K. Niūniavienė apie Antrąjį pasaulinį karą: baisūs buvo ir vieni, ir kiti

Praėjusią savaitę per šalį ritosi įvairių atgarsių, nuomonių banga, kurią sukėlė gegužės 9-osios minėjimas.

Vieni šią datą jau identifikuoja kaip tarptautinę Europos dieną, simbolizuojančią Europos taiką ir vienybę, kitiems, daugiausiai rusų tautybės Lietuvos piliečiams, tai – Pergalės diena, primenanti Raudonosios armijos pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Tačiau kad ir kaip pavadintume – Europos ar Pergalės diena, ji vis tiek siejasi su daugiausia žalos žmonijos istorijoje padariusiu karu.

Gimusi kartu su Lietuva

Visų minėjimų kontekste, ko gero, būtent apie karą ir jo nešamus baisumus reikėtų kalbėti garsiausiai – tam, kad įvertintume taiką ir darytume viską, jog už 1000 km vykstantys karo veiksmai būtų kuo greičiau sustabdyti ir neišsiplėstų.
Lieka vis mažiau žmonių, galinčių pasidalinti autentiškais priminimais apie Antrąjį pasaulinį karą. Visgi mums pavyko pakalbinti 98 metus einančią Kazimierą Jurkutę-Niūniavienę, kurios patirtis dar kartą įtikino, jog karas – vienas baisiausių žmonijos „išradimų“.
Simboliška, jog Lietuvos valstybės atkūrimo metais gimusiai K. Niūniavienei teko ne vienas likimo išbandymas, susijęs su mūsų šalies istoriniais įvykiais ir ilga kova už savąją nepriklausomybę. Pašnekovė kilusi iš Skuodo raj. Būdvietės kaimo, kuriame augo drauge su vienuolika seserų ir brolių. Sulaukusi pilnametystės ji įstojo į vienuolyną ir buvo paskirta dirbti į Tauragės vaikų namus, kuriuose patyrė pirmuosius karo išbandymus.

Krentant bomboms...

Senolė gerai prisimena naktį, kai ją iš miego pažadino netoli vaikų namų sprogusi vokiečių numesta bomba. Kartu su kita auklėtoja jos aprengė visus 60 vaikų ir bėgo slėptis – iš pradžių į šalia gyvenusios daktarės rūsį, paskui – į bažnyčios požemius. K. Niūniavienė pasakoja, kaip pro bažnyčią žygiavę rusai ant šventoriaus numetė granatą, manydami, kad čia gali slėptis vokiečiai.
Stengiantis apsaugoti vaikus ir save nuo žūties, teko bėgti ir ieškotis vis naujo prieglobsčio. Kartą, kai visi skubėjo slėptis į vieną dvarą, K. Niūniavienė kartu su dvejų metų mergaite ant rankų atsiskyrė nuo grupės ir paklydo. Pašnekovė prisimena, kaip, aplinkui sproginėjant bomboms, ji vis ragindavo mergaitę gultis ant žemės. Kai pagaliau pasiekė dvarą, vaikams buvo leista nakvoti daržinėje ant šieno, tačiau šie mažai miegojo, mat buvo išsigandę, verkė – teko juos ilgai raminti...
Galiausiai vokiečiai, sužinoję apie iš vienos vietos į kitą besiblaškančius beglobius vaikus, atsiuntė autobusą ir išvežė visus į Žemaičių Naumiestį, apgyvendino mokyklos patalpose, parūpino maisto. Tačiau ir ten, kaip prisimena K. Niūniavienė, ramybės nebuvo: ji vis vesdavo vaikus į greta buvusią bažnyčią išpažinties, paklausta kunigo, kodėl taip daro, atsakė, jog nežinia, kuris kada žus...

Ir vieni, ir kiti baisūs

Senolė pasakoja, jog, kartkartėm vis sulaukdami pagalbos iš vokiečių, vaikai ir ji pati manė, kad vokiečiai yra geri. Tačiau vėliau K. Niūniavienė pamatė, kaip jie elgėsi su žydais, kaip būdavo iškasamos duobės ir į jas sumetami čia pat sušaudytų žydų lavonai – vaikų, jaunuolių... „Kaip galima įvertinti, pateisinti tokią niekšybę?“ – iki šiol nesuvokia senolė.
Tuomet ėmė atrodyti, jog galbūt rusai geresni – bent taip masiškai nešaudė žmonių... Šiandien senolė sako, jog iš tiesų ir vieni, ir kiti buvo baisūs. Rusai savo juodąją pusę atskleidė, kai karas pasibaigė, o Lietuvą pasiliko kaip trofėjų. Represinės SSRS struktūros (NKVD) 1941–1952 m. iš Lietuvos ištrėmė apie 135 500 žmonių. Tai buvo daroma, siekiant izoliuoti potencialius okupacinio režimo priešininkus, kartu sėjant baimę, kad su nepaklūstančiais bus pasielgta taip pat. Apie 26,5 proc. išvežtųjų žuvo tremties ir kalinimo vietose, beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas.
Trys K. Niūniavienės seserys buvo ištremtos: viena už tai, kad ištekėjo už amerikiečio, kitos dvi kažkam pasirodė esančios per daug turtingos. Kai po Stalino mirties jos pagaliau grįžo į Lietuvą, įsitvirtinti nebuvo lengva, o tremtinių šleifas dar ilgai vilkosi paskui – jų vaikai negalėjo stoti į aukštąsias mokyklas. Dar vienos K. Niūniavienės sesers du sūnūs buvo Lietuvos partizanai, o dukra – ryšininkė. Kartą sena troba, kurioje slėpėsi abu broliai, buvo padegta, ir juos, vos išbėgusius iš degančio pastato, sušaudė NKVD kariai ir stribai...

Mirė už Lietuvą ir tikėjimą

Pašnekovė po karo gyveno Panevėžio vienuolyne, tačiau ten irgi neužsibuvo, nes svetima valdžia vienuoles išvarė, o vienuolyno pastatą nusprendė panaudoti kitoms reikmėms. Tuomet K. Niūniavienę gyventi priėmė jos brolis kunigas. Senolė pasakoja, jog brolis buvo labai didelis patriotas, mylėjo Lietuvą ir jos žmones, tai, ko gero, jam ir prišaukė mirtį. Kartą išėjęs į parduotuvę pirkti pieno, ten sutiko jauną kolūkio pirmininką, kuris, norėdamas pagąsdinti kunigą, šovė į grindis ir piktai paklausė, kam šis žmones į bažnyčią viliojantis. (Sovietų valdžia tuomet vykdė antibažnytinę politiką. – Aut. past.). K. Niūniavienės brolis nesutriko, neišsigando ir konfliktui įsisiūbavus pasakė, jog už tikėjimą mirti nebijo. Po šių žodžių kolūkio pirmininkas jį nušovė. Išbėgęs iš parduotuvės bandė nusišauti ir pats, tačiau užsikirto ginklas. Galiausiai grįžęs namo vis tiek nusišovė.
K. Niūniavienė prisimena, kad tomis dienomis vyko rinkimai, tad buvo pasinaudota žmonių mylimo kunigo mirtimi – liepta eiti balsuoti ir išreikšti palankumą sovietų valdžiai, antraip kunigo kūnas nebus atiduotas palaidoti...

Per prievartą svetimoje armijoje

Panašu, kad Lietuvos okupacija pakoregavo ir pašnekovės planus tapti vienuole, mat išėjusi iš Panevėžio vienuolyno ji taip ir nepriėmė amžinųjų įžadų, Netrukus moteris sutiko būsimą vyrą Aleksandrą Niūniavą, kuriam karas paliko ne tik moralinių, bet ir fizinių skaudulių.
A. Niūniava buvo įstojęs į generolo Povilo Plechavičiaus įkurtą Lietuvos vietinę rinktinę Lietuvos valstybei atkurti ir jos sienoms ginti. Deja, vėliau buvo prievarta paimtas į Raudonąją armiją ir išsiųstas į pirmąsias fronto linijas. Karo metu A. Niūniava buvo stipriai sužeistas, į Lietuvą grįžo su dviem kulkomis, įstrigusiomis kūne. Po mirties jam suteiktas Kario savanorio statusas.

Meldžiasi, kad nebūtų karo...

K. Niūniavienės šeima – viena iš milijonų, vienaip ar kitaip paliestų karo baisumų. Nors ir paženklinti skaudžių netekčių ir praradimų karo bei pokario metais, tiek pati pašnekovė, tiek jos artimieji sugebėjo susikurti gražų ir prasmingą gyvenimą Lietuvoje. Plačioje giminėje užaugo daug garbingų, išsimoklinusių, šaliai nusipelniusių žmonių. Pati K. Niūniavienė šiandien meldžiasi už Ukrainą – už tai, kad nebūtų karo...

Giedrė Pūrienė