Koks turi būti atgimimo ir naujos perspektyvos laukimas?

Artėja gražiausia pavasario šventė – šv. Velykos, kuri pagal krikščioniškąją tradiciją yra pati svarbiausia, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tačiau apie Velykas galima kalbėti ir kaip apie vidinį žmogaus išvadavimą iš įvairių fobijų ir naujo gyvenimo atvėrimą. Tai – atgimimo, naujo gyvenimo ir vilties šventė.

Didžiosios savaitės reikšmė

Didžioji savaitė – ypač Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis, Didysis šeštadienis – yra neatskiriama nuo šv. Velykų šventimo. Kažin, ar galime suvokti tikrąją šv. Velykų prasmę – prisikėlimo džiaugsmą, neišgyvenę savyje Kristaus istorijos – paskutinės vakarienės Didįjį ketvirtadienį, mirties ir palaidojimo – Didįjį penktadienį, laukimo su viltimi – Didįjį šeštadienį. Turime prisiminti mūsų Išganytoją, jo kančią ir mirtį už mus. Žvelgiant plačiau ir išeinant vien iš krikščioniškosios tradicijos ribų, Didžioji savaitė galėtų būti proga pamąstyti, kas aš nesu, ką darau, kur einu... Šv. Velykos yra prisikėlimo šventė visomis prasmėmis – tiek Jėzaus, tiek gamtos, tiek ir mūsų pačių, jei tik to norime ir tikime – sekmadienį atveriama nauja perspektyva.

Nepamirškime šventės esmės

Apie tai, kad šv. Velykos nėra vienos dienos šventė kalbame neatsitiktinai. Norime jau ne pirmą kartą priminti, kad vidinis mūsų pasiruošimas, Jėzaus ar bent savo gyvenimo apmąstymas, laukiant tokių švenčių yra kur kas svarbiau nei parduotuvių apgultis. Turint omeny, kad prieš šv. Velykas pasninkaujama, parduotuvės Didžiąją savaitę išvis turėtų būti pustuštės. Apmaudu, bet matome kitokį vaizdą... Aišku, pirkimas, vaišės, dovanos yra puiku, bet nepersistenkime ir nepameskime iš akiračio tikrosios šventės esmės.
„Elektrėnų žinios“ savo ruožtu jums dar primins, kaip šv. Velykos buvo švenčiamos mūsų krašte anksčiau.

Ugnis ir vanduo

Velykų bažnytinės apeigos buvo labai įdomios. Jos prasideda Didžiosios savaitės viduryje. Didysis pasninkas tęsiasi nuo Didžiojo trečiadienio iki Velykų. Žinomos Didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes būdavo draudžiama valgyti. Didįjį ketvirtadienį nutyla net bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio.
Didįjį šeštadienį (iki XX a. vid. priešpiet, vėliau – vakare) šventoriuje šventinama ugnis, o bažnyčioje – vanduo. Ugnį ir vandenį parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių darbas. „Seniau Didįjį šeštadienį eidavom į bažnyčią nešdami tėvo iš anksto paruoštą, išdžiovintą pintį ir turėdavome buteliuką šventintam vandeniui. Parneštu vandeniu mama šlakstydavo namus, gyvulius, o su ugnele įžiebdavo krosnį, ant šios ugnies būdavo ruošiami Velykų valgiai“ (Ona Grybauskaitė-Kulbokienė, g. 1946, Gilūšio k.). Vandeniu šlakstyti namai tam, kad Dievas saugotų nuo perkūnijos ir kitokių nelaimių, kad kenkėjai nepultų augalų, kad geras derlius būtų.

Kiaušinių marginimas

Kiaušiniai tradiciškai marginami Didįjį šeštadienį. Lietuvoje kiaušiniai žinomi nuo XIII a. – akmeninių ir molinių kiaušinių aptikta Šventaragio slėnyje, netoli Pilies kalno. Margučių turėjo visi. Juos dažė viena spalva, margino dėmėmis, išrašydavo vašku ir skutinėjo. Dažymui naudojo gamtinius dažus: svogūnų lukštus (rusva spalva), skroblo žievę ar beržo lapus (gelsvai žalia), ramunėles ar alksnio žirginius (geltona), šieno pakratus (pilkai žalia), rugiagėles (melsva). Ypač mėgstami buvo juodi dažai, gaunami iš alksnio žievės ar kankorėžių ir rūdžių, kuriuos kartu sumerkę raugino 1-2 savaites. „Kiaušinius daži svogūnų lukštų nuovira, margina vašku kartais peiliuku skutinėja“ (Ona Antanavičienė, g. 1923, Jagėlonių k.).
„Kiaušinius <...> dažėme svogūnų lukštais, ąžuolo žievės nuoviru, labai gražiai išskutinėdavo raštais“ (Ona Grybauskaitė-Kulbokienė).

Po mišių – greičiau į namus

Šeštadienio vakarą visi gerai nusiprausia, pasipuošia ir vėl skuba į bažnyčią – „ant mišparų ir Prisikėlimo“. Meldžiamasi iki pat paryčių. „Buva gedulingi giedojimai pernakt, žmonės budėja pernakt. Kiek pasnaudi lomkose ir viskas. Ir vaikai būdavo pernakt. Po vakarinių mišių namo nėja, visi liekna budėt, gieda pernakt, laukia ryta“ (Janina Kananavičiūtė-Kananavičienė, g. 1940 m., Stančikų k.).
Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eina Prisikėlimo procesija. Velykų ryte nešdavo bažnyčion valgius, kad juos pašventintų. „Prieš Velykas [Abromiškių] dvaran atvažiuodavo kunigas šventinti maistą, tai ir žmonės galėjo nešti pašventinti, nereikėjo eit bažnyčion“ (Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m., kilusi iš Raistinė). Išėję iš bažnyčios giminės, kaimynai, pažįstami sveikindavo vieni kitus, linkėdavo gerų metų, stiprios sveikatos, laimės šeimoje. Tačiau tai trukdavo neilgai. Visi nepaprastai skuba, ypač dzūkai, tiesiog lenktyniauja raiti, pėsti, važiuoti. „Velykų ryte tik saulei tekant ir procesija aplink bažnyčią 3 kartus „Linksma diena mums prašvito“, po mišių visi kas greičiau namo. Buvo sakoma, kas Velykų rytą bus greitas, tas ir darbuose bus greitas“ (Jonas Rosliakas, g. 1931, Kazokiškių k.).

Jaunimo linksmybės

Itin populiarus Velykų paprotys – supimasis sūpynėse. Besisupdamas žmogus tarsi žadindavo žemę, jos gyvybingumą, vaisingumą. Supantis svarbiausia išsisupti kuo aukščiau – tuomet linai auga aukštesni, derlius – geresnis, o ir sėkmė aplanko dažniau. „Per Velykas jau suposi jaunimas. Suposi kluone. Labai smarkiai insisupdava, net nelaimių pasitaikė, ale vis tiek suposi“ (Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1932 m., Peliūnai).
Pirmąją Velykų dieną į svečius, jei nėra pakviesti, niekas nevaikšto. Didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną. „Velykų antrądien eidavo lalauti. Visur dainos skambėjo, iš visų kaimų, jaunimo buvo daug, šeimos gausios“ (Algirdas Arnatkevičius, g. 1928 m., Migūčionys). „Bernai ėjo lalaudami per kiemą, dainavo „Linksma diena“, ir, kur buvo netekėjusių mergų, tai „Vyną“ [Velykinę mergaičių apdainavimo dainą] (Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912, Geibonys). „Kai jauni buvam, buva linksma, niekas tiek negėri, jaunimas buva doras. Per Velykas aidava per kaimus dainuodami „Vynu“. Prisirenka kiaušinių, pyragų <...>“ (Genovaitė Strasevičiūtė-Strasevičienė, g. 1921, Sabališkės).

Parengė Eglė Milkamanavičiūtė
Giedrė Pūrienė