Lietuvoje paminėtos 32-osios Medininkų tragedijos metinės

Liepos 31 d. buvo minimos 32-osios Medininkų tragedijos metinės, kai 1991 m. ankstų vidurvasario rytą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje per sovietų omonininkų išpuolį buvo nužudyti septyni ir sunkiai sužeistas vienas Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pareigūnas.

Nužudyti pareigūnai: Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozaka, Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius. Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų mirė ligoninėje 1991 m. rugpjūčio 2-ąją. Vienintelio sunkiai sužeisto Muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos reakcija 

Praėjus pirmosioms valandoms po Medininkų tragedijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Laikinoji gynybos vadovybė dėjo pastangas nusikaltimo aplinkybėms atskleisti, užbėgti už akių galimam prievartos veiksmų eskalavimui. 1991 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriuo skubiai į neeilinę sesiją sušaukė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus. 1991 m. rugpjūčio 1 d. 10 val. į neeilinę sesiją susirinko 93 deputatai (Aukščiausioji taryba vos prieš dieną buvo baigusi eilinės sesijos darbą ir buvo numačiusi padaryti plenarinių posėdžių pertrauką). 1991 m. rugpjūčio 1 d. neeilinės sesijos posėdžių metu buvo priimti svarbūs dokumentai, raginę atkreipti dėmesį į Sovietų Sąjungos vykdomą agresiją ir nesitaikstyti su ja, tai – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimaisi „Į visas pasaulio demokratines valstybes dėl TSRS represinių struktūrų išvedimo iš Lietuvos“, „Į valstybes – Europos saugumo ir bendradarbiavimo konfederacijos nares“, „Į Islandijos ir Danijos parlamentus“, „Į Lietuvos žmones“. Be to, Aukščiausiosios Tarybos protokoliniais nutarimais „Dėl įstatymų projektų, reglamentuojančių valstybės saugumo sistemą“, „Dėl nacionalinio saugumo koncepcijos“ ir „Dėl Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos ir kontrolės punktų sutvirtinimo“ pavesta Vyriausybei įgalinti ir sustiprinti valstybės sienų apsaugą, įrengti laikinus sutvirtinimus pasienio apsaugos ir kontrolės postuose. Apibendrindamas neeilinės sesijos rezultatus Aukščiausiosios Tarybos deputatas Romualdas Ozolas rašė: „laikytis vien tik nesmurtinio pasipriešinimo formomis toliau nebegalima – leidimai sušaudyti nėra pasipriešinimas. Priešintis reikia nebe visuomenės jėgomis, o valstybinių institucijų priemonėmis. <...> tuo metu skambėjo atsakomybės, pasirengimo savigynai ir gynybai motyvai. Lietuva po Medininkų neišsigando. Po Medininkų Lietuva pasirengė gintis nebe vien dainomis.“ Šis žiaurus nusikaltimas buvo įvykdytas Sovietų Sąjungos ir JAV vadovų aukščiausiojo lygio susitikimo Maskvoje išvakarėse, Lietuvoje vykstant ketvirtosioms Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms. Anot istoriko Algirdo Jakubčionio, tai liudijo Sovietų Sąjungos agoniją: „Buvo liepos pabaiga, už trijų savaičių Maskvoje įvyko pučas, imperija jau pradėjo braškėti ir prieš pabaigą dar labiau subraškėjo. Ir tada tiesiog imtasi desperatiškų veiksmų, siekiant užkirsti kelią bet kokiems galimiems įvykiams.“

1991 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriuo 1991 m. rugpjūčio 3-iąją – Medininkų pasienio kontrolės poste nužudytų Lietuvos Respublikos pareigūnų laidotuvių dieną, paskelbė gedulo diena, taip pat pasiūlė Lietuvoje vykusių IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizaciniam komitetui gedulo dieną nerengti jokių sporto žaidynių renginių. Žuvusieji buvo pašarvoti Sporto rūmuose, laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių, tarp jų Lietuvos Respublikos valdžios atstovai, Aukščiausiosios Tarybos deputatai, įvairių institucijų atstovai, užsienio lietuviai. Pagarbą Medininkų aukoms išreiškė į laidotuves atvykę JAV generalinis konsulas Leningrade (dabar – Peterburgas) Jackas Gosnellas, Vokietijos Federacinės Respublikos Bundestago deputatas, Baltijos draugų rato pirmininkas baronas prof. dr. Wolfgangas von Stettenas, Latvijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Dainis Ivans, Estijos atstovas Martas Tarmakas. Laidotuvių metu žuvusius ginklo brolius pagerbė Lietuvos kariai, pasienio ir policijos pareigūnai. Po gedulingų mišių Katedroje daugybė žmonių žuvusiuosius lydėjo į Antakalnio kapines. Medininkų pasienio kontrolės poste nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai buvo palaidoti šalia 1991 m. sausio 13-osios Sovietų Sąjungos agresijos aukų.

1991 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu buvo sudaryta Vyriausybinė komisija žudynių Medininkų pasienio poste aplinkybėms ištirti. 2016 m. birželio 6 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė galutinį nuosprendį Medininkų žudynių byloje – laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos nuteistas omonininkas Konstantinas Michailovas. Kitus tris nuteistus pareigūnus Rusija atsisako išduoti.

Prezidentas Medininkuose: turime tęsti laisvės kovą tam, kad išliktume laisvi

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį dalyvavo Medininkų žudynių 32-ųjų metinių minėjime Medininkų memoriale ir Antakalnio kapinėse. Pagerbdamas Medininkų žudynių aukas, Prezidentas akcentavo, kad šiandien gyvename ankstesnių kartų mums iškovotoje ir padovanotoje laisvėje, suvokdami, kad turime tęsti laisvės kovą tam, kad išliktume laisvi.

„Karo nusikaltėlių režimas Kremliuje vėl planuoja ir vykdo masines žudynes Europoje – gviešiasi sunaikinti mūsų kaimynę, laisvę mylinčią Ukrainą. Esu tikras, kad tai prasidėjusios dar vienos blogio sistemos agonijos konvulsija“, – sakė Prezidentas, pabrėždamas, jog lietuviai padeda ir padės ukrainiečiams pasipriešinti blogiui ir prievartai iki pat pergalės.

„Ir dabarties, ir ateities kovose, kaip Sausio 13-ąją, kaip ir Medininkuose, lietuviai buvo, yra ir bus gėrio ir šviesos sargai“, – kalbėjo šalies vadovas. Pasak Prezidento, ir dabar, ir ateityje mes šventai saugosime Lietuvos sieną, kuri vis dar yra siena tarp laisvės ir nelaisvės erdvių.

„Čia, Medininkuose, lenkiame galvas pagerbdami žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą ir dar kartą pasiryžtame būti ištikimi ir budrūs laisvės sargybiniai“, – sakė Prezidentas.

Aukščiausiosios Tarybos-Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis viliasi, kad pastarosios tragedijos byla dar bus ištirta tinkamai ir nepriklausomai

„Medininkų byla, kaip paprastai sakoma, iš tikrųjų yra Lietuvos byla. Nebe apie nusikaltimą, o apie nusikaltimo netyrimą ir netyrimo netyrimą“, – pirmadienį Medininkų memoriale susirinkusiems sakė V. Landsbergis. Profesorius apgailestavo, kad teisėsaugos institucijos, jo manymu, neskyrė tinkamo dėmesio Medininkų bylai. V. Landsbergio teigimu, nebuvo apklausti gerokai po tragedijos atsiradę ir prisipažinę liudininkai. „Atrodo, pareigūnai kaip kokie vyrukai galų gale susitarė – nurašome ant Nikulino ir uždarom“, – nusivylimo teisėsaugos darbu neslėpė jis.

„Dėl teisinio suokalbio teksto – spėlioju, nedalyvavau – bet esmė būtų tokia: ar beverta šiandien tikėtis, kad iškils dar faktų ir liudininkų, kurių Lietuvos teisingumui nereikia?“ – kėlė klausimą jis. Todėl profesorius išreiškė viltį, kad abejingai ir paviršutiniškai tirta byla dar sulauks deramo dėmesio. „O aš vis pasvajoju, kol tebesu, gal dar pasiryš, o gal ateis prezidentas, kuris įsteigs jurisprudencinį darinį, visai nepriklausomą nuo teisėjų partijos, kad ištirtų šio nusikaltimo netyrimo netyrimo bylą. Dar lauksiu, mat šio išbandymo dar neišlaikėme“, – sakė V. Landsbergis. „Buvo kova. Jeigu ji nutylėta – tai labai didelė nepagarba žuvusiems. Taip mąstau čia, šioje vietoje, kur atėjome išreikšti pagarbą. Bet veiksmuose, valstybės veiksmuose, jos pritrūksta“, – apgailestavo profesorius.

Parengta pagal

Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus,

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos informaciją