Senosios tradicijos: pavasario lygiadienis ir Gandrinės

Naujosios vakarietiškos tradicijos mūsų visuomenėje prigyja vis greičiau, tačiau gyvendami naujaisiais laikais neturėtume pamiršti ir senųjų lietuviškų švenčių bei papročių.

Lygiadienis

Žinome, jog kovo 20–21 d. – astronominio pavasario pradžia. Šiomis dienomis visuose Žemės rutulio kampeliuose (išskyrus poliarines sritis) dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas. Pavasario saulė dieną pateka tiksliai rytuose, tada 12 valandų (taip pat visoje planetoje) keliauja dangumi ir nusileidžia tiksliai vakaruose. Įdomiausia, jog šis astronominis reiškinys nuo seno rūpėjo ne tik „žvaigždininkams“, ji svarbi daugeliui kultūrų, tarp jų – ir lietuviams. XIX a. pr. ankstų lygiadienio rytą merginos bėgdavo į laukus tekančios Saulės link ir tik pasirodžius pirmiesiems spinduliams uždainuodavo pavasarinę dainą. Dainuodamos šokdavo ratelius, o grįžusios į kaimą skelbdavo jau atėjus pavasarį. Dar seniau jaunaties metu aukodavo ir valgydavo gaidį, o pavasario lygiadienio vakarai buvo laikomi šventvakariais. Anksčiau tikėta, jog lygiadienio rytą išsimaudęs upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus. Toks paprotys užfiksuotas ir Velykų šventės metu, todėl gali būti, kad kažkada Velykos buvo švenčiamos būtent per pavasario lygiadienį, kuris šiemet Lietuvoje bus kovo 21 d. 00:45. Dabar lygiadienis švenčiamas kartu su Tarptautinė Žemės diena (kovo 20 d.).

Bloviẽščius, arba Gandrinės

Jau gerokai primirštos Gandrinės (arba Blovieščius), minimos kovo 25 d., senovėje buvo viena svarbiausių pavasario švenčių.
Sakoma, kad Blovieščiaus dieną parskrenda gandras, nešinas kiele ant uodegos, o kielė baigia išspardyti ledus. Katalikai šią šventę mini kaip Apreiškimo Švč. Mergelei dieną, kai pranešama, kad ji pasirenkama tapti Dievo motina. Tačiau kaip ir daugelis kitų lietuviškų švenčių, Blovieščiaus (iš slaviško blagaja vestj – geroji žinia) šventės liaudiškas aiškinimas ir papročiai išlaikė senųjų tikėjimų paveldą. XIX a. Lietuvoje valstiečiai per Blovieščių namuose rengė vaišes, ėjo vieni pas kitus į svečius, pamėgdžiodami gandrą. Tai vadinosi starkavimas arba gandravimas.
Šventei specialiai kepdavo kanapinius pyragėlius, bandeles (gandro pyragą, kratinį) iš rupiai sumaltų įvairių rūšių javų miltų, šaltanosius – krekenomis įdarytus virtus pyragėlius. Ona Rasutė Šakienė savo tautosakos rinktinėje „Buvom“ užfiksavo keleto Elektrėnų krašto gyventojų atsiminimų apie Gandrines: „Gandrinėm kepė bulkučių, jei nėra, tai kepė blynus, juos išbadydavo su šakute, – skaitėsi gandras perėjo“. (Stefanija Deržkutė-Sabonienė, Aliniškės k.)„Kai vaikai pamata gandru lekiant‘, tai reikia kūliotis per galvu, kad būtum sveikas ir griausma nebijotum. Per Gandrines kepi vaikam bandelas. Mamos prideda an tvorų, an medžių, paskui šaukia vaikus, aikit pažiūrėt“. (Adelė Šimonytė Vėželienė, Kakliniškės)
Kadaise Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Todėl labai svarbūs buvo šios dienos spėjimai, pvz., kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai. Svarbu ir kaip gandrą pirmąkart pamatysi: jei skrendantį – visus metus darbus spėriai nudirbsi; jei tupintį – tada vangiai kas seksis. Nuo Blovieščiaus iki balandžio 9 d. niekam nieko negalima skolinti, o jei kam kas paskolinta, reikia per tą laiką susigrąžinti. Sakoma: jei paskolinsi – gyvuliai tais metais sirgs.
Norint, kad javai geriau sudygtų, vyrai Blovieščiaus dieną javų laukus apžiūrėdavo. Negalima per Blovieščių perinamų kiaušinių liesti – tik tuomet paukščiukai išsiris sveiki.

Parengė Eglė Milkamanavičiūtė