Nebijokim žodžių „gatvės menas“, nes tai gali būti labai vertingi meno kūriniai

Elektrėnų miestas šiemet švenčia 60-mečio jubiliejų. Liejasi atsiminimai, įspūdžiai, sveikinimai. Bet brangiausia – jaunų menininkų dovanos, kurios išliks ir ateinančioms kartoms. Viena jų – elektrėnietės metalo meno ir juvelyrikos bakalaurės Viktorijos Zubavičiūtės medaliai, įkomponuoti į... miesto šulinio dangtį!

Elektrėnų miestas šiemet švenčia 60-mečio jubiliejų. Liejasi atsiminimai, įspūdžiai, sveikinimai. Bet brangiausia – jaunų menininkų dovanos, kurios išliks ir ateinančioms kartoms. Viena jų – elektrėnietės metalo meno ir juvelyrikos bakalaurės Viktorijos Zubavičiūtės medaliai, įkomponuoti į... miesto šulinio dangtį!

 „Elektrėnų žinių“ svečias

Nebijokim žodžių „gatvės menas“, nes tai gali būti labai vertingi meno kūriniai

„Elektrėnų žinių“ viešnia Viktorija ZUBAVIČIŪTĖ, Elektrėnų miestui padovanojusi įspūdingą dovaną.

Tai gal pradėkime nuo pažinties. Kur jūs gyvenote, augote, mokėtės?

Esu Viktorija Zubavičiūtė. Gimiau 1993 metais Elektrėnuose, tai jau 27 metai praėjo nuo tos dienos. Dabar gyvenu Vilniuje.

Kada pajutote, jog norite savo gyvenimą susieti su menu?

Tarpinės stotelės, kur teko pagyvent, buvo Vievis. Čia mano su menu susijusi istorija prasidėjo, kai pradinės klasės mokytoja rekomendavo lankyti dailės mokyklą, nes gražiai piešti sekėsi. Džiaugiuos, kad tėvai paklausė. Esu vienas vaikas šeimoje, todėl po pamokų eiti į dailės mokyklą buvo labai linksma, nereikėjo būti vienai namie, kol tėvai grįš iš darbų. Dvylikos metų, kai baigiau pradinę mokyklą, persikraustėm į didesnį butą Elektrėnuose. Nieko nepažinojau, lyginant su Vieviu, Elektrėnai didelis miestas buvo. Pirmą dieną eidama į mokyklą net pasiklydau, nieko nepažinojau. Labai pasisekė, kad Elektrėnuose buvo dailės mokykla, kurioje mokė tie patys mokytojai Adelė ir Augenis Kaspučiai, todėl dailė mane lydėjo ir palaikė toliau gyvenimo kelyje. Mokiausi ,,Versmės“ gimnazijoje, sekėsi vidutiniškai, bet reikėjo nuspręsti, ką galėčiau daryti toliau. Galvojau, kas man patinka ir kas geriau sekasi – nusprendžiau pabandyti menus.

Kaip atsirado jūsų gyvenimo kelyje specialybė, kurioje mokėtės iš metalo formuoti vaizdinius?

Aiškus daugumos požiūris „iš meno negyvensi“, todėl bandžiau rasti praktiškiausią menų specialybę. Taip mano sąraše atsirado Vilniaus dailės akademijos, Telšių fakulteto siūloma specialybė – metalo menas ir juvelyrika. Tuo metu jau buvau baigus dailės mokyklą, bet norint įstoti, o jei dar nori nemokamą mokslą gaut, nes menų studijos labai brangios, reikėjo ruoštis stojamiesiems. Čia man vėl padėjo Kaspučiai, net negalvojau pas ką nors kitą prašyt, kad padėtų pasiruošti. Tik, deja, tuo metu jie jau nebedirbo Elektrėnuose, teko važinėti į Vievį. Tada atėjo egzaminų ir stojamųjų metas. Po stojamųjų iškeliavau į Angliją užsidirbt, nes jei įstosiu, reikės susipirkti būtinus įrankius, tuo metu visa tai kainavo apie 300 litų. O jei neįstosiu, ketinau likti ilgesniam laikui užsienyje ir bandyti išmokti tatuiravimo. Taigi, man pasisekė, mane priėmė, bet buvau ne Lietuvoje, mamai teko važiuoti net į Telšius, kad pasirašytų stojimo dokumentus. Ir nuo 2012 m. apsigyvenau Telšiuose, kur ketverius metus mokiausi bakalauro, ir atėjo metas užbaigti studijas.

Papasakokite apie dovaną Elektrėnams. Kokia tai buvo idėja?

Pabuvus Telšiuose pasidarytų aišku, kodėl nusprendžiau daryti baigiamąjį darbą Elektrėnų miestui. Telšiuose visur slypi paslėptos istorijos, nuo mažų inkliuzų sienose, pasakojančių žydų istorijas, iki didžiulio laikrodžio su šarvuota meška miesto centre, simbolizuojančia kovą už Žemaitijos vertybes, netgi Telšių žemėlapis akliesiems. O Elektrėnai jaunas miestas, bet vis tik krašto istorija yra labai gili. Todėl ir pasirinkau papasakoti trumpas istorijas, iš kurių susideda tai, ką turime dabar – Elektrėnus. Medalis skirtas apdovanoti arba pažymėti kokį nors svarbų įvykį, todėl ir pasirinkau šią meno išraišką. Vienas iš medalio požymių yra apskrita forma ir vieną dieną vaikščiodama nuleidus galvą supratau, kad miestas pilnas medalių, šulinių dangčių, ir jei jie visi galėtų vaizduoti kažką svarbaus...

Kada realizavote savo idėją?

2016 metais priėjau prie išvados, kad bent vienas toks medalis turi atsirasti.

Ir pasirinkote kanalizacijos dangtį?

Ne kanalizacijos – šulinio J Tikro dangčio man naudoti neleido, bet EKŪ darbuotojai buvo paslaugūs – „suveikė“ seną nenaudojamą ir prie jo padėjo pritvirtinti lietas detales. Meras Kęstutis Vaitukaitis priėmė sprendimą paremti mano darbą finansiškai. Pati vieta vis dar mano akimis yra diskutuotina, bet aplinkybės lėmė, kad jis dabar yra kur yra. Mintį, kad reikia jį montuoti toliau nuo centre esančio parko, pamėtėjo architektas Arūnas Butrimavičius, nes, iš tiesų, menas nekeliauja į naujus rajonus, Pergalės gatvę, Šarkinę, kur norėčiau matyti kokį didžiulį paveikslą ant namo sienos ar nedidelę plytą su Elektrėnuose kuriančio poeto Aivaro Veiknio eilėmis. Tokie dalykai keičia kasdienybę, įamžina to meto aktualijas, nebijokim žodžių „gatvės menas“, nes tai ne tik prastais grafičiais išpaišytos sienos, o gali būti labai vertingi meno kūriniai.

Kas neramina šiuo metu?

Gaila, kad Elektrėnai praras savo simbolį – kaminus, bet gal tai ženklas, jog turime judėti į priekį ir ieškoti naujo miesto identiteto.

Dėkoju už pokalbį.

O elektrėniečius kviečiu pasivaikščioti ir atrasti šį įstabų meno kūrinį. Teks ieškoti jo ant žemės. (Prie šviesoforo, už skelbimų lentos). Gal kada nors atsiras nuoroda...

Kalbino Silvija BIELSKIENĖ