Velykos – klajojanti pavasario šventė

Priešistorinės šventės ištakos

Visų pirma Velykų laikotarpyje susilieja net trys šventės. Pirmosios dvi minimos senajame testamente ir siekia dar senesnius pagonybės laikus. Tai Pascha ir Matzot (neraugintos duonos šventė). Pascha susijusi su normandų papročiais: pavasario pradžioje iš bandos jaunas gyvulys buvo aukojamas dievams ir jo krauju apšlakstoma visa kaimenė, kad nuvytų piktus demonus. Mėsa buvo ant laužo iškepama ir suvalgoma. Matzot šventė susijusi su žemdirbių papročiais: būdavo įprasta aukoti dievams pirmą pjūtyje surinktą javų pėdą, septynias dienas valgyti neraugintą duoną, o po to jau iš naujo derliaus miltų iškepti “naujo raugo” duoną.

Kodėl Velykos?

Gana įdomus lietuviškas šventės pavadinimas - Velykos. Egzistuoja dvi hipotezės. Velykos labai primena slaviškus žodžius, reiškiančius didžiąją diena (naktį). Kiti žodžio kilmę sieja su ikikriškionybės laikais. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta ir pasitraukia po pirmojo Perkūno. Nuo žodžio "vėlė" kilo ir šventės Velykos pavadinimas.

Labai įdomus ir šventės simbolis - kiaušinis. Nuo pagonybės laikų jis simbolizuoja kosmosą, gyvybės atsiradimą, vaisingumą. Paprotys marginti kiaušinius siekia pirmykštės bendruomenės laikus: senovės Indijos filosofijoje margutis - tai Visatos gyvybės pradžia, Egipte kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Artimųjų Rytų šalyse kiaušinius margindavo prieš naujuosius metus. Anot babiloniečių milžiniškas kiaušinis nukrito į Eufrato upę tiesiai iš dangaus. Legenda bylojo, jog iš šio kiaušinio išsirito šumerų deivė Aštartė (Easter - anglų k. Velykos). Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Saulučių skutinėjimas (tapymas) ant kiaušinių - tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių skutinėjimas - laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas - pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia - bundančią augmeniją, geltona - prinokusius javus, juoda - žemę, mėlyna - dangų.

Tiek pagonys, tiek krikščionys turėjo tradiciją nemiegoti šventą Velykų naktį. Tai labai įdomi sąsaja su kitos astronominės šventės - Joninių trumpiausios nakties tradicijomis. Šeimos nariai, daugiausia jaunimas, susiburdavo ir laukdavo aušros. Po praleistos stebuklų nakties, išaušta labai svarbus Velykų rytas - saulė lemia, kokia bus ateinanti vasara, derlius bei oras. Sakydavo: koks Velykų ketvirtadienis - toks bus pavasaris, koks penktadienis - tokia vasara, koks šeštadienis - toks ruduo, kokios Velykos - tokie visi metai. Jei Velykų rytą vėjas pučia iš Šiaurės - vasara bus šalta, jei iš Pietų - šilta, jei iš Vakarų - lietinga, iš Rytų - sausa.

Velykos krikščionybėje

Išėjimo iš Egipto vergovės metu žydams šios abi šventės tapo viena Paschos švente. Pascha - reiškia “praėjimą pro šalį". Tą naktį mirties angelas aplenkė žydų namus ir nužudė egiptiečių pirmagimius. Šventė tapo minima kasmet per pilnatį po pavasario lygiadienio. Evangelijos liudija, kad Kristus prieš kančią taip pat valgė būtent Paschos vakarienę: gertas vynas, valgyta nerauginta duona. Vadinasi krikščioniškosios Velykos tampriai susijusios su žydų švente ir ... kosminiais reiškiniais: pavasario lygiadieniu bei Mėnulio fazių kaita! Velykos švenčiamos kasmet kitu laiku, skirtingai nuo Kalėdų, kurios švenčiamos visada tą pačią metų dieną – gruodžio 25-ąja. Nuo apaštalų laikų krikščionys žydų Paschos dieną minėjo Kristaus Prisikėlimą. Tačiau tik iš II a. pradžios turime aiškių liudijimų, jog Velykų šventė – krikščionių šventė, o Romos bažnyčioje Velykų šventimo faktą randame tik iš popiežiaus Viktoro (189-198 m.) laikų, kada buvo sprendžiama vieningo Velykų šventimo visoje Bažnyčioje praktika. Mažosios Azijos bažnyčios Velykas švęsdavo pirmąją savaitės dieną po žydų Paschos. Nevienoda praktika truko iki 325 m., kada Nikėjos susirinkime buvo priimta vieninga Rytų ir Vakarų bažnyčiose Velykų šventimo data:  pirmas mėnulio pilnaties sekmadienis po pavasario lygiadienio.  Stačiatikių (provoslavų) Velykų data kartais sutampa su katalikų paskaičiuotąja, o kartais ne. Painiavos įneša tai, kad stačiatikiai švenčia Velykas būtinai po žydiškos Paschos (nes Jėzus negalėjo būti nukryžiuotas anksčiau žydų šventės) bei tai, kad stačiatikiai, naudodami Julijaus kalendorių, pirmosios pavasario pilnaties ieško ne po kovo 21 d., o po balandžio 4 d. Tai lemia, kad visi pasaulio krikščionys tą pačią dieną Velykas švenčia tik kas 3-4 metus.

Didžioji savaitė

Lietuvoje esama daug su Didžiąja savaite susijusių papročių, tikėjimų. Didžiosios savaitės dienomis buvo draudžiama dirbti ūkinius darbus: austi, malti, velėti, sėti it t.t., nes gali vėjas stogus nudraskyti,  ledai derlių sunaikinti, griaustinis įtrenkti, o pavasarį išsimaudžiu Didįjį ketvirtadienį, visus metus būsi sveikas ir švarus. Didįjį šeštadienį negalima bartis, - paskui visus metus barsies, negalima nieko skolinti, kad laimės iš namų neišneštų. Vaikai, paaugliai, tomis dienomis jau mėgdavo tampyti prie virvutės pririštą silkę. Ją reikėjo nutempti į pelkę ir tenai palikti, kiti lydėdavo tempiantį silkę ir bardavo ją visokiausiais žodžiais, kad ji nesugrįžtų. Didžiosios savaitės metu yra valomi namai, keičiami čiužiniai, pakeičiama patalynė, persodinamos gėlės. Kai namuose pakvimpa švara ir gaiva, gera pareiti su švęstu vandeniu, šventa ugnimi iš bažnyčios, užkurti kad ir žvakelę, paklausyti ramaus ugnelės plevenimo, pasimelsti.

1 – ji  šv. Velykų diena - Ugnies diena

Tą rytmetį visi galintys renkasi į bažnyčią, kad pagarbinti Prisikėlimo šventę. Giedamas himnas, einama procesija aplink bažnyčią. Seniau, kai kur dar ir dabar šis paprotys yra išlikęs, prieš procesiją eina ,,Žydai“. Jie visaip gieda, trukdo žmonėms melstis, susikaupti, todėl gauna lazdų, bet jie tam būna pasiruošę,- į kupras prisikišdavo skudurų, šiaudų, ant galvos dėdavosi daugel kepurių. Velykų rytmetį po mišių yra šventinamas maistas, seniau žemaičiai mėgo šventinti specialų pyragą, vadintą boba. Parėję visi sveikinasi su šventėmis ir sėdasi prie šventinio stalo. Pagrindinis pirmos dienos valgis yra keptas kumpis. Tam dabar dažniausiai yra naudojamas veršelio kumpis, seniau, ypač Žemaitijoje buvo naudojamas specialiai paruoštas avienos kumpis. Turtingesnieji kepdavo įdarytą ėriuką, įdarui buvo naudojama aviena su gausybe prieskonių.

Įdomus jau išnykęs paprotys Velykų rytmetį ant stalo dėti gražiai paruoštų, puikiai išrūkytų, net svogūnų lukštais nudažytų, lašinių. Daržovių nebuvo. Tam buvo naudojami įvairiais būdais paruošti krienai,- ir balti stiprūs, ir rausvi, dažyti burokėlių sunka, ir sumaišyti su obuolių tyre ir grietine vaikams. Ant šventinio stalo, kaip ir šiandieną, turėjo būti sviestinis ėriukas, pyragai, margučiai. Gėrimų naudota daug. Buvo ruošiamos įvairios trauktinės, midus, alus, gira, gaivos. Valgymas prasideda tėvo padalinto kiaušinio valgymu, margučių daužymu, tai apeiginis veiksmas, kurio metu buvo tikima, -  kieno stipriausias kiaušinis, tas bus laimingas ir sveikas visus metus.

Pirmąją Velykų dieną negalima svečiuotis, net garsiai rėkauti, vaikams buvo draudžiama išdykauti,- Ugnies dieną reikėjo kūrenti ugnelę, ją saugoti, globoti, kad supykusi nepadarytų bėdų.

Vakare buvo valgoma šventinta boba su vyšnių uogiene. Stalai švenčių metu buvo puošiami pirma žaluma, išsprogusių berželių, kačiukų puokštėmis, margučiams sudėti buvo daromos specialios eglutės, jie dedami ant išdaigintų javų želmens..

2 – ji  šv. Velykų diena - Perkūno diena

Šventoriuje prie bažnyčios ir kiemuose būdavo šaudoma į dangų, mušami būgnai, kad padėtų Perkūnui išvaryti piktąsias dvasias. Valgiai vėl mėsiški, greta likusių vakarykščių buvo dedama šaltiena, rūkytos dešros, rūkyti liežuviai prieskoniuose. Karštam buvo naudojama vadinama baltoji velykinė kiaulienos dešra, krienai, įvairūs ragaišiai, pyragai, bandos. Šią dieną jau ėjo į svečius, dovanų nešėsi margučių, lankė gimines, kaimynus, vaišinosi, gyrė vieni kitų maistą, šeimininkes. Vaikai vaikščiojo kiaušiniauti. Jie mokėjo įvairių maldelių, lankė krikšto tėvus, tetas. Paskui visi erdvesniame kieme ar troboje rinkdavosi kiaušinių ritinėjimui. Čia būdavo daug emocijų ir juoko. Jaunimas ,,dėdinėdavo“ – ėjo pas mergas kiaušiniauti. Jeigu kuri neturi kiaušinių, arba tyčia jų neduoda, tą bernai nutveria ir veda į vištidę, į vištos gūžtą perėti. Dzūkijoje mergoms po langais giedodavo,,Vyną“, paskui pavakarę rinkdavosi pasilinksminimui. Šokiai ir dainos skambėjo kiekviename kaime.

3 – ji  šv. Velykų diena - Gegutės diena

Tą rytą šeimininkė neša į bažnyčią šventinti vištą. Namie tą vištą nudobdavo lazda, pjauti negalima, su ja apeidavo visą kiemą, namus, tada atiduodavo šeimininkei, kuri vištą nupešdavo ir gamindavo apeiginį tos dienos valgį. Tą dieną turtingesnieji ant stalų dėjo antis, žąsis, kas galėjo, net keptus povus, tetervinus, karvelius. Neturtėliai labai mėgo troškintus žvirblius, sako, labai skanūs. Ant stalų, greta vakarykščių valgių karštai tiekiama miduje su grietine ir kiečiais troškinta višta, kurią prie stalo dalindavo tėvas. Mergaitėms, kad ištekėtų, tekdavo sparneliai, berniukams, kad geri kariai būtų, tekdavo šlaunelės, motinai, kad visus gerai prižiūrėtų, tekdavo kaklas, o tėvui, kaip šeimos galvai, aišku tekdavo galva. Tik po to jau buvo valgomos likusios vištienos dalys. Po ritualinio valgio daugiau nieko nebuvo galima valgyti , reikėjo greitai bėgti ant sūpuoklių suptis. Pavasarinis supimasis sūpuoklėse kitose Lietuvos vietovėse prasidėdavo anksčiau, nelaukiant Gegutės dienos, tačiau žemaičiai buvo ilgai išlaikę šį paprotį ir anksčiau niekas sūpuoklių nestatė. Suptis turėjo visi. Šia apeiga buvo tikimasi darnos šeimoje, laimės, sėkmės darbuose, sveikatoje ir derliuje. Jeigu kas nors nelaimingai iškrenta iš sūpuoklių, tais metais turėjo ypač saugotis , jam grėsė nelaimės, ligos. Įsisupti stengėsi kuo aukščiau, kad derlius būtų vešlesnis.

4 – ji  šv, Velykų diena - Lado diena

Šį rytmetį nešė į bažnyčią šventinti Velykę, šis paprotys jau užrašomas tik Žemaitijoje. Tai specialus apeiginis valgis, kuris daromas tik Velykų šventei, iš ožkos, avies, arba, jeigu jų nėra, ir iš karvės pieno varškės. Varškė pertrinama su medumi, kietai virtais kiaušinių tryniais, įvairiais džiovintais vaisiais, riešutais ir paslegiama prieš Velykas, yra laikoma rūsyje šaltai. Šį patiekalą labai mėgo vaikai, jaunimas. Lado dieną ant šventinio stalo jau nėra mėsos. Tai išskirtinai žuvies diena. Naudojama įvairiai paruošta, įdaryta, lašiniuose kepta, troškinta lydeka arba kita turima žuvis. Suvalgius žuvies, jau galima gardžiuotis velyke, užgeriant spanguolių gaiva. Šią dieną einama į laukus lalauti. Eina visa šeimyna, pučia ragus, groja dūdelėmis iš žilvičio, tarškina tarškynėmis, muša būgnus. Taip buvo skelbiamas pavasaris ir talkinama Perkūnui, išvarant vėles ir dvasias iš savos žemės. Lalautojai kviesdavo dangaus ir žemės galias, tuo lemdami gerą būsimą derlių. Jeigu susitikdavo kitą būrį lalautojų, būtinai laistėsi vandeniu. Aukštaitijoje vandeniu buvo laistomasi kelias dienas, bet ne taip gausiai. Laistytis vandeniu pavasario švenčių metu buvo galima dažnai, tai buvo augmenijos skatinimo būdas, apsivalymo ritualas.

Apeiginis kiaušinio simbolis

Kiaušinis, kaip ritualinis simbolis, turi panašias galias kaip ir grūdas – iš savęs sugeba išauginti gyvybę. Kiaušinis – žemdirbio ūkio atributas. Apeiginiai kiaušiniai dažnai sutinkami kalendorinėse šventėse. Kiaušinis buvo laikytas gyvybinės galios, sveikatos, augumo šaltiniu. Lietuvoje yra žinomos sakmės apie anties kiaušinį, iš kurio radosi pasaulis. Dažymui dažniausiai buvo naudojamos juoda žemės, rausva, gelsva ugnies spalvos. Tai archaiškiausių spalvų derinys. Vėliau, atsiradus spalvų paletei, imta naudoti ir kitas, ryškias spalvas. Ant kiaušinių pieštos, skutinėtos saulutės, žvaigždutės, kaip šviesos simboliai, žalčiukai,  gyvybės budinimo simboliai,, paukščio pėdelės, kaip deivės Laimos, lemiančios žmogaus dalią,  pėdsakai. Visi jie vaidino apsauginį vaidmenį žemės budinimo procese, lėmė ateinančių metų sėkmę žemdirbiui.

Pagal etnodirvonus ir Vincento Sako, nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto, mintis

parengė Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė

Ona Rasutė ŠAKIENĖ