Nepriklausomybės vaikai

Mūsų šalis skaičiuoja 25-erius nepriklausomybės metus. Valstybei tai nėra daug... Jei palygintume su žmogaus amžiumi, laisva Lietuva tėra mažas vaikas, kuriam dar reikia daug ko išmokti, subręsti...

Tuo tarpu 25-mečiai Lietuvos piliečiai, nuo pat gimimo augę nepriklausomoje šalyje, jau spėjo šį tą nuveikti, o laisvė neabejotinai yra vienas svarbiausių juos formuojančių veiksnių. Su trimis iš Elektrėnų kilusiais jaunuoliais – Mindaugu Ramanausku, Giedriumi Bagaliūnu ir Tomu Chveduk – kalbėjomės apie Lietuvą.

Kuo užsiimate gyvenime?

Mindaugas Ramanauskas: Šiuo metu tarnauju Juozo Vitkaus inžinerijos batalione, esu būrio vadas, laisvalaikiu mėgstu fotografuoti, sportuoti ir aktyviai leisti laiką.
Giedrius Bagaliūnas: Mokslai (magistras), fotografija, mentorystė (Projektas „Į Mėnulį“). Be to, visokie nedideli asmeniniai meniniai projektai, susiję su fotografija. Mėgstu ne tik kurti, bet ir padėti kitiems atrasti kūrybos džiaugsmus.
Tomas Chveduk: Šiuo metu esu savanoris EVS projekte Rumunijoje. Su kitais savanoriais iš Italijos, Estijos, Lietuvos, Ispanijos, Paragvajaus reprezentuoju sveiką gyvenseną (mityba, sportas, masažai). Mano specialybė – profesionalus muzikantas. Šią specialybę pasirinkau, vedamas aistros muzikai, atlikimo menui scenoje. Beveik penkerius metus dirbau su profesionalių, visiems gerai pažįstamų aktorių trupe „Kaukių akademija“. Mano hobiai šiuo metu yra sveika gyvensena, kinų medicina, psichologija, knygos, lauko tenisas (apskritai sportas), masažai, akupunktūra, kovos menai ir dar daug kitų, kurių mano sąmonė neatrado, tačiau pasąmonė žino...

Kodėl pasirinkote būtent tokią profesiją, veiklą?

M. R.: Karininko profesija nebuvo ta, apie kurią svajojau nuo vaikystės, apie tai pradėjau galvoti paauglystėje, kai pradėjau svarstyti apie savo tolimesnį gyvenimo etapą, kuris ateina pabaigus mokyklą. Kario profesija buvo artima mano asmenybei, todėl tapo ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdu.
G. B.: Matyt, kaip ir daugelis kitų – toks pašaukimas. O gal tiesiog taip sutapo. Džiaugiuos, kad mano darbas kartu yra ir hobis, tai paskatino nekeisti savo profesijos, tobulėti joje. Be to, profesija leidžia visada būti tarp žmonių, skatina kurti, mąstyti ir treniruoti smegenis.

Kas jums yra laisvė?

M. R.: Laisvė – tai brangenybė, kurią ne visi ir ne visada vertiname. Būti laisvam reiškia būti savimi, būti nevaržomam, tai jausmas, kai gali elgtis taip, kaip nori, laisvė suteikia galimybę kurti pačiam, kurti savo ateitį, savo rytojų.
G. B.: Laisvė – labai plati savoka: laisvė kurti, laisvė būti savimi, tikėjimo laisvė ir t. t. Man laisvės suvokimas tikriausiai reiškia tai, kad kasdien, be visų būtinų darbų, atsakomybių ir sunkumų, galiu nevaržomas šiek tiek laiko skirti sau, savo darbams ir kūrybai. Pasaulyje yra daug vietų, kur žmonės neturi nei laiko, nei jėgų, nei leidimo daryti kažką kito, nei yra suplanuota kokio nors uniformuoto vyruko, kurio jis gyvenime net nėra sutikęs. Manau, daug kas laisvės nevertina, bet tai savotiškai gerai – vadinasi, mes tos laisvės turim sočiai, svarbu nepersisotinti.
T. CH.: Trumpai tariant, šiuo metu manau, kad laisvė yra galimybė rinktis. Ji visuomet egzistavo ir egzistuos.

Ar planuojate išvykti gyventi į užsienį?

M. R.: Neplanuoju, nes visko, ko man reikia, turiu čia, Lietuvoje.
G. B.: Trumpam išvykti, susipažinti su kitomis kultūromis aš visada pasiruošęs. Ilgam – gal ne, man ir Lietuvoje gerai (nors gal ir banaliai skamba), čia yra dar labai daug vietų, kurių nemačiau. Visgi mūsų planeta ne tokia didelė, manau, turėti savo kraštą ne ką mažiau svarbu nei stogą virš galvos.
T. CH.: Planuoju apsistoti užsienyje, bet tik dėl asmeninių „aktualių sau temų“, meilė Lietuvai niekada neišnyks, kad ir kokia kuprota kartais ji bebūtų politiniu atžvilgiu.

Ar laikote save patriotais?

M. R.: Taip.
G. B.: Taip, bet ne kraštutiniškai. Myliu savo šalį, bet matau ir jos pliusus, ir minusus.
T. CH.: Taip, laikau save patriotu.

Ką augdami girdėjote iš tėvų, giminių apie sovietinę Lietuvą?

M. R.: Kaip ir visi, esame girdėję apie komjaunuolius ir partinius, mažas kainas ir didelį deficitą, kad visiems visko užteko, bet kai galėdavo – vogdavo, apie kokybiškus, bet vienodus daiktus ir laisvės troškimą.
G. B.: Visko, kaip ir visi kiti. O dar knygų kiek... Vaikai kopūstuose atsirasdavo, prie duonos ilgos eilės... Tikriausiai ne ką juokingesnės istorijos, nei dabar galima išgirsti per Rusijos propagandos kanalus.
T. CH.: Girdėjau nemažai dalykų, kurie buvo vardijami kaip atoveiksmis į Sovietų sąjungos griuvimą: sistemos kaita, darbo kokybė, ekonomikos lygio kaita... Labai sunku objektyviai įvertinti šiuos dalykus, kai iš esmės esi augęs nepriklausomoje Lietuvoje.

Kaip manote, koks būtų jūsų gyvenimas sovietiniais metais (mokslai, pramogos, darbas)?

M. R.: Manau, tai būtų visiškai kitoks gyvenimas nei dabar, manau, kad nebūčiau tiek pasiekęs, tikriausiai po mokyklos dirbčiau eilinį darbą, kurį galbūt pasirinkčiau ne savo noru, o alkoholis būtų didžiausia pramoga.
G. B.: Matyt, būčiau vienas iš tokių, kurie paslapčiom platintų muziką, laikraščius ir visą kitą tuomet draustą produkciją. Arba tikriausiai būčiau patraukęs meno keliais, o gal edukologijos. Visgi sunku pasakyti, čia vienas iš tų dalykų, kurių nepergyvenęs gali tik spėliot.
T. CH.: Gyvenimas sovietiniu metu... Hmm.. Sunku įsivaizduoti tiksliai. Šiuo atveju galiu pasiremti tik tėvų, senelių bei kai kurių draugų pasakotomis istorijomis... „Sovietizmas“ – plati tema... Žymaus psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko žodžiais tariant, „Sovietų sąjunga turėjo SISTEMĄ. Man labiau prie širdies žodis TVARKA“. Realiai šiuo metu esu labai apolitiškas, nežinau, kiek tvarkos buvo sovietiniu metu ir kiek netvarkos yra dabar, tačiau manau, kad savotišką priespaudą socialiniu, kultūriniu, religiniu atžvilgiu jausčiau tiek moksle, tiek darbe, tiek visame kame, kas susiję su visuomene.

Ką manote apie žmones, sakančius, kad „prie ruso buvo geriau“?

M. R.: Manau, kad žmonės, sakantys, jog tuo metu buvo geriau, prisimena savo jaunystę, juk jaunystės metai yra vieni gražiausių gyvenime, dalis rūpesčių buvo išsprendžiama už juos ir žmonės tapo ne tokie atsakingi už save ir savo šeimą. Dabar aplinka yra kitokia ir greitai besikeičianti, todėl vyresniems žmonėms yra sunkiau prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo.
G. B.: Stengiuosi nieko nemanyti. Tai žmonės, kuriems sunku prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Tokia jau ta evoliucija ir Rusija čia tikrai nepadėjo. Tokius žmones reikia suprasti, nemanau, kad su jais galima blaiviai diskutuoti šia tema. Visgi manau, jei „rusas“ ateitų dabar, jų nuomonė greit pasikeistų.
T. CH.: Žmonės, sakantys, kad „prie ruso buvo geriau“, paprasčiausiai buvo adaptavęsi prie sovietinės tvarkos ir nespėjo prisitaikyti prie naujos „europinės“ tvarkos, kuri, mano manymu, siūlo platesnes galimybes rinktis, šiuo atveju – kultūrinę, socialinę, kalbos ir dar kitokią laisvę.

Ar kovotumėte už laisvą Lietuvą, net ir nežinodami (tiesiogiai nepatyrę), ką reiškia gyvenimas okupacijoje?

M. R.: Žinoma, kad kovočiau, kiekvieno piliečio pareiga – ginti savo šeimą, namus, draugus ir kaimynus, savo žemę, kultūrą, kalbą ir istoriją, nes tai ir yra Lietuva.
G. B.: Kovoti kovočiau, nežinau, ar su automatu, ar kitais būdais, bet abejingas nelikčiau. Manau, kiek klaidingi šiomis dienomis vyraujantys pasisakymai, kad jei su ginklu neginsi šalies – tu jau šiukšlė. Karas – ne juoda ir balta.
T. CH.: Ar kovočiau?.. Kovočiau savo kovos menu, kuris tikrai yra nutolęs nuo smurto, pykčio, prievartos ir visokių nedorybių. Skleisčiau žodį, skleisčiau dvasią visa savo siela ir tokiu būdu įtraukčiau kitus.

Ko palinkėtumėte Tėvynei 25-ojo nepriklausomybės atkūrimo jubiliejaus proga?

M. R.: Palinkėčiau Lietuvai išlaikyti savo valstybingumą, laisvę ir siekti tobulėjimo, o jos piliečiams – vienybės, pagarbos, meilės tėvynei ir kitiems.
G. B.: Kad daugiau tokiu švenčių neatsirastų, nes jos atsiranda po skaudžių įvykių.
T. CH.: Linkiu neprarasti lietuviškumo, tradicijų, kalbos ir nepriklausomybės.

Parengė Eglė Milkamanavičiūtė