Prigimtis prieš demokratiją

Šiaip jau demokratija yra puikus išradimas, bet kuo toliau, tuo labiau šis terminas vartojamas be jokios atrankos ir apskritai ne tame kontekste. Kaip žinia, demokratija – tai Graikijoje užgimusi valdymo forma, kai visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme.

Ir šiame iš enciklopedijos išrašytame apibrėžime nieko nesakoma apie tai, jog demokratija galima reguliuoti ir žmogaus prigimtį, ne vien valstybę. Kaip tik toks reiškinys – bandymas kištis į žmogaus prigimtį, prisidengiant demokratijos vardu, pastaruoju metu plinta valstybėje.
Jau bandyta darželiuose įgyvendinti lyčių lygybės projektus, pagal kuriuos vaikui lyg ir suteikiama galimybė pasirinkti, ar jis nori būti berniuku, ar mergaite, o gal nei tuo, nei tuo – tiesiog belyčiu. Sveiko proto žmonėms savaime aišku, jog lytinė tapatybė įgimta, o ne suformuojama, o tie, kurie mano kitaip, tegu atidžiau pažvelgia į žaidžiančius vaikus. Dažna vos vienerių metų sulaukusi pyplė jau rūpestingai glaudžia prie savęs lėlę – elgiasi taip, kaip įrašyta jos genuose – moteriškai, motiniškai. Tuo tarpu tokio paties amžiaus berniukai – na, gal vyresni, nes jie lėčiau bręsta – žaidžia paskleisdami žaislus po visą kambarį, taip tarytum plėsdami savo teritorijos ribas, kažką konstruoja, tuoj pat griauna, vėl konstruoja, burzgina mašinėles, šaudo – net jei tėvai neperka žaislinių ginklų, tuomet šaudo pagaliais ar kitais daiktais. Sakysite, visa tai atgyvena, stereotipai – dabar vaikai kitokie? Štai čia apie demokratiją kalbėti galima ir reikia. Tarkim, berniukas elgiasi netipiškai savo lyčiai – žaidžia su lėlėmis. Kaip turėtume reaguoti? Galima spėti, jog berniukas žaidžia su lėlėmis, nes jo vyriškumas išreikštas silpniau, galbūt jis pasireikš vėlesniame amžiuje, o galbūt tiesiog vaikui tądien tokia nuotaika ir tokia bus dar kurį laiką – kaip bebūtų, visuomenė neturi teisės tokio vaiko smerkti, gėdinti ar atmesti. Tokios pat taisyklės galioja ir tuo atveju, jei vaikas homoseksualus. Pirmiausia jo tėvai turi priimti vaiką tokį, koks jis yra, ir išmokyti jį patį priimti save. Taip turime elgtis visi – toleruoti žmogų, kuris kokioje nors gyvenimo sferoje yra tarsi užribyje, nes juk demokratija tuomet, kai gerbiamos tiek daugumos, tiek mažumos teisės.
Tačiau dėl tokių netipiškų savo lyties atstovų negalima kvestionuoti visos žmogaus prigimties – sakyti, kad štai, jei tarp vaikų yra iki galo nesuvokusių savo lytinės tapatybės, tuomet apskritai padarykime šį apsisprendimą neva demokratišką – kas kuo nori, tuo ir tebūna. Negalima engti žmogaus prigimties dėl išimčių, kurių, pripažinkime, visuomet buvo ir bus.
Kalbant konkrečiai apie homoseksualumą, kartais atrodo, jog netradicinės seksualinės orientacijos žmonės patys nesusitaiko su savo kitoniškumu ir verčiau bando įtikinti likusią visuomenę, kad jie yra tokie patys kaip visi. Niekas nepaneigs, kad jie tokie patys žmonės kaip visi – tokie patys darbuotojai, draugai, mokiniai, kūrėjai – tai visuomenė turi įsisąmoninti. Tačiau lytiškumo aspektu jie yra kitokie. Ir nereikia to gėdytis ar bandyti susiniveliuoti, tiesiog – pripažinti.
Juokaujama, kad santuoka – tai kaina, kurią vyrai moka už seksą. Šiame šovinistiniame juokelyje slypi pirmapradė instinktų ir prigimties mums diktuojama moters ir vyro sąjungos priežastis – siekis daugintis ir pratęsti giminę. Aišku, iš gyvulių jau seniai evoliucionavome, tad su santuoka siejame daug daugiau veiksnių nei seksą, pirmiausia – meilę, savitarpio supratimą, partnerystę, galiausiai socialines garantijas, statusą ir kt. Ir nepaisant to, kad santuoka yra labiau socialinis institutas, visgi ji grįsta įgimtu žmonių lytiškumu, kurį homoseksualai, patys būdami lytiškumo paribiuose, pageidauja nurašyti kaip atgyveną, esą turėtų būti demokratija ir čia. Bet apie ką mes kalbame, juk santuoka, šeima sukurta ne demokratijos, o žmogiškosios prigimties principu? Tad jei žmogaus prigimtis netelpa į santuokos ir tradicinės šeimos rėmus, tai gal reikėtų tiesiog su tuo susitaikyti? Kaip kad žmogus amputuotomis kojomis susitaiko su tuo, jog niekada netaps bėgiku, daltonikas – su tuo, jog niekada neskirs spalvų, moteris, kuriai tenka pašalinti gimdą – su tuo, jog pati niekuomet neišnešios vaiko, ir pan. Kartais prigimtis, kartais liga mus verčia būti kitokius – stiprūs žmonės su tuo susitaiko ir ieško kitų savo stipriųjų pusių.
Neseniai vykdytas meninis fotoprojektas „Jie laimėjo loteriją“, kuriame vaizduojami verkiantys vyrai, apsirengę kareiviškomis uniformomis, irgi kelia minčių apie tą pačią žmogaus prigimtį ir demokratiją. Autorės teigia norėjusios kvestionuoti vyriškumo sampratą – atskleisti kitokį požiūrį, kad vyrai gali būti jautrūs, švelnūs, pacifistai, nebūtinai patinai, kurių užduotis – eiti į girią ir sumedžioti bizoną šeimai.
Žmogiškuoju požiūriu, žiūrėti į verkiančius šauktinius buvo tiek pat malonu kaip į Končitą, bet, ko gero, toks ir buvo autorių tikslas – neturi būti gražu ar suprantama, tiesiog turi toleruoti, juk demokratija kaip ne kaip... Taip, toleruoti būtina, bet kuo čia dėta vyriškumo samprata, kurią neva reikia kvestionuoti? Juk vaikinai vaizduojami taip, lyg būtų prigimtinio vyriškumo paribiuose. Ne kas kitas, o pati gamta vyro genuose įrašė „ėjimą į girią medžioti bizono“ ir savo teritorijos gynimo instinktą, tad kam išradinėti dviratį?
Per daugelį metų žmonija atsikratė daugelio nereikalingų stereotipų apie vyriškąją ir moteriškąją giminę, kurių pati ir buvo prisikūrusi – esą nevyriška auginti plaukus, dirbti drabužių dizaineriu ar mėgti gėles, tikroms moterims neva netinka dėvėti kelnių, jų vieta – namuose prie krosnies, ir balsavimui jos per menkos. Būdami protingi, socialūs visus šiuos mitus sugriovėme ir kuriame realybę be jų. Tačiau viena yra mados, laikmečio ar visuomenės santvarkos formuojamos vyriškumo ir moteriškumo savybės, visai kas kita – prigimties padiktuotos.
Dėl biologinių, evoliucinių priežasčių nuo seno vyro veikla nukreipta į maisto paieškas ir gerovės užtikrinimą už šeimos ribų, o moters – į vaikų auginimą ir šeimos vidinius reikalus. Aišku, šios ribos dabar sąlygiškos, labai plačios ir būdami demokratiškos šalies piliečiai privalome visus aplinkiniams nekenkiančius pasirinkimus toleruoti. Tačiau nei vyriškumo, nei moteriškumo samprata nuo to nesikeičia. Vis dar vyriška apginti merginą nuo užpuoliko, o ne bėgti į šalį rėkiant: „aš – pacifistas“, „neskriausk manęs, aš turiu šeimą“, „neverskite manęs to daryti“. Kaip kad moteriška – išnešioti, gimdyti, žindyti ir auginti vaiką... Kiekvienam savos prigimtinės pareigos...

Giedrė Pūrienė



<- Grįžti į atgal