Irena Adomėnienė: gimnazija Semeliškėse privalo būti!

Senas posakis, kad apie žmogų daugiausiai pasako jo darbai, o ne draugų liaupsės ar priešų apkalbos, puikiai tinka rašant apie šaknis Semeliškėse giliai įleidusią ir didžiąją dalį savo gyvenimo su šio miestelio mokykla susiejusią istorijos mokytoją, gimnazijos direktorę Ireną Adomėnienę.

Prieš pokalbį ponia Irena parodė ant jos darbo stalo gulintį Elektrėnų savivaldybės tarybos 2001 m. lapkričio 28 d. sprendimą, kuriuo Semeliškių vidurinę mokyklą buvo nuspręsta reorganizuoti ir paversti dešimtmete. Toks direktorės noras prisiminti daugiau nei dešimtmečio senumo įvykius iš pradžių pasirodė kiek keistas, visgi pokalbio metu supratau, ką ypač norėjo pasakyti mano pašnekovė.

Pirmieji žingsniai Semeliškėse

Tačiau apie viską nuo pradžių. Irena Ribnikova gimė 1959 m. liepos 2 d. vos 6 kilometrai nuo Semeliškių, Maitiegališkių kaime. Kalbėdama apie savo kilmę, moteris pamini 1863–1864 m. sukilimą, prie kurio aktyviai prisidėjo vietos gyventojai. Po jo numalšinimo į derlingas Semeliškių apylinkių žemes buvo atkelti rusų kolonistai, kurių palikuonė ir yra mano pašnekovė. Jos tėvas Zenonas Ribnikovas dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, buvo sužeistas, vėliau daug metų dirbo vietiniame kolūkyje. Irenos motina Marija Ribnikova-Ovčinikaitė kone visą gyvenimą paaukojo vaikams, kurių išaugino net penkis – dukrą Ireną ir keturis jos brolius. Pasakodama apie savo tėvų gyvenimą prieškaryje, I. Adomėnienė neišvengiamai paliečia žydų, kurių nemažai gyveno Semeliškėse ir jų apylinkėse, temą. Ji turi atsakymą į klausimą, kodėl tuo laiku dalis lietuvių į žydus žiūrėjo šnairai: „Žydai gražūs, tvarkingi. Šeštadieniais neidavo į mokyklą, visa tai negalėjo nekelti sunkiai galą su galu vos sudūrusių lietuvių pavydo.“ Matyt, tai lėmė, kad tarp 1941 m. miestelio apylinkėse žydų tautybės žmones šaudžiusių budelių atsirado ir lietuvių. Tačiau šie ir kiti praūžusio karo baisumai ponios Irenos šeimoje buvo retai prisimenami. Pašnekovė daug noriau pasakoja apie savo kelią į mokslus. Pradinę mokyklą pradėjusi lankyti Šakaldonyse, nesusidūrė su dideliais sunkumais. Gal viena priežasčių buvo toje pačioje mokykloje besimokę broliai? Gerokai daugiau vargo buvo pradėjus eiti penkton Semeliškių vidurinės mokyklos klasėn. Į mokyklą tekdavo kulniuoti net penkis kilometrus, todėl tėvai mažąją moksleivę įkurdino bendrabutyje. Jame Irena ištvėrė tik pusmetį, namų ilgesys mergaitę netrukus parginė į gimtus namus. Neslėpdama pasididžiavimo pašnekovė tvirtina, kad nė karto dėl jokių priežasčių nėra pavėlavusi į pamokas. Iš mokyklinių metų, ko gero, vertingiausias kūno kultūros mokytojo Jono Arlausko įskiepytas pomėgis sportuoti. Kaip dažna to laikmečio sporto entuziastė, mergina išbandė daugelį sporto šakų – lengvąją atletiką, krepšinį, rankinį, slidinėjimą. Tiesa, nelabai sekėsi mokytis vokiečių kalbos ir tai veikiausiai buvo nelinksmų tėvo pasakojimų apie karą pasekmė. Neiškenčiau nepaklausęs, kaipgi sekėsi istorijos – dalyko, kurį vėliau pati pasirinko studijuoti, pamokos. Meilę istorijai, anot pašnekovės, greičiausiai lėmė du žmonės – mama, buvusi puiki pasakotoja, ir istorijos mokytoja Adelė Speičienė, turėjusi kantrybės atsakyti į daugybę smalsios mokinės klausimų.

Pirmasis darbas ir studijos

Tačiau iki istorijos studijų ir darbo mokykloje merginos laukė netrumpas kelias. Kaip pati I. Adomėnienė sako, po mokyklos baigimo ji buvo „paaukota“ šeimai – privalėjo ženkliai prisidėti prie pradėtų namo Semeliškėse statybų. Vedama grynai pragmatiškų paskatų, baigusi vidurinę mokyklą mergina pradėjo dirbti Trakų prekybos bazėje. Ten dirbdama baigė pirmąsias studijas – Kauno kooperacijos technikume įgijo buhalterės specialybę. Darbas Trakuose truko neilgai. Irenos tėvas, kartą savo akimis pamatęs, kaip vargsta dukra važiuodama į darbą žmonių pilname autobuse, pasirūpino, kad būtų rasta tarnyba gimtajame Semeliškių V. Lenino kolūkyje. Tačiau ir ten dirbdama ji jautėsi sėdinti ne savo rogėse. Todėl 1986 m., pasitarusi su broliais, Irena įstojo į tuometinio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) Istorijos fakultetą. Neakivaizdinės studijos buvo sunkios, nes tuo metu jaunoje šeimoje augo mažytė dukra, o mama po širdimi jau nešiojo sūnų. Kalbėdama apie studijų metus, ponia Irena prisimena du momentus. Pirma, tai buvo visiškai naujas požiūris į istoriją, lyginant su tuo, ko ji buvo mokoma mokykloje, ir antra, nemažai bendramokslių, baigusių sovietmečio funkcionieriams kone privalomą aukštąją partinę (be abejo, kalbama apie komunistų partiją!) mokyklą ir suvokusių, kokiame mele jie murkdėsi, pasielgė sąžiningai ir po studijų nebegrįžo dirbti į mokyklas.

Semeliškių mokyklos istorijos mokytoja

1989 m., dar tebestudijuodama, Irena pradėjo dirbti mokytoja Semeliškių vidurinėje mokykloje, kurioje daugelis kolegų ją prisiminė kaip mokinę. Istorijos mokytojo vieta atsirado, kai iš darbo išėjo ilgametis šviesios atminties istorijos mokytojas Jonas Nasutavičius. Tiek I. Adomėnienė, tiek kiti apie jį pasakoję žmonės prisiminė savotišką mokytojo dėstymo stilių – pamokos būdavo tokios įdomios, kad nereikėdavo nė vadovėlio atversti. Panašiai savuosius mokinius moko jau 25 metus istoriją dėstanti ponia Irena. Pasak pašnekovės, ji mažiau dėmesio skiria „lengvesnėms temoms“, bet priverčia mokinius prakaituoti, kai reikia išmokti esminius vienos ar kitos istorinės epochos ar reiškinio dalykus. Be abejo, neįmanoma pamiršti ir charizmatiškos paties mokytojo asmenybės. Turistas, orientacininkas, kompanijos siela, labai gero būdo žmogus – toks J. Nasutavičius išliko daugelio jį pažinojusių atmintyje. Jo pėdomis ėmė žengti ir jaunoji istorijos mokytoja. Prisimindama savo pirmuosius mokytojavimo metus, I. Adomėnienė sakė patyrusi savotišką šoką, kai pamatė savo naujųjų kolegų, dar neseniai buvusių gerbiamų mokytojų, tikrąjį veidą, kuriame atsispindėjo tiek teigiami, tiek ir neigiami jų asmenybės bruožai. Suvokimas, kad net ir pats geriausias mokytojas gali turėti žmogiškųjų silpnybių, pasak I. Adomėnienės, ypač padeda einant mokyklos vadovės pareigas. Sulaukusi Sąjūdžio ir vėliau prasidėjusio Atgimimo, Semeliškių mokykla pateko į nesibaigiančios švietimo reformos sūkurį. Reformos, kurioje pozityvius dalykus, kaip tą medų statinėje, dažnai gadindavo šaukštas deguto – neišmintingi ir netoliaregiški sprendimai.

„Karšta“ direktorės kėdė

Naujas I. Adomėnienės pedagoginės karjeros posūkis sietinas su tuomečio švietimo ir mokslo ministro Algirdo Monkevičiaus pradėtu „kryžiaus žygiu“ prieš vidurines mokyklas. Šis vajus neaplenkė ir Elektrėnų savivaldybės. Tuo metu savivaldybės administracijos Švietimo skyriui vadovavusi Silva Lengvinienė, raginama kai kurių savivaldybės tarybos narių, ėmė uoliai vykdyti šalies švietimo strategų nurodymus. Vidurinėms mokykloms, kurias ketinta reorganizuoti, būdavo pakišamas savotiškas meduolis – milijoninės litų sumos, už kurias būdavo žadama atlikti mokyklų pastatų renovaciją. I. Adomėnienė negali tiksliai pasakyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis mokyklos bendruomenės vardu tuometė jos direktorė Irena Černiauskienė sutiko Semeliškėse panaikinti vidurinę mokyklą – be tokio sutikimo negalėjo atsirasti savivaldybės tarybos sprendimas, apie kurį užsiminėme pokalbio pradžioje. Kaip tvirtina pašnekovė, jau savotiškai pasmerktai švietimo įstaigai ji sutiko vadovauti turėdama vieną tikslą – padaryti viską, kad Semeliškių ir jų apylinkių jaunuoliai brandos atestatus gautų gimtojo miestelio mokykloje. I. Adomėnienė net kelis kartus pabrėžė, jog viena nieko nebūtų nuveikusi, jei nebūtų sulaukusi tiek mokyklos bendruomenės, tiek visų semeliškiečių palaikymo. Nuo savęs pridėčiau, kad svarbu buvo ir tai, kokios pozicijos laikėsi savivaldybės vadovai. Laimei, pasikeitus Švietimo skyriaus vedėjai, savo laiku savivaldybės mero pareigas ėję Kęstutis Vaitukaitis ir Arvydas Vyšniauskas susilaikė nuo skubotų sprendimų. 2003 m. buvo atšauktas savivaldybės tarybos sprendimas dėl vidurinės mokyklos reorganizavimo į pagrindinę. Ir nors kai kas piktdžiugiškai tvirtino, kad palikus vidurinę mokyklą jos pastatas liks nerenovuotas, per keletą metų Semeliškių mokykla pasikeitė neatpažįstamai – tapo panaši į vietą, kurioje ugdoma mūsų ateitis. Miestelio gyventojai ir svečiai ypač žavisi naujam gyvenimui prikeltu istorinės, dar 1932 m. statytos mokyklos pastatu.

Laimėta kova dėl gimnazijos

Tačiau kova dėl vidurinės mokyklos Semeliškėse tuomet dar nesibaigė. Įvairiausių politinių pakraipų partijos kaip susitarusios savo rinkimų programose žadėjo išsaugoti provincijoje brandos atestatus suteikiančias mokyklas (per tą laiką joms prigijo gimnazijų pavadinimas), tačiau realiai darė viską, kad jos būtų kuo greičiau uždarytos. Artėjant 2015 metams, kai Lietuvoje turėjo nelikti vidurinių mokyklų, I. Adomėnienė ir jos vadovaujama mokyklos bendruomenė išgyveno vis didėjusią įtampą. Net pati direktorė negali tiksliai išvardinti, kiek slenksčių ji numynė siekdama, kad Semeliškėse atsirastų gimnazija. Neslėpdama jaudulio, moteris geru žodžiu mini tuos, kurie tuomet ją palaikė. Semeliškių ambulatorijos direktorius Antonas Batavičius, Švietimo skyriaus specialistės Lina Ališauskienė ir Birutė Misiūnienė – tai toli gražu ne visi, kurie norėjo, kad Semeliškėse atsirastų gimnazija. Lemtingi buvo 2014 m., kai pasikeitus teisės aktams Švietimo ir mokslo ministerija priėmė sprendimą akredituoti mokykloje vykdomą vidurinio ugdymo programą ir suteikti Semeliškių mokyklai gimnazijos statusą. Dabar gimnazijos direktorė I. Adomėnienė visiems savo draugams ir priešams galėtų drąsiai pasakyti: „Tai, dėl ko prieš trylika metų užsikroviau vadovavimo mokyklai naštą, padariau!” Mūsų netrumpo pokalbio metu pašnekovė kelis kartus užsiminė, kad tapusi mokyklos vadove privertė „direktoriauti“ ir savo šeimą – vyrą Vincą, dukrą Renatą ir sūnų Marijoną. Tuo moteris norėjo pasakyti, kad einant tokias pareigas dažnai tenka užmiršti, kad esi mylinti ir mylima žmona, rūpestinga mama. Stiprybės ji sėmėsi iš savo mamos, kuri visai kitokiomis sąlygomis, turėdama dar mažesnes galimybes, sugebėjo savo vaikus išauginti dorais žmonėmis.
Pokalbio pabaigoje paklausta, kokią mato tolimesnę Semeliškių perspektyvą, ponia Irena gana netikėtai pateikė labai asmenišką pavyzdį. Jos dukrai perėjus į devintą klasę ir nebuvus užtikrintumo dėl mokyklos miestelyje ateities, šeima nutarė, kad geriau bus mokyklą baigti už dvidešimt kilometrų esančiuose Trakuose. Puikiai besimokiusi dukra sėkmingai įstojo į medicinos studijas. Pasididžiavimą dukters pasiekimais kiek temdo tai, kad ji visiškai nutolusi nuo gimtųjų Semeliškių. Tuo tarpu sūnus Marijonas, brandos atestatą gavęs mamos vadovaujamoje mokykloje, pasak pašnekovės, savo ateitį sieja su Semeliškėmis. Šis pavyzdys iškalbingiau nei bet kokie žodžiai patvirtina tiesą – Lietuvos provincija, sunaikinus ten esančias gimnazijas, neturi ateities. Tik visų regionų švietimo likimui neabejingi žmonės gali įvertinti tai, ką gimtojo miestelio labui padarė Irena Adomėnienė, kurioje neatsiejamai susipynė moteriškas kuklumas, valstietiškas atkaklumas ir mokytojiškas reiklumas.

Audrius Jurgelevičius