A. Dmukauskienė: „Negalėčiau pasakyti, kad atrasčiau save kitur“

Akivaizdu, jog Vievio meno mokykla jos direktorei Albinai Dmukauskienei reiškia kur kas daugiau nei vien darbo vietą. Vadovė kantriai vedžioja po mokyklos klases ir pasakoja, kas jau pasikeitę į gera, ką dar reikėtų atnaujinti.

Vartydama metraščius, kuriuose sukaupta penkiasdešimt penkerių metų mokyklos gyvavimo istorija, A. Dmukauskienė vardija buvusių vadovų, kolegų pavardes ir jų indėlį į mokyklą, džiaugiasi buvusių ir esamų mokinių pasiekimais, kuriuos įrodo išsaugotos diplomų kopijos, rodo Dailės skyriaus mokinių iliustruotas knygeles. Akivaizdu, jog šios mokyklos stiprybė ir grožis slypi ne renovuotose sienose, o jos bendruomenėje, kurioje, regis, kiekvienas svarbus, pastebėtas, nusipelnęs...

Buvusi mokinė

Pirmoji tokia visame Trakų rajone Vievio vaikų muzikos mokykla įsikūrė 1959 metais nedideliame mediniame namelyje prie dabartinės pradinės mokyklos. Mokykloje buvo dvi didelės klasės, kuriose veikė trys skyriai – fortepijono, akordeono ir smuiko. Įstaigai vadovauti paskirtas smuikininkas Henrikas Bagdzevičius. Jau po metų – 1960 m. A. Dmukauskienė (buvusi Gaubaitė) iš Pastrėvio atvyko mokytis į Vievį. Čia ir prasidėjo pažintis su muzikos mokslais. Moteris sako tiksliai nežinanti, kodėl pasirinko būtent akordeoną, bet atminty išlikęs prisiminimas, jog akordeonu gimtajame Pastrėvyje grojo vietos agronomė – turbūt dar tuomet sužavėjo tas instrumentas. Vievio vaikų muzikos mokykloje pirmieji A. Dmukauskienės akordeono mokytojai buvo iš Elektrėnų atvykdavęs Julius Jurgaitis ir vilniškė Živilė Preibytė. Tuomet trylikametė Albina gyveno bendrabutyje, kuriame, kaip pamena, būdavo ir daugiau mokinių, atvykusių iš Jiezno, Prienų. Baigusi mokslus Vievyje, pašnekovė įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, tačiau, kaip gyvenimas parodė, tai tebuvo laikinas atsisveikinimas su Vieviu.

Prisiminus mokyklos istoriją

1968 m. baigusi mokslus Vilniuje, A. Dmukauskienė gavo paskyrimą dirbti Trakų rajone ir ėmė darbuotis iškart keliose vietose – Rusakalnio, Vievio rusų ir vidurinėje mokyklose, netrukus akordeono mokytojos vieta atsirado ir Vievio vaikų muzikos mokykloje. Tuomet mokykla jau turėjo savo filialus Trakuose, Grigiškėse ir Elektrėnuose, tad bendras moksleivių skaičius buvo nemažas. Tais pačiais metais mokyklai pradėjo vadovauti garsioji chorvedė Aldona Pulauskienė, aktyvi Vievio muzikinio ir kultūrinio gyvenimo veikėja. Kadangi A. Dmukauskienė kurį laiką gyveno A. Pulauskienės namuose, turėjo galimybę pažinti šią muzikę geriau. Pašnekovė sako, jog iš tų laikų atmintyje išlikę tik geri prisiminimai, ir pačią A. Pulauskienę ji prisimena kaip gerą, reiklią pedagogę, puikią organizatorę.
Iki 1980 m. visi aplinkiniuose miesteliuose įsteigti Vievio muzikos mokyklos filialai jau buvo atsiskyrę, įgiję savarankiškų meno mokyklų statusą. Trečiąja mokyklos direktore 1986-aisiais tapo fortepijono mokytoja Virginija Čižienė, šias pareigas ėjusi dvylika metų. Tais pačiais metais buvo įkurtas Dailės skyrius, pakeistas mokyklos pavadinimas – ji tapo Vievio meno mokykla.

Su pastatais sekėsi prasčiau

Gerų mokytojų stygiaus mokykla nejautė, tačiau problemų kildavo dėl pastatų. Iš pirmojo pastato mokykla po kurio laiko buvo perkelta į kultūros namus, vėliau jai atiteko senieji mediniai rusų mokyklos pastatai. Ne pačios geriausios būklės namuose, kuriuose nebuvo patogumų, teko glaustis daug metų, kol 2010-aisiais mokykla pagaliau sulaukė renovacijos. Vykdant statybos darbus, mokyklos bendruomenei teko glaustis „pas kaimynus“ – Vievio vaikų lopšelyje–darželyje „Eglutė“ ir gimnazijos patalpose. Remonto darbai galutinai baigti 2013-aisiais ir šiandien Vievio meno mokyklos bendruomenė džiaugiasi kur kas geresnėmis darbo ir mokslo sąlygomis.

Pasiekimų archyvas

A. Dmukauskienė, Vievio meno mokyklos direktore paskirta 1998-aisiais, šias pareigas eina jau septyniolika metų. Ir vis pildo mokyklos istorijos metraščius, kuriuose galima rasti įdomios ir vertingos informacijos. Štai, pavyzdžiui, rašoma, jog nuo 1959-ųjų iki 2003-iųjų į mokyklą dirbti atėjo 47 mokytojai, nuo 2003-iųjų iki 2005-ųjų – 10, nuo 2005-ųjų iki dabar – dar keletas dešimčių. Kaip sako direktorė, Vievio meno mokykla daugeliui jaunų mokytojų tapo gera starto pozicija, puikia praktika, leidusia toliau sėkmingai kopti karjeros laiptais. Dar daugiau informacijos direktorė turi sukaupusi apie buvusių ir esamų mokinių laimėjimus bei pasiekimus. Tarp diplomų, kuriuos jaunieji menininkai parsiveža ne tik iš Lietuvoje, bet ir užsienyje vykstančių konkursų, galima rasti daugybę Dailės skyriaus ugdytinių iliustruotų knygelių. Tarp jų – Sigito Gedos „Testamentas mažai mergaitei“, Vytauto Mizero „Pro laiko langą“, Jeronimo Lauciaus „Trečias brolis Teoristas“ ir kt. Jaunieji dailininkai yra iliustravę ir ne vieną knygelę apie gimtąjį Vievį: „Vievis vaikų kūryboje“, „Žvelgiu į Vievį“, „Būk saugus kelyje! Įvykiai miestelyje“.

Išugdytas ne vienas žymus muzikas

A. Dmukauskienė rodo nuotraukų albumą, kuriame užfiksuoti buvę mokyklos mokiniai. Direktorė gali papasakoti, kaip susiklostė daugelio jų tolimesnis gyvenimas, pabaigus muzikos mokyklą, kokią profesiją įgijo. Tarp nuotraukų randame tokią, kuriai puikiausiai tiktų pavadinimas „Keturi maestro vienoje vietoje“, mat joje užfiksuoti buvę Vievio meno mokyklos mokiniai: vienas iškiliausių Lietuvos džiazo kūrėjų Dainius Pulauskas, dirigentas Tadas Šumskas, meno vadovas ir dirigentas Jaroslavas Cechanovičius ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius. Muziko ar muzikos mokytojo profesiją pasirinko ir daugiau buvusių Vievio meno mokyklos mokinių, kurių išleista jau 52 laidos.

Dailės ir amatų buveinė

Dailės skyriaus pastatas, į kurį užsukame drauge su direktore, tarsi tikros meno dirbtuvės – visur gausu vaikų piešinių, instaliacijų, molinių ir kitokių dirbinių. Šviesioje antro aukšto palėpėje darbuojasi jaunieji menininkai. O juk dar neseniai antro aukšto Dailės skyriaus pastate visai nebuvo... Namas labai senas, statytas dar 1865 m., tačiau, kaip pasakoja A. Dmukauskienė, jį renovuojant ir ruošiantis pristatyti antrą aukštą, buvo atrastas dar nesuirusių šiaudų sluoksnis, buvęs perdangose. Beje, kalbama, kad prie Dailės skyriaus pastato augantis ąžuolas yra sodintas žymiojo Vievio vaistininko ir knygnešio Jurgio Milančiaus, nors yra ir kita šio medžio pasodinimo versija – esą jį pasodino vienas rusų mokykloje dirbęs mokytojas sūnaus gimimo proga.

Svarbu norėti ir netingėti

Paklausta, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras meno mokytojas, pašnekovė atsakė, jog svarbiausia mylėti vaikus ir savo specialybę – tuomet žinias sugebama perteikti geriausiai. Tuo tarpu vaikams, besimokantiems muzikos ar dailės subtilybių, labiau nei talentas svarbu didelis noras mokytis ir pastangos. Iš talentingo, tačiau nelavinamo vaiko vargu ar sulauksi tokių rezultatų, kokių gali pasiekti mažiau talentingas, tačiau daug dirbantis. Aišku, geriausia perspektyva laukia to, kuris apdovanotas ir talentu, ir netingi dirbti. A. Dmukauskienė sako, jog pastebėti talentingus vaikus nesunku – jie groja muzikaliai, išraiškingai. Aišku, jaudulys koją pakišti gali bet kuriam, tačiau vaikai nuo pat pradžių pratinami prie publikos – groja bendramoksliams, tėvams, vėliau – darželių ugdytiniams ar pradinės mokyklos mokiniams ir t.t.

Jaunųjų menininkų kalvė

Pernai atšventusi veiklos 55-metį Vievio meno mokykla pasiruošusi ir toliau ugdyti jaunąją kartą, garsinti Vievio ir visos Elektrėnų savivaldybės vardą.
Šiemet mokykloje mokėsi 223 mokiniai, ją baigė 29. Dirba 23 tiek vietiniai, tiek iš kitų miestų atvykstantys mokytojai. Muzikos skyriuje siūloma mokytis groti akordeonu, fleita, fortepijonu, gitara, kanklėmis, saksofonu arba smuiku. Dailės skyrius kviečia mokytis piešti, užsiimti tradiciniais amatais.
Mokykla gali pasigirti dideliu veiklumu – organizuojami koncertai, įvairūs projektai, vyksta parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis, konkursai ir festivaliai. Aktyviai dalyvaujama miesto, savivaldybės ir respublikos kultūriniame gyvenime, bendradarbiaujama su vietos mokymo įstaigomis.
Taigi, galima neabejoti, jog Vievio meno mokykla išugdys dar ne vieną muzikantą, dailininką ar tiesiog gerą žmogų.

Giedrė PŪRIENĖ