Esu laiminga mokytoja!
Noriu visiems pasakyti – esu laiminga, kad esu MOKYTOJA.
Dirbu mokykloje jau 30 metų. Ir tikrai jaučiuosi kaip trisdešimtmetė moteris... Ypač po rugpjūčio 22-osios, kurią praleidau su savo buvusiais auklėtiniais, susirinkusiais švęsti 15 metų mokyklos baigimo sukaktį. Atvyko žavių jaunuolių pora net iš už Atlanto, JAV, kiti atskriejo iš Vokietijos, Anglijos, Airijos... Dievuli, išsibarstę 2000-ųjų laidos „Ąžuolyno“ mokyklos abiturientai po visą pasaulį!.. Širdingai dėkoju tiems, kurie nuoširdžiai dirba Lietuvoje ir sugebėjo visus suburti bei surengti šį šaunų klasės susitikimą.
Sugrįžo mano vaikai į klasę po 15 metų tokie gražūs, pasitempę, brandūs, žibančiomis akimis, kupini gyvenimo išminties ir meilės. Praleidome kartu – nepatikėsite! – 10 valandų!!! Iš pradžių klasėje, paskendę prisiminimuose, vėliau – prie apskrito vaišių stalo. Prisiminėme drauge praleistus 8-erius metus, linksmas, padūkusias ir graudžias akimirkas, diskutavome apie vaikų auginimo laimę (viešpatie, kokie jie visi puikūs tėčiai ir mamos!..), žaidėme, juokavome, džiaugėmės vieni kitų įsibėgėjančiais gyvenimais. Nebuvo nė vieno pikto... Nesijaučiau už šiuos jaunus žmones vyresnė, buvau tokia pat kaip jie.
...Grįžusi pirmą nakties namo, vis tiek negaliu užmigti, ašaroju laimės ašaromis, žiūrėdama į prabangias rožių puokštes, dovanų čekius ir dėkoju likimui, kad kažkada įstojau į pedagoginį universitetą... Ne, ne dėl dovanų, dėl kurių gal kas nors ims ironiškai šypsotis. Dėl jausmų, kurie šiąnakt kunkuliuoja mano krūtinėje ir kuriuos vargiai bepatirs kitų profesijų žmonės... Vis matau savo auklėtinių akis, jaučiu jų pagarbą, meilę ir... to neįmanoma nusakyti žodžiais!
Aš ir vėl laukiu Rugsėjo 1-osios, savo naujųjų auklėtinių penktokėlių. Ir tampa nebesvarbi nedidelė alga, atsainus politikų požiūris į pedagogus, kitos problemos, nes turiu Juos – suaugusius savo vaikus, kurie važiuoja iš viso pasaulio susitikti su savo KLASE.
Šiemet išleidau į gimnaziją kitus mylimus auklėtinius – mielą, draugišką 8e klasę. Deja, auginau juos tik 4-erius metus (ak, tos amžinos mokyklų reformos!..). Jie nesugrįš pas mane po 15 metų, nes mūsų mokykla netapo jų skrydžio į gyvenimą startu, – laukia dar 4-eri mokymosi metai gimnazijoje. Bet ir šie vos pradėję tiesti sparnus paaugliai suteikė man labai daug mokytojiškos laimės ir tikėjimo mūsų darbo prasme. Tikrai žinau, kad šie vaikai suteiks džiaugsmo dar ne vienam pedagogui, ir dėkoju jiems, jų tėveliams už fantastiškus ketverius metus kartu.
Taigi šiandien esu laiminga, kad esu mokytoja, ir noriu pasveikinti visus, kam rūpi mokykla, kas tebejaučia sentimentus šiai įstaigai, artėjančios Rugsėjo 1-osios proga.
Elektrėnų „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Vilija Narvydienė
|
<- Grįžti į atgal