Vienos nuotraukos istorija

„Reikia tikėjimo, kad žiūrėdamas į nušalnojusį žiemkenčio laiškelį regėtum siūbuojantį rugių lauką. Didelio tikėjimo – tokio, kuris kalnus verčia, be kurio į darbą ir žygį kilti neverta“, rašė Just. Marcinkevičius.
Tokio tikėjimo, ryžto ir pasišventimo vedini ir prasmės ieškodami, Beižionių kaimo šviesuoliai prieš šimtmetį, žiemkenčių lauką regintys, susibūrė ir nusprendė statyti Dievo namus – Bažnyčią, kad galėtų melstis, dėkoti už žemę, už žolę, už šviesos troškimą, už žydrą tėviškės dangų.
Savo šeimos archyve saugau nuo laiko pageltusią nuotrauką, kurioje Beižionių apylinkių vyrai ir moterys susibūrė į šaulių sąjungos „Pavasario“ kuopą. Nuotraukoje atpažįstu tėtį ir mamą – Marijoną ir Bernardą Ramanauskus, bei dėdės Vinco Ramanausko šeimą. Nuotrauka pakėlė laiko išbandymus: šviesų Lietuvos kūrimo etapą, karą, pokario baisumus, okupaciją, tremtis. Tremtin su mano šeima keliavo ir ši nuotrauka. Ištvėrėm, sugrįžom, aš džiaugiuosi vėl laisva Lietuva.
Publikuodama šią laiko nublukintą nuotrauką viliuosi, gal yra joje užfiksuotų to laikmečio Beižionių kaimo ir apylinkių gyventojų artimieji, kaimynai, vaikai ir vaikaičiai. Man ši nuotrauka primena, kad laisvės troškimas visada gyvas mano šeimos, mano tautos genuose, kitaip nebūtų šio gražaus, prasmingo ir reikšmingo Beižionių parapijos šimtmečio.
Palinkėjimas šiandienos tėviškės žmonėms:
Štai ir atėjome pas Tave, Viešpatie, per netikėjimo žiemą, per abejingumo ir nemeilės ledą, per pavydo ir išdavystės gruodą, o Tu ir vėl tiesi mums rankas – aukštyn širdis!!! Ir pasaulis nušvinta. Su švente, mieli kraštiečiai!
Onutė RAMANAUSKAITĖ-MIGLINIENĖ
|
<- Grįžti į atgal