Elektrėnų savanorių kuopa

„Nevertas laisvės tas, kuris jos negina“ – aksioma, puikiai žinoma ne tik praeityje gyvenusiems žmonėms, bet ir mūsų amžininkams.

Visų pirma tiems, kurie savo rankomis kūrė 1990 m. kovo 11 d. atkurtą Lietuvos valstybę. Daugelis to meto įvykius sekusių žmonių puikiai suprato, kad reikia pasirūpinti ne tik atkurtos valstybės klestėjimu, bet ir jos saugumu. Tai ir buvo pagrindinė Lietuvos karių savanorių tarnybos atsiradimo priežastis. Elektrėniečiai gali pagrįstai didžiuotis, nes mūsų kraštiečiai buvo tarp pirmųjų nepriklausomos Lietuvos valstybės savanorių. Gintautas Akelis, Lietuvos dziudo imtynių mėgėjams puikiai pažįstamas sportininkas ir treneris, stovėjo prie karių savanorių judėjimo ištakų Elektrėnuose. Jį pagrįstai galime vadinti pirmuoju Elektrėnų savanoriu ir pirmuoju iš mūsų miesto kilusiu Lietuvos kariuomenės karininku.

Kelio pradžia

Gintautas gimė 1956 m. Kalvarijoje, ten pradėjo lankyti mokyklą. Vėliau su šeima persikėlė gyventi į Kauną. Čia ne tik baigė vidurinę mokyklą, bet ir tuomečiame Kūno kultūros institute (buv. Kūno kultūros akadem, nuo 2012 m. Lietuvos sporto universitetas.) įgijo trenerio specialybę. Dar studijų laikais sporte nemažai pasiekęs G. Akelis gavo paskyrimą į Elektrėnus, 1979 m. čia pradėjo dirbti dziudo imtynių treneriu. Pasikalbėti apie savanorių judėjimo atsiradimą ir veiklą Elektrėnuose susitikome nedidelėje Sporto, turizmo ir pramogų centro komplekse įrengtoje imtynių salėje, kurioje pašnekovas vėl treniruoja jaunuosius sportininkus. Bijodamas ką nors svarbaus praleisti, G. Akelis pasikvietė ilgametį ginklo draugą, taip pat vieną pirmųjų savanorių Vytautą Uogintą. Klausantis pasakojimo apie savanorių kuopos atsiradimą Elektrėnuose ir kelią į kariuomenę, tampa aišku, kad tai nebuvo atsitiktinumas. Ir ne tik todėl, kad G. Akelio senelis buvo tarpukario Lietuvos karininkas. Pašnekovas dar sovietmečiu sportuodamas pažinojo būsimos Lietuvos kariuomenės organizatorius Česlovą Jezerską, Arvydą Pocių ir kitus. Todėl nieko nuostabaus, kad 1991 m. tragiškų Sausio įvykių išvakarėse jie prisiminė jaunąjį trenerį. Taip G. Akelis su būreliu elektrėniečių atsidūrė tarp Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjų. Būtent tada ir buvo pasirinktas kariškio kelias. Šiek tiek atlėgus įtampai po nepavykusio perversmo, G. Akeliui buvo pasiūlyta imtis organizuoti savanorių kuopą Elektrėnuose. Kaip prisimena pašnekovas, apsispręsti nebuvo sunku. Dziudo imtynių trenerio vietą pasiūlęs tuomet dar studijavusiam savo auklėtiniui Kęstui Vitkauskui, Gintautas tapo kariškiu.

Elektrėnuose įkuriama savanorių kuopa

Oficiali Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) 179-osios Elektrėnų kuopos (vėliau ji tapo 812-ąja kuopa) gimimo data yra 1991 m. gegužės 4 d. Pirmasis kuopos vadas G. Akelis prisimena, kad pirmieji savanoriai buvo jo ir pažįstamų vienas per kitą paraginti miesto gyventojai. Vartant to meto nuotraukas, į mus žvelgia elektrinės inžinieriai ir darbininkai, mokytojai, kitų profesijų atstovai. Kai kurie jų net nebuvo tarnavę sovietinėje armijoje, tačiau visus juos vienijo noras asmeniškai prisidėti prie atkurtos Lietuvos gynybos. Pirmieji kuopos kūrimo žingsniai buvo sunkūs – nebuvo kariškos patirties, oficialiosios valdžios institucijos irgi su nepasitikėjimu žiūrėjo į karinėje struktūroje atsidūrusius vakarykščius civilius, pačius savanorius neramino jų šeimų ir artimųjų saugumas. Tačiau viską atpirko pasiryžimas ir noras veikti, neretai sumišęs su dideliu jaunatvišku polėkiu, nestokojusiu avantiūrizmo. Pirmoji savanorių būstinė buvo palaikis barakas šalia elektrinės, vėliau jie persikraustė į bendrabučio kambarėlį. Kaip ir daugelis Elektrėnų senbuvių, G. Akelis su didele pagarba mini ilgamečio Lietuvos valstybinės elektrinės direktoriaus Prano Noreikos pagalbą. Būtent jo dėka savanoriai įsikūrė buvusio vaikų darželio (dabar toje vietoje stovi viešbutis „Perkūnkiemis“) patalpose, iš elektrinės gavo ginklų kambariui-saugyklai įrengti reikalingų medžiagų. P. Noreika netrukdė elektrinės darbuotojams aktyviai dalyvauti savanorių veikloje.

Pirmosios savanorių užduotys

Stiprėjant Lietuvos valstybei plėtėsi ir savanorių kuopa. Jau 1991 m. vasarą joje atsirado pirmieji etatiniai darbuotojai. Be kuopos vado, į kuopininko – savotiško ūkvedžio – pareigas buvo priimtas Rimantas Rimkus, vairuotoju tarnavo Genadijus Navickas. Kuopos štabo viršininku tapo Aleksandras Klumbys. Tokie pokyčiai buvo reikalingi, kad Elektrėnų savanoriai būtų bent kiek panašūs į karius. Nebuvo nei uniformų, nei ginklų, nei statutų, nei kitų kariškai struktūrai privalomų dalykų. Todėl nieko nuostabaus, kad pirmieji savanoriai dažnai užsiimdavo su karyba menkai susijusiais darbais. Šių eilučių autorius, taip pat buvęs savanoriu, puikiai prisimena kassavaitines A. Klumbio vestas „politinio švietimo“ valandėles, kurių metu būdavo ne tik aptariamos to meto politinės aktualijos, bet ir išsakomos labai radikalios mintys. G. Akelis prisimena pirmąsias elektrėniečių savanorių „kovines“ užduotis, kurios neretai būdavo atliekamos gavus tik žodinį vadovybės iš Vilniaus leidimą ar įsakymą. Jau 1991 m. vasarą teko vykdyti dvi tarpusavyje niekaip nederėjusias misijas – dalyvauti Medininkų pasienio punkte klastingai nužudytų pareigūnų laidotuvėse ir saugoti Abromiškių sanatorinėje ligoninėje įsikūrusius Kanados lietuvių ledo ritulininkus, atvykusius į Pasaulio lietuvių sporto žaidynes. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį, nepavykusio antivyriausybinio perversmo Maskvoje metu, mūsų miesto savanoriai turėjo budėti Vilniaus–Kauno autostradoje. Kaip su ironija prisimena buvęs aktyvus savanoris V. Uogintas, buvo sukurtas planas keliu važiavusią sovietinės armijos karių koloną apmėtyti pačių savanorių pasigamintais buteliais su degiuoju skysčiu, vadinamuoju „Molotovo kokteiliu“... Šiandien mus gali stebinti tuomečių savanorių naivumas, tačiau tada viskas buvo vertinama labai rimtai – kiekvienas iš jų norėjo nors ir menkai, bet būtinai asmeniškai prisidėti prie Lietuvos valstybės gynybos. Būtent tokio noro vedami savanoriai dieną ir naktį paslapčia budėjo prie Trakuose įsikūrusios sovietinės armijos komisariato, užrašinėjo kiekvieno įvažiuojančio ir išvažiuojančio automobilio numerius, net nežinodami, kas atsitiko, kone pirmieji atvyko prie susprogdinto Bražuolės geležinkelio tilto, kelias naktis stebėjo Sausio įvykiuose taikių žmonių krauju rankas susitepusio sovietinės specialiosios milicijos – OMON – būrio vado Boleslovo Makutinovičiaus tėvų namus Rykantuose... Pasak paties G. Akelio, žiūrint iš istorinės perspektyvos, bene prasmingiausias tuo metu atliktas darbas – tai miškų ir durpynų gaisrų gesinimas.

Gaunami ginklai ir uniformos

Didelis galvos skausmas ir iššūkis pirmiesiems savanoriams – būtinybė apsirūpinti ginklais bei karinėmis uniformomis. Keli medžiokliniai šautuvai ir nelegaliai laikyti pistoletai, savadarbiai, vieną kulką iššaudavę „pieštukai“ – toks buvo pirmasis arsenalas. Kariuomenei skirtus ginklus elektrėniečiai gavo tik tada, kai kuopos būstinėje savo rankomis įrengė jiems laikyti tinkamą ir saugią vietą. Savanorių nuotaika gerokai pasitaisė, kai jie pasimatavo pirmąsias kariškas uniformas, pačių vadintas „landsberginėmis“. Kaip linksmą nuotykį pašnekovai prisimena ir kuopos automobilio, sovietiniais laikais gerai vertinto visureigio „Gaziko“, įsigijimo istoriją. Be ilgų ceremonijų jis buvo paimtas iš sovietinio saugumo dalinio, kišenėje turint abejotino teisėtumo Kovo 11-osios akto signataro E. Klumbio raštišką „leidimą“... Paklausti, kaip savanorius vertino Elektrėnų gyventojai ir vietos valdžios institucijos, pašnekovai atsakė ne iš karto. Viena vertus, daugeliui atrodė keista matyti savo taikius pažįstamus ar kaimynus vilkint karinėmis uniformomis. Kita vertus, tai buvo daug malonesnis vaizdas nei iki tol kone kiekviename žingsnyje sutinkami okupacinės sovietinės armijos kariškiai. Tiek G. Akelis, tiek ir V. Uogintas kaip susitarę prisiminė faktą, kad šventinant būsimos Elektrėnų bažnyčios kertinį akmenį klebonas palaikyti tvarką iškilmėse pakvietė savanorius, o ne miliciją. Gana savotiški savanorių santykiai susiklostė su Elektrėnuose dirbusiais milicininkais, kurie tik neseniai buvo imti vadinti policininkais. Šie į savanorius žiūrėjo iš aukšto, kaip į karo tarnybos reikalų nežinančius civilius, tačiau veikti netrukdė, kartais net pasitelkdavo į pagalbą aiškindamiesi santykius su sovietiniais kariškiais.

Savanoriais tampa vis daugiau vyrų

Vartant Elektrėnų savanorių kuopos istorijos puslapius, nejučiomis aplanko mintis, kad jie atskleidžia, kuo gyveno atkurtosios Lietuvos valstybės žmonės. Liūdna darosi matant, kaip pirmąją entuziazmo, kūrybinės romantikos bangą pakeitė pragmatizmas, vis dažniau peraugantis į nihilizmą ar net cinizmą. Pirmuosius savanoriais užsirašiusius vyrus (G. Akelis tarsteli, kad savo kuopoje moterų nenorėjo matyti) galima drąsiai vadinti idealistais, turėjusiais tik vieną tikslą – ginti Tėvynę. Deja, vėliau atėję į kuopą turėjo ir kitų tikslų. Šalies valdžiai priėmus teisės aktus dėl šauktinių kvietimo į kariuomenę, dalis jaunuolių stodavo į savanorius, tikėdamiesi nebūti pašaukti. Bendrauti tokiais kariais naujiesiems kuopos vadams Genadijui Navickui, Vitalijui Toropovui, Vytautui Uogintui sekėsi sunkiai, nes sumenko drausmė, neliko buvusio idealizmo. Kita dalis vyrų stojo į savanorių gretas, tikėdamiesi čia gauti darbą. Su daugeliu jų anksčiau ar vėliau irgi teko atsisveikinti. Po kelerių metų visos šalies savanorių pajėgas sukrėtė pertvarkų vėjai – 1998 m. Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba buvo pertvarkyta į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, 2003 metais ji galutinai integruota į sausumos kariuomenės sudėtį. Šiuo laikotarpiu buvo sujungtos Elektrėnų bei Vievio kuopos ir, pasak G. Akelio, savanorių Elektrėnuose nebeliko.

Audrius Jurgelevičius