Nuskriaudė gyvenimas, nuskriaus ir valstybė

Dar 2010 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (LGKT) gavo skundą dėl vairavimo mokymo tvarkos.

Skunde teigiama, kad našlaičiams ir iš neturtingų šeimų kilusiems asmenims sudaromos blogesnės sąlygos pasiruošti praktiniam vairavimo egzaminui. Kurį laiką buvusi primiršta, ši problema vėl keliama į dienos šviesą ir ieškoma būdų jai spręsti. Apie viską nuo pradžių kalbamės su minėto skundo autoriumi Elektrėnų savivaldybės sporto centro keliautojų būrelio vadovu, Vievio vaikų dienos centro užimtumo specialistu Kęstučiu Dringeliu.

Skirtingos galimybės

Kadangi K. Dringelis dirba su iš neturtingų, kartais ir asocialių šeimų kilusiais vaikais, jis tiesiogiai mato problemas, su kuriomis šie vaikai susiduria. Jų galimybės gyvenime ko nors pasiekti, anot pašnekovo, gerokai skiriasi nuo normaliose šeimose augančių bendraamžių. Tai rodo ir vairavimo mokymo tvarka, pagal kurią būsimasis vairuotojas, siekdamas įgyti teisę vairuoti, gali mokintis praktinio vairavimo tik su šeimos nariu, turinčiu ne mažesnį kaip 5 metų B kategorijos transporto priemonių vairavimo stažą. Šeimos nariais laikomi „sutuoktiniai arba vienas iš tėvų, arba vyras ir moteris, įregistravę partnerystę įstatymų nustatyta tvarka bei jų vaikai ir įvaikiai“.
Taigi našlaičiui, iš asocialios arba tiesiog sunkiai besiverčiančios šeimos kilusiam jaunuoliui pasimokyti vairuoti su kuo nors kitu nei vairavimo mokyklos instruktoriumi beveik nėra galimybės. Tuo tarpu išlaikyti vairavimo egzaminą, netobulinant įgūdžių papildomai, labai sudėtinga. Belieka praktikuotis su tuo pačiu vairavimo instruktoriumi, papildomai mokant dar už 10-20 pamokų.

Nustatyta: diskriminacija yra

Būtent šią vairavimo mokymo tvarkos dalį kaip diskriminuojančią socialinės padėties atžvilgiu prieš penketą metų K. Dringelis ir apskundė LGKT. Skundas buvo greitai išnagrinėtas ir pripažinta, kad tvarka iš tiesų ydinga. LGKT K. Dringeliui atsiųstoje pažymoje rašoma, kad nuspręsta „kreiptis į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją bei pasiūlyti pakeisti Tvarkos aprašą, atsisakant ydingos praktikos, kai tik šeimos nariams suteikiama nepagrįstai prioritetinė teisė šeimos narius mokyti praktinio vairavimo ir nustatyti vienodas galimybes ir sąlygas visiems asmenims“.Tačiau, nepaisant to, kad LGKT pripažino tvarką esant ydingą, jos keisti ministerija neskubėjo.

Kova su vėjo malūnais

LGKT pamačiusi, kad ir po metų įstatymai nebuvo pradėti keisti, netgi patarė K. Dringeliui surasti gerą visuomeninę organizaciją arba ją sukurti ir pradėti teisminį procesą su Lietuvos valstybe.
Vyriškis nenuleido rankų – varstė valdininkų duris, skambino į ministerijas. Tačiau tokie teisybės ieškotojai, pasak jo, patinka ne visiems valstybės tarnautojams. Tad galiausiai K. Dringelio kova už lygias neturtingųjų teises peraugo į rimtus teisinius konfliktus su politikais ir aukšto rango pareigūnais.
Vyriškiui buvo paaiškinta, kad problema yra žinoma iš anksčiau, tačiau jos sprendimas yra susijęs su politika, taigi ir su tam tikrais interesais. K. Dringelis teigia, kad, jam bandant aktyviai aiškintis situaciją, iš Susisiekimo ministerijos atstovų netgi teko išgirsti grasinimų – esą liepta nesikišti į ne savo reikalus, nes nukentės.

Lemtinga konferencija

Tad LGKT išvada taip ir liko gulėti valdininkų stalčiuose – į ją neatsižvelgta. Tačiau situacija pasikeitė po šiais metais vykusios jaunimo NVO ir valdžios bendradarbiavimo konferencijos, kurioje dalyvavo ir K. Dringelis.
Tąkart kalbėdamas visiems susirinkusiems, jis paklausė: „Ar žinote, kiek kainuoja euras?“ Po pauzės, kai niekas neatsakė, K. Dringelis išdėstė savo požiūrį: „Euras kainuoja tiek, kiek laiko ir energijos žmogus paaukoja jam uždirbti. Vieni žmonės Lietuvoje per dieną nesunkiai uždirba daugiau nei kiti per visą mėnesį, paaukoję labai daug laiko ir jėgų. Todėl vienam žmogui euras gali būti šimtą kartų brangesnis už eurą, kurį uždirbo kitas žmogus.
Mes kalbame apie visur esančias galimybes – reikia tik jomis pasinaudoti. Bet ar vienodą kainą mes mokame už tas galimybes? Pavyzdžiui, žinome, kad vairuotojo teisių turėjimas yra vienas pirmųjų jauno žmogaus savaime suprantamų tikslų. Turbūt sutiksite, kad šiais laikais tai yra tiesiog būtinybė, leidžianti pasinaudoti kitomis gyvenimo galimybėmis – turėti geresnį darbą, siekti karjeros. Jaunas žmogus be vairuotojo pažymėjimo provincijoje dažnai gali dirbti tik nekvalifikuotą darbą už minimalų atlyginimą.
Turime įstatymą, kad mokytis vairavimo praktikos galima tik su šeimos nariu arba brangiai apmokamu instruktoriumi. Be to, vairavimo praktikoje yra labai svarbu išmokti jausti automobilį. Tai reiškia, kad iš vaikų namų išėję našlaičiai, neturtingų šeimų, kuriose niekas nevairuoja, vaikai, vaikai iš socialinės rizikos aplinkos, kurie nori gyventi kitaip nei jų tėvai, patenka į nepavydėtiną padėtį. Kad pradėtų kažko siekti gyvenime ir pradėtų nuo to, kas „savaime suprantama“ pasiturinčiose šeimose, jie už viską turi susimokėti patys. Pasiturintys į vairavimo mokyklas ateina jau mokėdami jausti automobilį, nes nuo mažens sėdi šalia tėvų automobilyje – o neturtingi juk važinėja autobusu.
Įsivaizduokite didelių ambicijų ir didelių svajonių turintį jaunuolį provincijoje, kur nėra pastovaus darbo, o jeigu ir yra – tik už minimumą. Ir yra galimybė dirbti gerą darbą, siekti savo tikslų už kokių 30 km. Vietinis transportas važinėja du kartus per savaitę – tokių provincijų Lietuvoje pilna. Jaunuolis galėtų dirbti, jei išsilaikytų teises ir nusipirktų automobilį. Kaip jums atrodo, kaip lengva jam bus tai pasiekti? Ir ar jums neatrodo, kad tokio jaunuolio pasiekimas – elementarių teisų įsigijimas, kuris pasiturinčiam nieko daug nereiškia, bus daug didesnis nei kito jaunuolio iš geros šeimos, kuris išėjęs į sceną pasakoja, kaip uždirbo pirmąjį milijoną?“

Įstatymams keisti reikės laiko

Ko gero, kalba paveikė klausytojus, nes šia problema susidomėjo ir ją suprato daugiau žmonių. Seimo narys Juras Požėla, kuriam po konferencijos K. Dringelis perdavė LGKT išvados kopiją, žadėjo pasidomėti reikalu plačiau.
Galiausiai prieš kelias savaites K. Dringelis sulaukė skambučio iš Seimo. Jam padėkojo už pilietišką poziciją ir pranešė, kad visos atsakingos institucijos su situacija supažindintos, vyko diskusijos, yra pateiktas pirminis įstatymų pakeitimo projektas.
Tačiau visgi aiškėja, kad įstatymiškai keisti nusistovėjusią tvarką yra sudėtinga ir tai užtruks. Įstatymai vieni su kitais susiję, vieni kitus papildo. Tad neatsakingai pakeitus vieną įstatymą, gali nukentėti saugumas keliuose, būtų sunku kontroliuoti, kas teisėtai, kas neteisėtai verčiasi vairavimo praktikos mokymu ir pan. Tad, pasitarus su Lietuvos vairuotojų rengimo asociacija, kol bus tobulinami įstatymai, nuspręsta problemą spręsti pasitelkus socialinės akcijos idėją – padėti neturtingiems jaunuoliams pasiekti savo tikslą ne vien tik motyvuojant sunkiai dirbti, bet ir suteikiant realią pagalbą.
Taigi K. Dringelis žada ir toliau ieškoti būdų, kaip padėti likimo nuskriaustiems vaikams. Anot pašnekovo, pradžioje galbūt reikėtų, bendradarbiaujant su Socialinės paramos skyriumi, sudaryti turinčių ambicijų pakeisti savo gyvenimą jaunuolių, kuriems praverstų finansinė ar savanoriška pagalba, mokantis vairuoti, sąrašą. Gal vėliau galėtų prisidėti visuomenė, rėmėjai, savivaldybė?

Giedrė Pūrienė