Ona Rasutė Šakienė: gimtojo krašto praeities beieškant

Drauge su mūsų straipsnių herojais galime nusikelti į Elektrėnų praeitį: prisiminti, o gal pirmą kartą išgirsti, kaip kūrėsi, kuo gyveno mūsų miestas prieš keletą dešimtmečių. Tačiau yra žmogus, galintis papasakoti dar daugiau, pavyzdžiui, koks buvo mūsų kraštas iki jam tampant Elektrėnais...

Šiose apylinkėse gimusios ir užaugusios etnologės Onos Rasutės Šakienės profesinės bei kūrybinės veiklos variklis – meilė gimtajam kraštui. Jo istorija sugulusi O. R. Šakienės knygose, eilėse, dainose, paveiksluose...

Atmintyje išlikęs gamtos grožis

Straipsnio herojės atmintyje dar gyvi nuostabaus grožio vietovių, kuriose ji užaugo, vaizdai. O. R. Šakienės vaikystės namai buvo Girelės kaime (šiuo metu – Kaišiadorių r.), o netoliese stūksantis Gomantos piliakalnis, Gojaus miškas, kažkada tyvuliavę Anykštos, Jagudžio ir Puikino ežerai su salomis – neatsiejama tos vaikystės dalis.
O. R. Šakienė lankė Kietaviškių mokyklą ir jau tada buvo neabejinga kūrybai – rašė eiles, deklamuodavo konkursuose. Meniškos prigimties mergina baigusi mokyklą išvažiavo mokytis į Vilnių, studijavo tuometiniame Kultūros ir švietimo technikume. Kaip pati sako, jai teko laimė žinių semtis iš geriausių Smetonos laikų dėstytojų. O. R. Šakienė ne vienerius metus dirbo kultūros, švietimo srityse, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, tikrasis jos pašaukimas buvo etninė kultūra. Baigusi etnologijos mokslus, O. R. Šakienė jau ne tik mintimis, bet ir darbais grįžo prie savo gimtųjų vietų – ėmė tyrinėti jų praeitį.

Visa griaunantis progresas?

Deja, ne tik gražiausi, bet ir labiausiai širdį veriantys prisiminimai taip pat siejasi su Elektrėnų kraštu – iki šiol O. R. Šakienė negali pamiršti, kaip grubiai, nesiskaitant su gamta buvo ruošiamasi elektrinės, miesto statyboms. Salose augę šimtamečiai ąžuolai buvo iškirsti ir išplukdyti. Pamena, jog buvo pavasaris ir grįžę gandrai vis suko ratus virš salų, nerasdami savo medžių, savo lizdų. Prieš užpilant ežerus, O. R. Šakienė su draugais išsiruošė paskutinį kartą paplaukioti valtele, atsisveikinti su tokiais brangiais Anykšta, Jagudžiu, Puikinu... Pamena, prisiskynė pilnus glėbius pakrantėje žydėjusių vyšnių šakų – juk tuoj viską iškirs...

Perkūnas prišaukė perkūną...

Ne tik vaikystės prisiminimų, bet ir teiginių, jog Elektrėnai išdygo tuščioje vietoje, įkvėpta O. R. Šakienė ėmė gilintis į mūsų krašto praeitį. Šiandieninės sukauptos žinios rodo, jog gyvename istoriškai itin turtingame regione.
Pirmiausia etnologę sudomino Perkūnakiemio (Perkūnkiemio) kaimo, kurio vietoje dabar stovi elektrinė, pavadinimo kilmė. Ilgai teko ieškoti informacijos, daug bendrauti su mokslo ir vietiniais žmonėmis, kol pagaliau ėmė pildytis istorinė krašto dėlionė. Panašu, kad kitados Perkūnakiemio apylinkėse, galbūt Gojaus miške, buvo Perkūnui skirta šventvietė, kurioje šeimininkavo žyniai.
Lietuvoje įvedus krikščionybę, pagoniškas šventvietes imta naikinti – deginti arba skandinti. Kadangi mūsų krašte buvo daug upių, ežerų, O. R. Šakienė mano, jog medžiai iš šventvietės, Perkūno skulptūra ir kiti atributai galėjo būti Runga nuplukdyti iki Dumbliuko ežero ir ten nuskandinti. Ir kas žino, galbūt ten tebėra Perkūno šventvietės likučių – juk medis dumble tarsi užsikonservuoja ir gali išlikti šimtus metų...
Kalbėdama apie greta buvusios šventvietės stūksančią elektrinę, O. R. Šakienė mįslingai ištaria, jog tai Perkūnas prišaukė perkūną... Ir iš tiesų, ryšys tarp perkūnijos ir elektros yra neginčytinas...
Yra ir kitų kaimo vardo kilmės aiškinimų, kurie susiję su Perkūnu – lietuvių kariuomenės pagalbininku ir mūšio su kryžiuočiais ar švedais, įvykusio šiose apylinkėse, didvyriu. Padavimuose atspindėta istorija apie lietuvių ir švedų kovą leidžia daryti prielaidą, jog Strėvos mūšis galėjo vykti Elektrėnų apylinkėse – ten, kur Strėva kitados tekėjo per Anykštos ežerą, o šalia tyvuliavo tarpusavyje susisiekę Jagudžio, Puikino ir Dumbliuko ežerai.

Indoeuropiečių pėdsakai

Pasakojama, kad kitame nei Perkūnakiemis Rungos upelio krante buvo Lekavičių kaimas, kurio pavadinimo kilmė dar įdomesnė. O. R. Šakienė pasakoja, jog senoliai drausdavę jaunimui maudytis tame krante, nes esą ten kažkas matęs didžiulę kylančią liūto formos bangą. Dar žmonės kalbėjo, kad Lekavičių kaimo vietoje kažkada stovėjo liūto statula. O. R. Šakienė šiomis žiniomis pasidalijo su savo dėstytoju, etnologu, istoriku dr. Libertu Klimka. Šis teturėjo vieną atsakymą – liūtas yra indoeuropiečių simbolis, tad gali būti, kad Elektrėnų kraštas dar mena baltų protėvių buvimą. Ši prielaida paaiškintų ir Lekavičių kaimo pavadinimo kilmę (lech – liūtas).

Šeimininkavo bajorai

Nuo XVII a. istoriniuose šaltiniuose minimas Perkūnakiemis buvo bajorų Virpšų ir Pacevičių kaimas (ilgainiui ir Loibų). Virpša valdė Perkūnakiemio, Lekavičių ir kitus dvarus, buvusius už Vievio. 1773 m. Karoliną Virpšaitę, kuri paveldėjo Perkūnakiemio kaimą, vedė Jurgis Pacevičius, taip atsinešdamas į šias vietoves Pacevičių herbą. 1927 m. Zofiją Pacevičiūtę vedė ir Perkūnakiemyje apsigyveno dar vienos žinomos – bajorų Loibų – giminės atstovas Vytautas Loiba.
Žmonės dar prisimena paskutinių ten gyvenusių bajorų kartą, pasakoja, kad tai buvę paprasti, nelinkę pabrėžti savo kilmės žmonės.

Istorinės kunigaikščių žemės

O. R. Šakienė papasakojo ir apie dar vieną istoriškai svarbų mūsų krašto etapą – kunigaikščių laikus. Juk Elektrėnai yra visai šalia senųjų sostinių Kernavės, Trakų, taip pat Vilniaus, tad čia taip pat buvo kunigaikščių žemės.
Manoma, kad mūsų krašto giriose buvo medžioklės plotai, ties Senosiomis Kietaviškėmis – užeiga, kur kunigaikščiai keisdavo, girdydavo arklius. Kai kuriuose mūsų krašto vietovardžiuose taip pat atsispindi šis laikotarpis. Pavyzdžiui, manoma, kad Vievis taip pavadintas kunigaikščio Gedimino sutuoktinės Ievos, kuriai ir buvo perduota ši vietovė, garbei. Kadangi ji pati buvo stačiatikė, tikėtina, jog dėl šios priežasties Vievyje iškilo cerkvė, krašte buvo smarkiai paplitusi stačiatikybė.
Jagėlonių pavadinimas taip pat, ko gero, nėra atsitiktinis. Kaip žinia, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila kaimyninėje šalyje buvo vadinamas Jagėla. Tad ar negali būti, kad šis kaimas vienaip ar kitaip siejasi su Jogaila?
Apie tai, kad mūsų krašto teritorijoje vyko įvairūs mūšiai ir susirėmimai, byloja tiek istoriniai faktai (Strėvos mūšis, 1348 m.), tiek vietinių žmonių rasti strėlių antgaliai ir kitokių ginklų dalys. Miškuose gausu pilkapynų, kurie, deja, nėra iki galo ištyrinėti ir dar galėtų daug ką mums papasakoti.

Kraštas be muziejaus

Straipsnyje paminėtos toli gražu ne visos mūsų krašto istorinės detalės. Daug jų sudėta O. R. Šakienės tautosakos rinkiniuose „Ar meni tų ažerų?“, „Buvom“. Pastarąją knygą etnologė rengė dešimtmetį – lankėsi pas vietinius gyventojus ir užrašinėjo jų prisiminimus. Gyva žmonių žodinė atmintis leido parengti solidžią 600 psl. mūsų krašto etnografinę-istorinę apžvalgą, kurios svarbiausia paskirtis – išlaikyti istoriją vaikams ir anūkams.
O. R. Šakienė sako, jog vaikščiodama nuo vienų durų prie kitų patyrė nuoširdų, draugišką, svetingą mūsų krašto žmonių būdą. „Tereikia juos prakalbinti, išklausyti, pasidalinti savais pastebėjimais“, – sako pašnekovė.
Mūsų krašte slypi dar daugybė neatskleistų paslapčių: anot O. R. Šakienės, kur dursi pirštu, ten reikia tyrinėti. Vienas svarbiausių tikslų turėtų būti krašto muziejaus įsteigimas. Juk šiuo metu visi Elektrėnų teritorijos radiniai, istoriniai duomenys keliauja į nacionalinį, Trakų arba Kaišiadorių muziejus. Tokia padėtis, kaip mano O. R. Šakienė, susidarė dėl to, jog mūsų krašte gyvena daugiausia iš kitų vietovių suvažiavę žmonės, kurie Elektrėnų nelaiko gimtine. Klaidina ir neteisingas įsitikinimas, jog Elektrėnų kraštas yra jaunas. Vien O. R. Šakienės surinkti duomenys rodo, kad yra priešingai.
Turbūt didžiausią indėlį, atskleidžiant Elektrėnų teritorijos istoriją, įdėjusi O. R. Šakienė visgi viliasi, kad jos darbai bus tęsiami. Juk auga mūsų vaikai, anūkai, kuriems Elektrėnai yra jų tikroji gimtinė, ir jie gal bus labiau suinteresuoti išsiaiškinti gimtųjų žemių praeitį.

Legendos apie Perkūnakiemį

Čia Perkūnakiemis, čia Gojus, čia Lubaka. Perkūnakiemyje pagonių laikais gyveno vyriausiasis dievas Perkūnas, jo vardu pavadintas ir kaimas. Šventyklos su vaidilutėmis buvo Lubakoj. Čia gyveno vaidilutė Lubaka, tai kaimas ir pavadintas jos vardu
(Elektrėnai. – Bronius Levickas, g. 1907 m., kilęs iš Lubakos).

Švedai kap ėja, tai labai buva negeri, labai žudė žmones, kankina, moterim krūtis atpjaudinėja, vaikus tarpu suolų spaudė. Saka, Kietaviškių bažnyčioj stovėja jų arkliai, sargybinis buva pastatytas. Jam susisapnava, kad kas tai jį kelia ir saka: „Atadenk ugnį.“ Jis atsikelia, apeina arklius – nieka nėr. Vėl užsnaudžia ir vėl girdi: „Atadenk ugnį.“ Ir vėl nieka. Trečiąkart kap pabudina, jis ir iššovė. O čia debesiukas iš vakarų pusės, saka, visai nedidelis. Kap pradės perkūnas trankyti kas sekundė, vis tuos švedus kap pradės trankyti. Jej visi išbuda, visa kariuomenė, kap pradėja šaudyt išsigandį, nesupratį, kas iš kur juos puola. Tai jiem protas pasimaišė, jej vieni kitus iššaudė, išbadė durtuvais.
Saka, ežeras prieg Mažiklės buva pilnas prikištas lavonų, upelis palei Lekavičius krauju ėja. Dar mūs tėvai žvejodami ištraukdava visokių durtuvų, sagų, balna kilpų. Saka, nuog to švedai jau tep žmonių nežudė.
(Geibonių k., Elektrėnų sav. – Bolius Lankutis, 1917 m.)

Giedrė Pūrienė

Straipsnyje naudota informacija iš O. R. Šakienės knygų „Ar meni tų ažerų“ (Vilnius, 2009) ir „Buvom“ (Vilnius, 2013).