Patyčių priežastys slypi šeimoje

Statistika, kurios norėtųsi verčiau nežinoti, rodo, jog net du iš trijų Lietuvos mokinių yra susidūrę su patyčiomis, t. y. iš jų tyčiojosi arba jie patys tyčiojosi iš kitų.

Dar labiau šokiruoja faktas, jog 2013 m. Lietuvoje nusižudė 44 paaugliai nuo 10 iki 19 metų, vadinasi, beveik po vieną kas savaitę. Kalbėjimas apie patyčias tarp vaikų ir paauglių yra tam tikra savižudybių prevencija, todėl ši tema visuomet verta dėmesio. Šįkart savo pastebėjimais apie patyčių prigimtį dalinasi Elektrėnų policijos komisariato Prevencijos poskyrio specialistė Danguolė Barišauskienė.

Žemina, kad pasijustų pranašesnis

Pareigūnė pasakoja, kad kritinis vaikų amžius, kai patyčios ypač gajos, yra ankstyvoji paauglystė. Tai yra tas laikas, kai tėvų, mokytojų autoritetas ima silpti ir svarbiausi jaunam žmogui tampa draugai, noras pritapti, įsitvirtinti sociume. Paaugliai labai jautrūs bet kokiems komentarams savo atžvilgiu, tad dėl to, kad kuris nors kažką ne taip pasakė ir kyla didžiausi konfliktai, muštynės.
Kita vertus, jau darželyje drauge su socializacija, vyksta ir kova dėl išgyvenimo. Aišku, šiuolaikinėje visuomenėje pakovoti už save reikia, tačiau kitų žeminimas tam, kad pats pasijustum pranašesnis jau neturi nieko bendro su sveika konkurencija.
Paauglystei būdingas įtakų persiskirstymas kartais nulemia, jog vaikas autoritetu pasirenka ne visai tinkamą asmenį, pavyzdžiui, nusikalsti linkusį vyresnį draugą. D. Barišauskienė prisimena ne vieną atvejį, kai skriaudikas savo blogus darbus vykdė vadinamųjų pakalikų rankomis.

Patys yra patyčių aukos

Klausant pareigūnės pasakojimų apie patyčių atvejus, kuriuos tenka tirti, nejučia imi galvoti, kas kaltas – tie, kurie tyčiojasi, ar jų tėvai, aukos, o gal mokykla, aplinka, visuomenė... Ko gero, įtakos turi dauguma išvardintų veiksnių, visgi mokslininkai laikosi nuomonės, jog patyčios, kaip ir kiti prievartos pasireiškimo būdai, yra žemo visuomenės raštingumo pasekmė. Tai, kad patyčios – pasekmė, patvirtina ir D. Barišauskienė: juk asmenys, kurie tyčiojasi iš kitų, paprastai patys yra patyčių aukos, neretai tai patyrę pačioje artimiausioje aplinkoje. Susikaupęs ir neišreikštas pyktis dėl skaudžios patirties dažniausiai virsta patyčiomis silpnesniųjų atžvilgiu. Tad problemos šaknų dažniausiai tenka ieškoti skriaudėjo asmenyje ir jo aplinkoje.

Pareigūnas kaip tarpininkas

D. Barišauskienė pasakoja atvejį, kai teko drausminti pradinuką, tačiau labiausiai ją nustebino ne vaiko, o jo tėvų elgesys. Panašu, jog mama toje situacijoje labiausiai išgyveno dėl to, ką žmonės pasakys – dėl grėsmės iškilusios jos socialiniam statusui. Tuo tarpu tėvas netgi užsimojo ranka, norėdamas pagąsdinti vaiką. Abu gimdytojai negailėjo priekaištų savo sūnui, skundėsi juo, nepagarbiai kalbėjo, garsiai pasvarstė galimybę vaiką išvežti į socializacijos centrą. Kadangi baudėjo vaidmenį prisiėmė patys tėvai, pareigūnei neliko nieko kito kaip ginti vaiką. Ji ėmė akcentuoti jo gerąsias savybes, kurias sugebėjo pastebėti pirmą kartą matydama berniuką. Iš vaiko reakcijos buvo matyti, kad jis giriamas nedažnai. Galiausiai tėvai pasidavė pareigūnės provokacijai ir patys ėmė vardinti sūnaus geruosius bruožus ir tik tada prasidėjo produktyvus pokalbis tarp pačių artimiausių žmonių – tėvų ir jų vaiko. Reikia pabrėžti, kad kalbama ne apie asocialią šeimą.
Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, rodantis, kad vaikai yra tėvų atspindys. Nenuostabu, kad minėtasis berniukas tyčiojosi iš bendraamžių ir net mokytojų – žeminimas buvo vienintelis jam pažįstamas bendravimo modelis.

Daiktų pirkimas nėra auklėjimas

Dar viena problema, anot pareigūnės, kuri anksčiau ar vėliau gali virsti patyčiomis silpnesniųjų atžvilgiu, tėvų dėmesio stoka savo vaikams. D. Barišauskienei iš skriaudėjų lūpų ne taip ir retai tenka išgirsti pasakymą, kad tėvams jie esą nerūpi. Tuo tarpu tėvai teisinasi, kad dėl vaikų verčiasi per galvą – dirba kelis darbus, finansiniu požiūriu apsirūpinusių gimdytojų neatremiamas argumentas „aš rūpinuosi savo vaikais – perku geriausius žaislus, drabužius, įmantriausias technologijas“. Būtent pastarasis požiūris į vaiką itin ydingas ir turi įtakos patyčių atsiradimui. Mat tokie neadekvačiai brangūs ir prabangūs daiktai leidžia vaikui pasijusti viršesniu ir visus kitus žeminti vien dėl to, kad jie ne tokie turtingi. Aišku, jei tėvai neakcentuoja pinigų kaip esminės gyvenimo vertybės, tuomet vaikai neturėtų taip elgtis, bet visgi, pareigūnės nuomone, mokykloje demonstruoti savo finansinio išskirtinumo nederėtų – juk galiausiai brangūs daiktai tampa vagišių taikiniu.
Tiems, kurie teisinasi darbų gausa, D. Barišauskienė primena, jog bendraujant su vaikais kur kas svarbiau kokybė nei kiekybė. Tad rasti kelias valandas turiningam pabuvimui su atžalomis tikrai galime visi.

Kokie tėvai, tokie ir vaikai

Pareigūnės darbas su nusikaltusiais vaikais ir jų šeimomis leidžia pastebėti daug klaidų, kurias daro tėvai. Tad tam, kad nekartotume kitų klaidų, D. Barišauskienė pataria auklėti savo atžalas laiku, vadinasi, nuo pat mažens: vaiko paauglystė – laikas, kai jau pjauname tai, ką pasėjome. Labai svarbu, kad vaikas iš namų į ugdymo įstaigą atsineštų pagarbų bendravimo su aplinkiniais modelį, tad pirmiausia gerbkime savo vyrus, žmonas, vaikus, tėvus, senelius. Nepamirškite akcentuoti gerus vaikų poelgius, ne tik blogus. Nenumokite ranka į kontrolę – vaikui būtina nubrėžti ribas. Ir, be abejo, visuomet rodykite vaikams gerą pavyzdį. Kai mama, pakviesta į policiją pasiaiškinti dėl savo vaiko elgesio mokykloje, ima kaltinti ir keikti visus aplinkui, o jokios savo atsakomybės nemato, tuomet ir vaikas, stebėdamas tokį motinos elgesį, auga neatsakingu žmogumi, nesuvokiančiu, kad jo elgesys skaudina kitus.

Neužsisklęskite savyje

Visgi jei kalbėti apie auklėjimą jau per vėlu ir reikia spręsti iškilusią problemą, pareigūnė ragina nebijoti ieškoti pagalbos. Skriaudžiami vaikai visuomet privalo kreiptis į suaugusiuosius, kurie padėtų rasti išeitį iš susidariusios situacijos. Svarbiausia, neužsidaryti savyje ir kam nors išsikalbėti, jei ne mamai ar tėčiui, tuomet galbūt giminaičiui, draugui, mokytojui ar net policijos pareigūnui.

Giedrė Pūrienė