Tegu Naujieji metai atneš daugiau pagarbos vienas kitam

Sveiki sulaukę Naujųjų metų! Be įprastų – meilės, laimės, sveikatos ir pinigų, norisi palinkėti galbūt keistokai naujametinių sveikinimų kontekste skambančio matymo toliau savo nosies galo.

Už šio palinkėjimo slepiasi daug dalykų, tačiau šįkart kalbėkime apie pilietiškumą – kai rūpinamės ne tik savo, bet ir kitų gerove, taip pat apie pagarbą. Kadangi esame tauta, kurioje – trys milijonai krepšinio trenerių, tiek pat policijos ar medikų darbą išmanančių žinovų, pasitikėti tikrų specialistų nuomone mums sunku. Visgi pamėginkime mažiau smerkti, kritikuoti, stenkimės labiau suprasti tuos, kurių pagrindinis darbas – ne uždirbti kuo daugiau pinigų, o palaikyti visuomenės egzistavimą.

Skųsti madinga?

Lietuvos keliuose masiškai žūvant žmonėms, prieš keletą metų buvo imta rimtai kovoti su šiuo reiškiniu. Daugiau ar mažiau valstybės taikytos priemonės davė rezultatų – žūstančių keliuose ženkliai sumažėjo. Tačiau šiandien tenka liūdnai konstatuoti, kad užaugo nauja BMW (ir, aišku, kitų markių automobilių) vairuotojų karta, kurie sėda prie vairo girti, važiuoja kelis kartus viršydami leistiną greitį, vairuoja net neturėdami teisės to daryti... Rezultatas – vėl grėsmingai didėjantis keliuose žuvusių, sužeistų žmonių skaičius.
Vargu ar kokios nors naudos duotų kreipimasis į pačius kelių gaidelius ir višteles – deja, tai tokia grupė žmonių, kurių moralizavimas neveikia, juos paveiktų nebent baimė įkliūti. Taigi mums, visuomenei, belieka daryti viską, kad jie bijotų. Pirmiausia turime atsikratyti idiotiško kalinių mentalitetu pagrįsto supratimo, kad „skųsti – ne lygis“. Pranešti policijai apie prie vairo sėdantį neblaivų, vairuotojo teisių neturintį, chuliganiškai vairuojantį tegul būna kiekvieno piliečio garbės, prestižo ir pilietiškumo reikalas. Ir nereikia teisintis, kad „policija vis tiek nereaguos“, pirmiausia pabandykite... Taigi pasižadėkime sau kitais metais ramia širdimi skųsti...

Mėgstame kritikuoti ir smerkti

Statistika rodo, kad lietuviai iš visų institucijų labiausiai pasitiki ugniagesiais. Ko gero, taip yra todėl, kad ugniagesiai kovoja su žmones užgriuvusia stichija – ugnimi, kuriai nei kyšį duosi, nei savomis teisėmis pagrasinsi, nei skundais užversi... Prieš ją net ir lietuvis jaučiasi bejėgis – belieka pasitikėti gaisrininkais. Tuo tarpu kitų ne mažiau atsakingų ir reikalingų visuomenei profesijų atstovai savaiminės mūsų pagarbos dar nenusipelnė: gydytojas gydo tik „vokelį“ gavęs, policininkas, dėl smagumo vis „mentu“ pavadinamas, tai viršija savo įgaliojimus, tai nepanaudoja jų iki galo, mokytojas vis ant vaikų „užsisėdęs“... Niekas nepaneigs, kad kai kurie išvardintų profesijų atstovų būtent taip ir elgiasi, tačiau nebūkime paranojikai – tikrai ne dauguma. Neretai patys sukuriame precedentą šiems stereotipams formuotis. Tad užuot drabstę purvais tuos, be kurių visuomenė apskritai negalėtų egzistuoti (kitaip nei, pavyzdžiui, be vadybininkų), pirmiausia patys elkimės sąžiningai, atsakingai prieš save ir kitus. Nauji metai – puiki proga pradėti...

Tyliai dirbantys

Ypatingos stiprybės ateinančiais metais norisi palinkėti visiems Lietuvą kuriantiems, gelbėjantiems, saugantiems... Pavyzdžiui, socialiniams darbuotojams, kurie savo darbe neretai sulaukia grasinimų, necenzūrinių žodžių ar fizinio smurto. Šiemet Kelmės rajone buvo nužudyta tiesiogines savo pareigas atlikusi socialinė darbuotoja...
Tuo tarpu bibliotekininkės provincijoje, be savo tiesioginio darbo, dar atlieka ir auklėtojos, mokytojos ir netgi mamos vaidmenis. Mat asocialių, sunkiai besiverčiančių šeimų vaikai po mokyklos suguža į bibliotekas ieškodami šilumos, dėmesio, ramybės – to, ką turėtų rasti namuose, tačiau neranda.
Šie žmonės kasdien mato tikrąjį Lietuvos veidą ir kasdien stengiasi jį pakeisti į gerąją pusę. Belieka palinkėti, kad jų pastangos būtų deramai įvertintos ir apmokėtos.

Žmogus žmogui vilkas?

Visgi turbūt niekas neprieštaraus, kad labiausiai Lietuvai reikia ne kokių nors konkrečių profesijų atstovų, bet tiesiog gerų, sąžiningų, dorų žmonių, kurie bet kuriai profesijai atneštų gerą vardą. Politikoje tokius norėtųsi matyti pirmiausiai... Tačiau, kaip sakoma, pradėkime kiekvienas nuo savęs: nebūkime abejingi, labiau palaikykime, paskatinkime, pasidžiaukime kito darbais, būkime pilietiški ir gerbkime save bei aplinkinius. Sėkmės Naujaisiais metais!

Giedrė Pūrienė