų ir padėta pirmoji 11 t sverianti pamatų plokštė.

Elektrėnų miesto pradžia

Statybininkams gyventi pradėta statyti laikinoji Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės statybos gyvenvietė. 1961 m. pavasarį ėmė kilti nuolatinė gyvenvietė, dabartiniai Elektrėnai. Miesto statybai parinkta vieta Puikino ežero pakrantėje buvusio Lekavičių kaimo teritorijoje. Pirmieji namai pradėti statyti dar tiksliai nežinant, ar bus statoma pati elektrinė. Kaip prisimena elektrinės direktorius, juokais buvo žadama nereikalingus pastatus atiduoti žvejams ir medžiotojams. Pirmasis iškilo dabartinės Draugystės gatvės 4 namas, netrukus šalia išsirikiavo kiti stambiaplokščiai „chruščioviniai“ namai. Pirmieji elektrėniečiai, prisimindami tuos metus, dažnai mini klampų molyną, buvusį statybų vietoje. Bet tai žmonių entuziazmo ir pasiryžimo patogiai įsikurti neatvėsino. Į elektrinės statybą rinkosi naujovių, išbandymų troškę specialistai. Ne veltui P. Noreika juos palygino su Amerikos žemyno kolonistais – rizikavusiais, nenustygusiais vietoje, drąsiai žengusiais į nežinomybę. Kol kas liko neįvertintas dar vienas drąsus buvusio elektrinės direktoriaus sprendimas. Matyt, ir liks nežinioje, kokius slenksčius dėl to turėjo numinti P. Noreika, tačiau į elektrinės statybą buvo priimami Sibiro tremtiniai, kurių kituose miestuose darbdaviai, bijodami tikrų ar įsivaizduojamų nemalonumų iš KGB, kratėsi kaip maro. Elektrėnuose šie žmonės rado ir darbą, ir pastogę. Pats P. Noreika apie juos atsiliepia ypač šiltai: „Tai buvo daug vargo patyrę žmonės, netekę savo gimtų namų, čia atvykę kurti savo naujo gyvenimo. Atvyko, norėdami sukurti gražesnį gyvenimą sau ir savo vaikams, todėl dirbo labai nuoširdžiai: dalyvavo talkose, sodino medžius, tvarkė miestą...“

Išsaugoti ateinančioms kartoms

Šiandien, kai Anapilin po truputį iškeliauja žmonės, ranka rankon su P. Noreika statę elektrinę ir Elektrėnus, vis sunkiau pajusti tą miesto dvasią, kurią jautė pirmieji elektrėniškiai. Labai norisi, kad ateinančios kartos neužmirštų, kuo gyveno šio puikaus miesto statytojai. Tų laikų nuotaiką iliustruoja gyvenimo poezijos persunkti inžinieriaus, 48 metus ėjusio Lietuvos elektrinės direktoriaus pareigas, Elektrėnų garbės piliečio Prano Noreikos žodžiai: „Kiekviena diena čia būdavo nepanaši į vakarykštę, nes vis atsirasdavo naujų dalykų. Štai išaugo naujas gyvenamojo namo aukštas, jau atsistojo elektrinės pastato kolonos, tiesiamas kelias, vamzdynai. Įkurtuvių dainos skambėjo dažnai. Buvo ir juodų dienų. Gaisrai, avarijos, paliko niūrius prisiminimus. Pirmaisiais metais retai tekdavo miegoti namuose. Atsijungę blokai keldavo didelį triukšmą ir pažadindavo visus elektrėniečius...“ Tokių Elektrėnų jau nėra, bet šalia mūsų tebegyvena žmogus, miestui davęs pradžią.

Audrius Jurgelevičius