Audronė Stepankevičiūtė: „Vievis – mažoji Lietuvos kultūros sostinė? O kodėl gi ne?“

Savo krašto praeičiai ir dabarčiai neabejingų žmonių inicijuotas kultūrinio gyvenimo projektas mažąja Lietuvos kultūros sostine šiemet paskelbė Šiaulių r. esančius Naisius.

Nuo 2016 m. ir kiti miesteliai bei kaimai pagal Kultūros ministerijos parengtus nuostatus galės tapti mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis. Audronė Stepankevičiūtė, Vievio kultūros centro direktorė, miestelio kultūrinio gyvenimo siela, neabejoja – Vievis irgi galėtų pretenduoti į garbingą kultūros sostinės titulą.

Pirmieji žingsniai kultūros barų link

Būsimosios kultūrinio gyvenimo organizatorės polinkiai ėmė ryškėti jau ankstyvoje vaikystėje. Kaip pamena Audronė, smagiausias 5-6 metų mergaitės užsiėmimas būdavo organizuoti vaikų vaidinimus, į kuriuos sukviesdavo visus kiemo gyventojus. Pasak psichologų, vaikystėje išryškėję pomėgiai, intuityviai pasirinkta veikla neretai leidžia nuspėti, kuriuo keliu žmogus pasuks suaugęs. „Ko gero, tai tiesa – esu iš tų laimingų žmonių, kurie nė dienos nedirbo nemėgstamo darbo“, – šypsosi pašnekovė, prisiminusi pirmuosius kūrybinius bandymus.
Šiandien Audronė su dėkingumu ir meile mini ryškias asmenybes, vedusias ją kultūrinio pažinimo keliu. Viena pirmųjų – mokytoja Janina Selickienė, kurios suburtame kolektyve šoko iki pat mokyklos baigimo. Didelę įtaką būsimajai kultūros šviesuolei turėjo ir šviesios atminties mokytojos Aldonos Pulauskienės pamokos. Jos paruošta mergaitė 1973 m. tapo pirmosios „Dainų dainelės“ laureate. Šis laimėjimas buvo svarbus veiksnys, turėjęs įtakos ateičiai: iki tol nedrąsi, kukli „moksliukė“ tapo savimi pasitikinčia mokyklos žvaigžde... Dar vienas žmogus, palikęs gilų įspaudą Audronės gyvenime, fortepijono mokytoja Leokadija Ginelevičienė. Ji ruošė „Dainų dainelės“ konkursams, vėliau vežiojo pas vokalo dėstytojus. Mergina daug dainavo, tačiau apie vokalistės karjerą rimtai nemąstė. Labai gerais pažymiais baigusi vidurinę mokyklą ketino studijuoti chemiją (kaip pati sako, norėjo tęsti mamos, KPI studijavusios maisto gamybos technologijas, profesinę liniją) arba vokiečių kalbą... Vieną šių svajonių Audronė įgyvendino: 2001 m. baigusi tuometinio Pedagogų profesinio rengimo centro perkvalifikavimo studijas tapo vokiečių kalbos mokytoja, kurį laiką dėstė Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje, Elektrėnų „Ąžuolyno“ pagrindinėje mokykloje. „Įgytos žinios ir įgūdžiai dabar praverčia bendraujant su kolegomis iš kitų šalių“, – pasakoja pašnekovė.

Intensyvių studijų metai

Jaunystėje kai kuriuos pasirinkimus neretai nulemia draugai. Taip atsitiko ir Audronei: geriausiai draugei pasirinkus režisūros studijas Valstybinės konservatorijos (dabar LMTA) Klaipėdos fakultetuose, Audronė nusprendė vykti kartu. „Buvo nelengva – per trumpą laiką reikėjo prisiminti visą muzikos mokyklos kursą, be bendrųjų, išlaikyti 3 muzikinius egzaminus... Ir vėliau studijos buvo labai intensyvios, be jokio atsipalaidavimo tarp sesijų. Iš 66 įstojusiųjų mokytis muzikos mokytojo-choro dirigento specialybės studijas baigė 33, su daugeliu bendrakursių (ir ne tik jų) bendraujame iki šiol. Tuo metu Klaipėdos fakultetai išgyveno klestėjimo laikotarpį, mūsų fakultete, kuriam vadovavo Fabijonas Sereika, studijavo daug šiandien visiems gerai žinomų meno pasaulio žmonių – režisierių, aktorių, džiazo muzikantų ir kt.“, – prisimena pašnekovė.
Studijų laikotarpis, anot Audronės, buvo kupinas aktyvios kultūrinės veiklos. Bendrakursiams subūrus vokalinį ansamblį, kuriam vadovavo Vytautas Saikauskas, išvažinėta visa Tarybų Sąjunga, koncertuota tuometiniame Leningrade, Pskove, Novgorode, Uralo, Udmurtijos miestuose ir kt. Tačiau intensyvi koncertinė veikla nesutrukdė pelnyti premiją už pedagoginės srities teorinį darbą. Nuo IV kurso Audronė pradėjo dirbti muzikos mokytoja, gabiai absolventei buvo pasiūlyta darbo vieta Šiaulių universitete, tačiau netrukus jį teko palikti dėl šeiminių aplinkybių.

„Tai labai šviesus periodas mano gyvenime...“

Sukūrusi šeimą Audronė kurį laiką dirbo muzikos mokytoja Vilniaus 43-iojoje vidurinėje mokykloje, nuo 1991 iki 2005 metų – Elektrėnų „Ąžuolyno“ pagrindinėje mokykloje. „Tai labai šviesus periodas mano gyvenime. Su daugeliu buvusių kolegų ir dabar bendrauju kaip su bičiuliais... Visgi jei ne tuometinis mokyklos direktorius Jonas Lipavičius, priėmęs į darbą, nežinia kaip būtų susiklostęs tolesnis mano kelias. Studijuodama iš visų disciplinų labiausiai mėgau chorinį dirigavimą, choras iki šiol man yra pats demokratiškiausias, masiškiausias mėgėjų meno žanras... Tad nieko keista, kad „Ąžuolyno“ chorai skambėjo, ansambliai tapdavo „Dainų dainelės“ laureatais. Visa tai kelia tik pačius geriausius prisiminimus“, – šypsosi Audronė.

Likimas sugrąžino į Vievį

Susilaukusi mažosios Vėtros, Audronė suvokė – būtinos permainos. Sėkmingai įveiktas konkursas Vievio kultūros centro direktoriaus pareigoms eiti, naujas kolektyvas, nauji iššūkiai buvo kaip tik tai, ko reikėjo. Sakoma, kad pranašu savo kieme nebūsi. Tačiau Audronė, tai girdėdama, šypsosi – miestelio žmonės draugiški, po renginių sustabdo gatvėje, kartais pakritikuoja, dažniau pagiria, užeina pakalbėti, pabendrauti. „Bendradarbiaujame su Vievyje įsikūrusiomis įstaigomis. Ypač džiugina glaudi partnerystė su gimnazija, pradine mokykla, biblioteka, bažnyčia. Labai norėtųsi, kad mūsų mažas miestelis taptų žinomas kultūriniais renginiais, kad kultūra jį pagražintų“, – dalijasi lūkesčiais pašnekovė.
Pradėjusiai dirbti Vievio kultūros centre norėjosi ne tik tęsti tai, kas nuo jaunystės buvo žinoma, bet ir pasiūlyti žmonėms ką nors nauja. „Džiaugiuosi puikia komanda: būreliams vadovauja geri specialistai, stengiamės išlaikyti senas tradicijas turinčius kolektyvus, gaila, kad kai kurių neįstengėme išsaugoti (pvz., iširo „Kazokynė“)... Tačiau keičiantis visuomenei atsiranda kitokių veiklų. Vaikai mėgsta vaidinti, tad susibūrė dramos būrelis „Vievukas“ (vad. Asta Marcinkevičienė, Bronė Marija Braškytė). Labai populiarus floristikos būrelis, vadovaujamas Giedrės Tartėnienės. Neseniai susikūrė jaunimo muzikos grupė (vad. A. Medzikauskas) ir vaikų popšou choras (vad. Gaiva Židonytė). Kultūros centre dainuoja kadaise A. Pulauskienės įkurtas ansamblis „Ievaras“, muzikuoja Pylimų kaimo kapela „Pylimėlis“, šoka N. Leonavičienės vadovaujamas moterų šokių kolektyvas „Verpstė“, repetuoja moterų choras „Vieva“, – vardija Audronė. – Planuojame suburti jaunimo, vaikų šokių kolektyvus, galbūt net sportinių šokių grupę...“

„Con moto“: kartu ne tik scenoje

„Con moto“ susikūrė 1997 m. (anot Audronės, tikslesnė data 1996 m.), tad netrukus švęs gražią sukaktį. Per beveik 20 metų susiformavo labai darnus kolektyvas, tikra komanda, kurios aktyviausi nariai Gintaras Jančiauskas, Rasa Lapinskienė, Dalia Liubinienė, Diana Norušienė, Gintaras Karpičius ir kt. atlieka visus organizacinius darbus. Kolektyvas ne tik daug koncertuoja, bet ir rengia laisvalaikio išvykas, plaukia baidarėmis, švenčia asmenines šventes. Pastaruoju metu kamerinis choras dažnai kviečiamas giedoti Elektrėnų savivaldybės bei kitų rajonų bažnyčiose.
2010 m. kolektyvui įteikta svarbiausio mėgėjų meno apdovanojimo – „Aukso paukštės“ nominacija „Naujai suspindusi žvaigždė“. „Ta proga Trakų pilyje surengėme koncertą, į kurį susirinko daugybė žmonių... Nenusakomas jausmas... Niekada savęs nevertinome taip gerai, kaip įvertino kiti, – šypsosi vadovė. – „Con moto“ suteikta I kategorija. Tačiau išlaikyti tą lygį nelengva: kolektyvas – gyvas organizmas, vieną kartą – pakilimas, kitąkart – nuolydis, juk kiekvienas turi savo gyvenimą, profesiją, ir dainavimas chore tėra laisvalaikis... Labai gerbiu kiekvieną kolektyvo žmogų. Jie iš tiesų padaro nepaprastai daug.“

Kultūros „genas“ – visoje giminėje

Polinkis į kūrybą ir kultūrinę saviraišką, ko gero, yra visos Audronės giminės bruožas: tėtis Juozas Stepankevičius – aktyvus visuomenininkas, muziejininkas, dainavęs choruose, vyriausioji dukra Giedrė, baigusi verslo vadybos ir ekonomikos studijas, daug metų šoko pramoginius šokius, Kauno kolegijoje nekilnojamojo turto inžineriją studijuojanti Veronika yra baigusi Elektrėnų meno mokyklą. Sūnus Šarūnas pasekė senelio pėdomis – tapo kelių inžinieriumi. Savo pomėgiais mamai artimiausia dešimtmetė dukra Vėtra. Mergaitė Vievio meno mokykloje mokosi griežti smuiku, šoka sportinius šokius, kaip ir mama vaikystėje, su draugėmis organizuoja koncertus bei vaidinimus kiemo gyventojams. Beje, Audronės sesuo Daiva ir brolis Aidas taip pat baigę meno mokyklą, daug metų aktyviai dalyvavę kultūrinėje veikloje. „Kai šeimoje tiek menininkų, kas nors juk turi tvirtai stovėti ant žemės... Tuo gyvenimo ramsčiu visuomet buvo mama“, – šypsosi pašnekovė.

„...noriu, kad jis taptų matomas, patrauklus visiems“

2011 m. A. Stepankevičiūtė Vilniaus dailės akademijoje įgijo kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro laipsnį. Už aktyvią kultūrinę veiklą 2010 m. pelnė „Kultūros šviesuolio“ nominaciją, ne kartą apdovanota kultūros ministro, savivaldybės vadovų padėkos raštais. Paklausta, kas yra jos įkvėpimo šaltinis, iš kur semiasi kūrybinių idėjų ir entuziazmo, atsako paprastai ir aiškiai: „Labai myliu Vievį. Noriu, kad jis taptų matomas, patrauklus visiems. Myliu žmones – ir tuos, kurie ateina, ir tuos, kurie tyli... Mano veikla – ne dėl „paukščiuko“, ne dėl statistikos... Labai norėčiau, kad Vievyje ar netoli jo atsirastų renginiams pritaikyta gamtiška erdvė, pvz., kaip Rėkalnis Trakų r. O dėl minėtos mažosios Lietuvos kultūros sostinės idėjos – ji nėra nereali, juolab kad daugelis įstaigų vykdo įvairiapusę veiklą, tik ji ne visada viešinama. Bet pirmiausia mums reikia naujo kultūros centro. „Popieriniai“ žingsniai jau matomi, tikimės, kad 2016 m. prasidės ilgai lauktos statybos...“
Tegu tie gražūs lūkesčiai greičiau tampa realybe. Visų mūsų krašto kultūros istoriją kuriančių ir joje dalyvaujančių žmonių labui.

Alma Jurgelevičienė