Elektrėnų rinkėjų balsai į dangų neina?

Iki Seimo rinkimų liko metai, taigi pats laikas ruoštis... Viena labiausiai šiuo metu eskaluojamų temų, susijusių su rinkimais, yra būtinybė perbraižyti rinkimų apygardų žemėlapį.

Konstitucinis Teismas patvirtino, kad Lietuvoje rinkėjų balsai nelygiaverčiai, tad politikai ieško išeities – vieni siūlo visiškai atsisakyti vienmandačių apygardų, kiti – keisti apygardų ribas. Tuo tarpu į dvi apygardas padalintos Elektrėnų savivaldybės situacijos taip pat nepavadinsi lygiaverte su kitomis.

Migracijos pasekmės

Rinkimų apygardos Lietuvoje prieš 1992 m. Seimo rinkimus buvo suformuotos panašaus dydžio – tam, kad išrinkti parlamentarai atstovautų daugmaž vienodam rinkėjų skaičiui. Tačiau per 25 nepriklausomybės metus gyventojų skaičius šalyje sumažėjo penktadaliu, be to, ir vidinė migracija lėmė, kad per pastarąjį dešimtmetį gyventojų skaičius didėjo tik penkiose savivaldybėse – Vilniaus miesto, Vilniaus rajono, Kauno rajono, Klaipėdos rajono ir Neringos, o visur kitur, deja, mažėjo. Pats didžiausias mažėjimas fiksuojamas Šiaurės, Šiaurės rytų ir Pietų Lietuvoje. Tokie demografiniai pokyčiai turi įtakos ir rinkimų organizavimui – rinkėjų skaičius apygardose ėmė vis labiau skirtis. Pavyzdžiui, sostinės Naujamiesčio apygarda turi per 50 tūkst. rinkėjų, o mažiausiose apygardose rinkėjų skaičius tesiekia 28 tūkst.

Provincijos balsas reikšmingesnis?

Seimo rinkimų įstatyme numatyta, kad disproporcija tarp rinkėjų skaičiaus apygardose turi būti ne didesnė kaip 20 proc. nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus. Taigi tarp apygardų gali susidaryti net iki 40 proc. siekiantis skirtumas. Tokia lietuviška rinkimų tvarka niekaip netelpa į europinius rėmus – pagal Europos Tarybą priimtinas iki 10 proc. siekiantis nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus apygardose.
Taigi Lietuvoje daug metų „sėkmingai“ pažeidinėjamas esminis demokratinės valstybės principas – piliečių lygiateisiškumas. Šiuo metu kaimiškosiose rinkimų apygardose kandidatus į Seimą renka mažesnis rinkėjų skaičius nei miestuose – čia tam, kad vienas kuris nors kandidatas patektų į Seimą, turi pasisakyti žymiai daugiau žmonių. Vadinasi, santykinai jaunesnio, labiau išsilavinusio, daugiau pajamų uždirbančio rinkėjo balsas yra mažiau vertingas nei rinkėjo iš sparčiai mažėjančių, senstančių, skurdesnių Lietuvos vietovių. Tokiu būdu dalinai iškraipomi ir rinkimų rezultatai.

Politikai neapsisprendžia dėl pokyčių

Konstitucinis Teismas (KT) prieš kelias savaitės taip pat patvirtino, kad dabartinė rinkėjų skaičiaus vienmandatėse apygardose nustatymo tvarka prieštarauja Konstitucijai. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) dar prieš KT sprendimą ne kartą garsiai kalbėjo apie tai, kad pribrendo laikas rinkimų apygardų reformai, yra netgi parengti projektai. Tačiau politinės valios ką nors keisti iš esmės pritrūko, o dabar, likus metams iki rinkimų, socialdemokratas Juozas Bernatonis siūlo visai atsisakyti rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardose. Konservatoriai kritikuoja šį pasiūlymą, nes esą jis sukurptas tik tam, kad nebūtų įgyvendintas KT sprendimas, pagal kurį Vilniuje atsirastų trys naujos apygardos, kuriose socialdemokratai negalėtų laimėti. Kiti politikai mano, kad laiko vienokiems ar kitokiems pokyčiams jau yra per mažai.

Ieško sąsajų su Elektrėnais

Elektrėnų padėtis rinkimų atžvilgiu – ne tokia, kuria galėtume labai džiaugtis, nes iš esmės tikro savo atstovo Seime neturime. Savivaldybės teritorija padalinta į dvi rinkimų apygardas – Kaišiadorių-Elektrėnų ir Trakų-Elektrėnų, kuriose, kaip ir rodo pavadinimai, atliekame tik antraplanį vaidmenį. Kaišiadorys jau daug metų į Seimą renka savo kraštietį Bronių Bradauską, o Trakuose, kiek pakonkuruodama su Jonu Liesiu, paprastai rinkimus laimi Dangutė Mikutienė. Tiesiogiai su Elektrėnais nė vienas iš minėtų politikų nėra susijęs.
Nors, aišku, labai norint sąsajų galima rasti, kaip jų surado konservatorių į Kaišiadorių-Elektrėnų apygardą keliamas Mantas Adomėnas. Juk iš Rumšiškių seniūnijoje esančio Lašinių kaimo kilusi jo mama! Iš tiesų glaudi sąsaja su Elektrėnais, ką ir bepridursi. Tuo tarpu Liberalų sąjūdis Kaišiadorių-Elektrėnų apygardoje kelia Arminą Lydeką – matyt, protokolo išmanymas leidžia jam būti universaliu kandidatu.

Kas rinktųsi Elektrėnus?

Seimo narių D. Mikutienės ir B. Bradausko nepaklausėme, bet patys galime nuspėti, kurioje apygardoje, jei jos būtų atskirtos, politikai drąsiau kandidatuotų. Vargu ar nors vienas rinktųsi Elektrėnus... Taigi Elektrėnų rinkėjai, nesudarydami savarankiškos apygardos, tarsi praranda galimybę turėti savo atstovą Seime. Nauji kandidatai orientuojasi į didesnius, senesnes tradicijas turinčius Kaišiadorių ir Trakų kraštus, o mums balsuojant telieka pritarti arba nepritarti kaimynų – kaišiadoriečių ir trakiečių – nuomonei. Aukščiau išreitinguoti savo krašto kandidatą mums nepakanka rinkėjų.

Per dieną krašto nepažinsi

Tokiu būdu Elektrėnai tampa tarsi partijų strateginiu lauku, kai svarbiau dar vienas mandatas Seime, o ne dar vienas savo krašto atstovas (todėl juo gali tapti bet kuris partietis).
Aišku, tai, kad kandidatas nėra gyvenęs ar dirbęs krašte, kuriam siekia atstovauti Seime, ne pasaulio pabaiga ir savaime nereiškia, kad jis bus prastas atstovas. Ir visgi neapleidžia mintis, kad toks kandidatas labiau nei kraštui, kuriame bus išrinktas, atstovaus partijai, kuri jam parinko gerą vietą startui.
Kaip bebūtų, per vieną dieną netapsi vienos ar kitos savivaldybės ekspertu, daugiau ar mažiau pažįstančiu gyventojus, išmanančiu tos vietos problematiką, stiprybes. Ar toks požiūris į mūsų atstovus Seime jau pasenęs?

Neišlaikomas teritorinis vientisumas

Šiuo metu 10 proc. paklaidą nuo rinkėjų vidurkio – tokią, kokios nurodė laikytis KT, atitinka tik 29 Seimo rinkimų vienmandatės apygardos, likusios arba per didelės, arba per mažos. Kaišiadorių-Elektrėnų yra per didelė, dar 2013 metais VRK ją siūlė mažinti, kelias apylinkes perkeliant į Trakų-Elektrėnų apygardą. Tuo tarpu į ne tokios didelės Trakų-Elektrėnų apygardos sudėtį įeina ir Vilniaus miesto apylinkės – ko gero, taip siekiama mažinti per dideles sostinės apygardas. Nors kažin ar toks apygardų formavimo principas atitinka įstatymuose nurodytus teritorinio vientisumo, kompaktiškumo kriterijus, taip pat rinkėjų sociodemografinius ir kultūrinius panašumus...
Kaip keistųsi Elektrėnų situacija, ėmus įgyvendinti apygardų reformą, neaišku, tačiau panašu, kad artimiausiu metu atskira apygarda netapsime. Greičiausiai visi pasikeitimai apsiribotų Kaišiadorių-Elektrėnų apygardos mažinimu Trakų-Elektrėnų apygardos atžvilgiu. O elektrėniečių kandidatai ir balsai už juos vėl būtų mažiau reikšmingi nei kaimyninių savivaldybių.

Giedrė Pūrienė