Vasario 16-oji Semeliškėse

Vasario 16-ąją prisimename ne tik Lietuvos Valstybės atkūrimo Nepriklausomybės Akto signatarus, bet ir kitus, kovojusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Semeliškėse vasario 16 d. kvietėme uždegti žvakutes prie naujai atidengtos Atminimo lentos, kurioje įamžinti keturiasdešimt aštuonių 1944–1946 m. Semeliškių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų vardai.

Lietuvos valstybės šimtmečio atkūrimo sukakčiai įamžinti Semeliškių bendruomenė (pirmininkė Rita Buividavičienė) 2017 m. įgyvendino Elektrėnų savivaldybės 2017–2018 m. kultūros veiklos programos finansavimo projektą ,,Istorinės atminties puoselėjimas ir Žemaitijos krašto kultūrinio gyvenimo pažinimas“. Atnaujinti kryžiai partizanams atminti, kurie buvo pastatyti 1990 m. birželio 14 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Semeliškių grupės rūpesčiu: Šilo g. perdažytas kryžius, jo pamatai sutvirtinti metalinėmis sijomis; Trakų g. vietoj medinio kryžiaus pastatytas atminimo akmuo, ant kurio iškaltas užrašas „1944 m. žuvusioms aukoms atminti“. Prie atnaujinimo darbų prisidėjo ūkininkai: Jonas Keršys padovanojo akmenį, Juozas Gackas su savo mašina atvežė akmenį iš Daugirdiškių, statymo darbus atliko Jurij Goličenko. 2017 m. balandžio 4 d. Semeliškių bendruomenė kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinį departamentą su prašymu atlikti istorinį archyvinį tyrimą dėl žuvusių partizanų ir patikslinti, ar jiems pripažintas kario savanorio statusas. Šiemet, pagal Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro atliktą istorinį-archyvinį tyrimą ir atsiųstą atsakymą, Semeliškių bendruomenės iniciatyva buvo pastatyta Atminimo lenta, kurioje iškalti partizanų vardai. Projektus finansavo Elektrėnų savivaldybė.

1944–1946 M. SEMELIŠKIŲ APYLINKĖSE ŽUVĘ DIDŽIOSIOS KOVOS APYGARDOS PARTIZANAI ĮAMŽINTI ATMINIMO LENTOJE

PRANAS APANAVIČIUS-DOBILAS 1924-1945

ADOMAS AUGUSTINAVIČIUS-LORDAS 1920-1946

ROBERTAS AZULEVIČIUS-TRUMENAS 1917-1946

PRANAS BARTAŠKA 1913-1945

PRANAS BARTUSEVIČIUS-AŽELAS 1911-1945

BOLESLOVAS BEGANSKAS-ĄŽUOLAS 1922-1945

DOMINAS BLIUJUS, PRANO-MEŠKĖNAS 1925-1945

JONAS BLIUJUS, ANDRIAUS 1923-1945

JONAS BLIUJUS, MOTIEJAUS 1914-1945

PRANAS BLIUJUS 1921-1945

PETRAS BUTRIMAVIČIUS 1913-1944

VINCAS BUTINSKAS 1927-1946

BALYS ČESONIS 1927-1945

BERNARDAS ČESONIS 1917-1945

BOLESLOVAS ČESONIS 1915-1945

KAJETONAS ČESONIS 1922-1945

MOTIEJUS ČESONIS-PERKŪNAS 1919-1945

VLADAS ČESONIS, MIKO 1919-1945

PRANAS ČIŽAS 1923-1945

BRONIUS DAUKSEVIČIUS-MEŠKA 1925-1945

ANTANAS GALINIS-JUODOJI KAUKĖ 1905-1945

PETRAS KABARAS-KOTAS 1922-1946

KAZYS KABARAS-PEMPĖ 1920-1945

ANTANAS KANANAVIČIUS-VIESULAS (?-1945)

JUOZAS KANANAVIČIUS-KARKLAS 1927-1945

MOTIEJUS KANANAVIČIUS-EGLĖ 1915-1945

ANTANAS KANAPICKAS 1925-1945

ALEKSAS KARENDA 1909-1944

BRONIUS KARENDA 1912-1945

PRANAS KARENDA 1918-1945

PRANAS KAZLAUSKAS 1913-1945

BERNARDAS LEONAVIČIUS 1905-1945

PRANCIŠKUS LIŠAUSKAS-VILKAS 1905-1945

ANTANAS MALECKAS 1923-1945

JUOZAS MITKEVIČIUS-KĘSTUTIS 1904-1946

IGNOTAS NASUTAVIČIUS-BONDARAS 1890-1945

PRANAS RAMANECKAS 1921-1945

ALBERTAS SELIUTA 1919-1945

JERONIMAS SELIUTA 1913-1945

SIMONAS SELIUTA 1917-1945

PRANAS SINDARAVIČIUS-GALINIS 1910-1945

ČESLOVAS STASIŪNAS-KLAJŪNAS 1912-1946

STEPAS STANKEVIČIUS-ŠERMUKŠNIS (?-1945)

ROMUALDAS STRAŠUNSKAS-BERŽAS 1919-1946

MOTIEJUS ŠEŠKEVIČIUS 1913-1945

ADOMAS URBONAVIČIUS-SIAUBAS 1922-1945

BOLESLOVAS URBONAVIČIUS-PAVASARIS 1929-1945

JANINA VLASOVIENĖ-MŪZA 1926-1946

Ką simbolizuoja dvigubas kryžius?

Atminimo lentoje, virš įamžintų keturiasdešimt aštuonių Semeliškių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų vardų, iškaltas dvigubas kryžius.

Dvigubas kryžius yra sudedamoji Lietuvos valstybės herbo dalis. Pirmą kartą dvigubas kryžius raitelio skyde buvo pavaizduotas 1386 m. Lenkijos karaliaus Jogailos antspaude. Iš pradžių jis buvo Jogailos, vėliau, kai jį perėmė kiti valdovo broliai ir įpėdiniai, tapo Jogailaičių dinastijos herbu. 1572 m. mirus Žygimantui Augustui, paskutiniam Jogailaičių dinastijos vyriškosios giminės palikuoniui, dvigubas kryžius išliko valstybės herbe. Netekęs ryšio su dinastija, imtas vadinti tiesiog Vyčio kryžiumi. Dvigubas kryžius ypač išpopuliarėjo XX a. pirmojoje pusėje, nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Šį kryžių kaip skiriamąjį ženklą ėmė naudoti Lietuvos kariuomenė, aviacija, kitos valstybės institucijos. Jis papuošė Lietuvos ordinus ir medalius, pareigybinius ženklus, tapo daugelio visuomeninių draugijų ir organizacijų atributu. 1919 m. dvigubas kryžius buvo pavadintas kryžiumi „Už Tėvynę“ ir tapo vienu aukščiausių valstybės apdovanojimų. 1920 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento įsaku kryžius „Už Tėvynę“ buvo pavadintas Vyčio Kryžiumi. 1927 m. balandžio 1 d. buvo priimtas Vyčio Kryžiaus įstatymas, o tų pačių metų rugpjūčio 31 d. patvirtintas Vyčio Kryžiaus statutas. 1930 m. rugsėjo 1 d. Vyčio Kryžius buvo pavadintas Vyčio Kryžiaus ordinu. Dvigubas kryžius taip pat naudotas ir kariuomenės simbolikoje kaip karo aviacijos simbolis, taip pat kaip Lietuvos karo invalidų šalmų ženklas, kaip pagrindinis Lietuvos šaulių sąjungos simbolis. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, buvo uždrausti visi valstybingumo simboliai. Už jų naudojimą iki pat Atgimimo buvo taikomos griežtos bausmės. Tačiau šie simboliai iš viešojo gyvenimo nedingo, jie ir toliau buvo naudojami pogrindyje. Pavyzdžiui, Lietuvos partizanai 1944–1953 m. dvigubo kryžiaus simbolį naudojo rezistencinėje spaudoje, taip pat apdovanojimams, uniformų ženklams, ginklų puošybai. 1990 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, jis kaip valstybės simbolis vėl pradėtas naudoti karo aviacijoje, policijoje. Dvigubą kryžių kaip savo simbolį naudoja ir Lietuvos šaulių sąjunga.

Kryžių istorijos, kurių negalima užmiršti

Semeliškių apylinkėse 1944–1953 m. suimti partizanai ir besislapstantys nuo mobilizacijos vaikinai buvo niekinami miestelio turgaus aikštėje, nužudomi, o vėliau užkasami dviejose kapavietėse – Trakų gatvėje už mokyklos (gimnazijos sporto aikštyno) esančiame sodelyje ir Šilo gatvėje, vietinių vadinamame „Magazine“. Pradžioje čia buvo sandėliai grūdams laikyti, jiems sunykus, vietiniai gyventojai iškastose duobėse laikydavo bulves. Likusiose duobėse buvo užkasami Semeliškių apylinkėse žuvę ir nužudyti partizanai bei pokario genocido aukos. Žuvusiųjų partizanų giminės išdėliodavo kryželius iš akmenukų, per Vėlines sodindavo gėles ir uždegdavo žvakutes.

Sovietmečiu, kolūkio vadovų įsakymu, traktorininkai greideriu ir akėčiomis sulygino žemes, kur buvo užkasti partizanai, nutiesė kelią, padengė asfaltu ir pavadino Šilo gatve, kairėje gatvės pusėje pastatė elektros stulpus ir nutiesė laidus. Iš semeliškiečių liudijimų: „Greideriu lygindami tiesiamą gatvę, išverstus kaulus traktorininkai kišdavo giliau į žemę...“ Buvo nutarta leisti semeliškiečiams toje vietoje statyti namus su ūkiniais pastatais. Tačiau nė vienas toje vietoje namų nesistatė... Naujų namų kvartalas pastatytas atokiau nuo tos vietos.

Atgimimo laikotarpiu nutarta įamžinti žuvusiųjų vietas. Girininkas Antanas Speičys paskyrė du ąžuolus, eigulys Bronius Dulkė su vairuotoju Zigmu Karanda juos atvežė, o Pranas Dulkė, Ignas Karanda ir Jonas Arlauskas per kelias dienas padarė kryžius. 1990-06-06 Z. Karanda, A. Amšiejus, A. Pauliukevičius, I. Karanda ir J. Arlauskas pastatė juos žuvusiųjų vietose. I. Karanda parūpino tvoreles, arkliu atgabeno prie kryžių ir pastatė aplink juos. Abu kryžius 1990-06-14 pašventino šviesaus atminimo Semeliškių parapijos klebonas kun. Romualdas Šalčiūnas. Iškilmėse dalyvavo daugelis gyventojų, kurie po Mišių procesija su vėliavomis atėjo prie kryžiaus Šilo gatvėje.

„Magazino“ vietoje prie pastatyto kryžiaus buvusi lentelė su užrašu „Lietuvos kankiniams atminti“ po kurio laiko buvo nuplėšta. 1999 m. Jonas Arlauskas atvežė naują uosinę lentą, mokyt. Vytautas Šauklys išdrožė užrašą 1944–1954 ŽUVUSIEMS PARTIZANAMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ, ir lenta dar kartą buvo pritvirtinta prie kryžiaus. Daug stengtasi, kad 40 arų žemės sklypas „Magazino“ vietoje skendėtų medelių, pasodintų 1989–1992 m., žalumoje. Bet medžiai nuolat buvo laužomi ir graužiami galvijų. Nuo 1992 metų medelių sodinimu ir jų priežiūra užsiėmė Antano ir Ritos Buividavičių šeima. Gražesnės pušelės, eglaitės, berželiai, kadagiai buvo vežami iš miškų, pakelių. Kadangi vietovė žvyruota, Antanas su sūnumi medžius nuolat laistydavo. Šiuo metu prigijusį ir vešlų medelyną ir toliau prižiūri, genėja, apkarpo Buividavičių šeima.

Parengė Silvija BIELSKIENĖ

S. Bielskienės nuotraukos