D. Gudelienė: kraštotyra – mano hobis

J. Kralikauskas: „Aš tikiu į pomirtinio gyvenimo tęsinį ir, jeigu būčiau nusipelnęs dangaus, melsčiau tikrosios laimės – leisti man amžinai būti TĖVIŠKĖJE: medeliu, krūmu, paukšte, vėjeliu, erškėtrože, tulpe, laumžirgiu, kregžde ar kitaip. Kareivonyse, Piliakalnyje, Kietaviškėse ar Aujėdo ežero nendrėse...“

Taip jau sutapo, kad mūsų pokalbis su ilgamete Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejaus vadove Danute Gudeliene vyko Knygnešio dieną, kai visa mokyklos bendruomenė ruošėsi pagerbti vieno žymiausių savo kraštiečių – knygnešio Motiejaus Grybausko atminimą. D. Gudelienės vadovaujami mokiniai suvaidino P. Laziaus vaizdelį „Kietaviškėse švinta“, nukeldami žiūrovus į spaudos draudimo laikus, kai lietuvybę mūsų krašte žadino M. Grybauskas. Apie knygnešystę ir kitas kraštotyros muziejuje fiksuojamas Kietaviškių istorijos detales kalbamės su D. Gudeliene.

Daug eksponatų – daug išmanymo

Energija trykštanti pašnekovė jau penkis savo gyvenimo dešimtmečius darbuojasi Kietaviškių mokykloje – moko vaikus matematikos ir kitų dalykų. Tačiau tiksliųjų mokslų specialistė lyg žuvis vandenyje nardo ir po istorijos, geografijos, kraštotyros, lietuvių kalbos pasaulį – toks įspūdis susidaro, stebint ją besisukančią muziejaus kertėse. Čia juk galima rasti ir fosilijų pavyzdžių, ir akmeninių kirvių, menančių II tūkstantmetį pr. Kr., ir minėtam knygnešiui M. Grybauskui bei rašytojui Juozui Kralikauskui priklausiusių daiktų, kitų įvairiaspalvę Kietaviškių krašto praeitį menančių eksponatų. Tad, kaip pasakoja D. Gudelienė, kone visų sričių mokytojai čia ateina su savo mokiniais ir randa, ko pasimokyti.

Visų indėlis

Kraštotyros muziejus Kietaviškių pagrindinės mokyklos patalpose pačios D. Gudelienės įkurtas 1981 metais, nors kraštotyriniai darbai vyko ir anksčiau. Tačiau, kaip ne kartą pabrėžia pašnekovė, muziejaus gyvavimu rūpinasi visa mokyklos bendruomenė, o prie eksponatų kaupimo prisideda ir mokiniai. D. Gudelienė juos moko, jog viską, ką galima išsaugoti namuose kaip relikviją, reikia saugoti, o jei visgi kokiems nors senoviniams daiktams namuose nebelieka vietos, tuomet juos galima drąsiai nešti į muziejų.

Kraštotyrininkų mokykla

Reikia paminėti, kad kraštotyrai Kietaviškių mokykloje apskritai skiriama daug dėmesio. Dar prieš D. Gudelienei pradedant dirbti, šioje srityje darbavosi mokytojas Petras Makackas – iš to laikotarpio muziejuje išlikę akmeniniai kirvukai, kaukolės liekanos. Vėliau darbą tęsė mokytoja Malvina Miškinienė – imta aprašinėti įvairius krašto įvykius. D. Gudelienė, pradėjusi dirbti Kietaviškių mokykloje, tapo kraštotyros, kurią vadina savo hobiu, būrelio vadove. Tuomet po truputį ir ėmė kauptis eksponatai, gausėti informacijos apie krašto istoriją bagažas.

Atsakingas darbas

D. Gudelienė prisimena, kaip atsakingai anksčiau vykdavo kraštotyrinis darbas. Tam, kad vieną ar kitą iš vietinių gyventojų išgirstą informaciją būtų galima laikyti faktu, ji turėjo būti patvirtinta net trijų skirtingų šaltinių, dar reikėjo gauti „palaiminimą“ iš apylinkės. Žmonių pasakojimų užrašymas taip pat buvo rimtas darbas: D. Gudelienė grįždavo pas apklaustus gyventojus po kurio laiko, dar kartą perskaitydavo jiems tai, ką iš jų išgirdusi, ir perklausdavo, ar tikrai viskas teisinga, ar tikrai galima viešinti. Juk, kaip pati sako, būna taip, kad žmonės lepteli ką nors nesusimąstę, o vėliau nori savo žodžius atsiimti.

Lietuvybės skleidėjai Kietaviškėse

Tai, kad kraštotyros muziejuje daug dėmesio skiriama knygnešystei, neatsitiktinis faktas – juk iš Kietaviškių kilęs žinomiausias mūsų kraštų knygnešys M. Grybauskas (1857–1928). Gilūšio kaime gyvenęs M. Grybauskas tais laikais vienintelis visame kaime mokėjo skaityti ir rašyti, tad ir plūsdavo pas jį aplinkiniai gyventojai – prašydavo, kad laiškus perskaitytų, klausydavo jo skaitymo, diskutuodavo. Kaip teigia D. Gudelienė, gali būti, jog M. Grybauską imtis draudžiamos spaudos platinimo paragino Kietaviškėse klebonavęs kun. Silvestras Gimžauskas. Nors jis Kietaviškėse dirbo vos metus, jo indėlis į lietuvybės skleidimą šiame krašte didžiulis. Iki jo atvykimo kietaviškiečiai tik lenkiškai mokėjo melstis, o kunigas ėmėsi mokyti juos lietuviškų poterių. Kalbama, jog tiesiog ant tvorų rašinėdavo lietuviškas raides, sakinius, kad pro šalį einančios mamos pamatytų ir savo vaikus mokytų gimtojo žodžio.

„Uždarbiauti“ – į Tilžę

Ėmė kunigas ir su vietiniu šviesuoliu M. Grybausku bendraut: kaip žmonės kalbėjo, klebonas kažin kur „uždarbiauti“ vis išsiųsdavo staliaus amatą išmaniusį M. Grybauską. Tačiau, nors ir su staliaus įrankių dėže visur keliavęs, M. Grybauskas joje ne įrankius, o draudžiamą spaudą iš Tilžės į Lietuvą gabeno. Vėliau leidinius perduodavo Vievyje dirbusiam draugui vaistininkui Jurgiui Milančiui, kuris taip pat laikomas vienu šviesiausiu mūsų krašto žmonių. Jei tekdavo draudžiamą spaudą ilgėliau pas save laikyti, tuomet ją slėpdavo dvigubame dukrų lopšio dugne, rūsio, kurio buvimo vietą ir šiandien galima aptikti, kiaurymėje.

Neįminta P. Laziaus mįslė

Muziejuje yra išsaugota M. Grybausko sermėga, kurią kartkartėm užsivelka kuris nors knygnešį vaidinantis mokinys, kaip kad buvo ir šį kartą. Ginklai, kuriuos per vaidinimą su savimi nešiojasi aktoriai, taip pat yra autentiški muziejaus eksponatai. Anot D. Gudelienės, jie ištraukti iš upelio dugno ir, ko gero, mena Antrąjį pasaulinį karą.
Pašnekovė papasakojo ir netikėtą paties kūrinio „Kietaviškėse švinta“, pagal kurį mokiniai vaidino, atsiradimo istoriją. Prieš ketvirtį amžiaus Lietuvos knygnešių draugija buvo paskelbusi tekstų, skirtų knygnešiams, konkursą. P. Lazius atsiuntė trumpą vienos dalies scenarijų, kuriame veikia knygnešys M. Grybauskas, kunigas S. Gimžauskas ir kt. – taigi kūrinėlyje įamžinti realūs Kietaviškių gyventojai, atspindėti to meto įvykiai. Tik, deja, iki šiol nežinoma, kas buvo tasai P. Lazius, nors autentiškas ranka rašytas scenarijus išlikęs iki šių dienų ir pagal jį vaidino ne viena kietaviškiečių karta. Beje, buvusi Kietaviškių pagrindinės mokyklos mokinė Judita Ivanova papildė kūrinėlį antra dalimi.

Kareivonys – žymaus rašytojo gimtinė

Dar viena iškili asmenybė, kurios atminimas saugomas muziejuje – iš Kareivonių kilęs rašytojas Juozas Kralikauskas (1910–2007). Muziejuje galima apžiūrėti jo lagaminą, spausdinimo mašinėlę, jam skirtą apdovanojimą ir kt. daiktus. Ant sienos pakabinti ir mokinių darbai, skirti J. Kralikauskui.
Savo tėviškę labai mylėjęs ir jai ne vieną eilutę savo kūryboje skyręs rašytojas daugiau nei 50 metų pragyveno išeivijoje ir grįžo į Lietuvą kaip garsus istorinių romanų rašytojas: jo bibliografijos kraityje – 23 knygos, 7 premijuoti romanai, pripažintas vyriausiu romano autoriumi Lietuvoje. Rašytojas palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje.
Matyti, kad tiek D. Gudelienė, tiek kiti mokytojai stengiasi, jog vaikai pažintų nusipelniusius savo krašto žmones, tad, ko gero, nėra tokio vaiko Kietaviškių pagrindinėje mokykloje, kuris nežinotų, kas yra J. Kralikauskas arba M. Grybauskas.

Du Pociejai ir trys bažnyčios

Kraštotyros muziejaus eksponatai – indų šukės, įmantrių koklių skeveldros – mena kažkada Kietaviškėse gyvavusių dvarviečių laikus. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, jog nuo XVII a. Kietaviškės buvo didikų Pociejų valdos, o iki tol galimai priklausė Giedraičiams. Krašto žmonėms geriausiai žinomi du Pociejų atstovai: Leonardas – antrosios Kietaviškių bažnyčios, pastatytos 1676 m., fundatorius, ir Teodoras, 1830–1831 m. sukilimo dalyvis, iš kurio dvaras Kietaviškėse buvo konfiskuotas.
Beje, kai kur rašoma, kad L. Pociejus pastatė pirmąją Kietaviškių bažnyčią, tačiau D. Gudelienė sako, jog tai buvusi antroji bažnyčia. Mat kažkada kietaviškiečiams padėjusi savo krašto šaknų ieškoti docentė archyvuose atrado informacijos apie tai, kad prieš Pociejus Kietaviškėse būta dar vienos bažnyčios, apie kurią daugiau duomenų neišlikę. Tad dabartinė iš vietoje degtų plytų sumūryta bažnyčia Kietaviškėse, ko gero, jau trečia.

Praeitis, kurią galime pažinti

Dar gilesnės praeities pėdsakai – eksponatai iš senųjų gyvenviečių: kirvukai, įvairūs gremžtukai, grandukai, rėžtukai, puodų, keramikos šukės. Seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai Kietaviškių apylinkėse aptikti Kareivonių kaime, vėlesni – Kloninių Mijaugonių kaimo vakarinėje dalyje, taip pat Šuolių kaime ir kt.
Taigi, Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejaus eksponatai patvirtina, jog, kaip kartą jau rašėme mūsų straipsnių cikle apie Elektrėnų krašto praeitį, gyvename istoriškai turtingame ir seniausius laikus menančiame krašte. Visiems savivaldybės gyventojams ir ypač jaunajai kartai verta apsilankyti šiame muziejuje ir pamatyti radinius iš arčiau, pažinti mūsų krašto šviesuolius, kurių atminimas D. Gudelienės ir, ko gero, visos bendruomenės pastangomis ten dar gyvas.

Giedrė Pūrienė

Straipsnyje naudota informacija iš knygos „Kietaviškės“, Kaišiadorys, 1998 (sudarytojai D. Gudelienė, R. Janušaitytė, O. Lukoševičius, A. Bernatonis).