Tiltu tarp Dievo ir žmogaus mus pasiekia muzika...

Prieškalėdinio laikotarpio „Elektrėnų žinių“ viešnia – Neringa LAPINSKIENĖ, kompozitorė, režisierė, devynių knygų vaikams autorė, turinti trisdešimt penkerių metų pedagoginio darbo stažą. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti... Tad kviečiu į įdomią pažintinę kelionę.

Pirmiausia gal papasakokite, kaip jums gyvenasi karantino laikotarpiu?

Keistas tas laikotarpis. Lig šiol buvau įpratus planuoti savo laiką, renginius, susitikimus, keliones ir kitus darbus. Staiga supratau, kad viskas sustojo, kad planuoti ir lėkti kaip lig šiol, jau nebegali, o ir nėra kur... turi sustoti ir tiesiog laukti.

Labai sunku, kai mokinukų akytės šypsosi iš ekrano, negali apsikabinti ir paglostyti mažųjų galvelių. Ir juokas ne toks skambus. Man nuotolinis bendravimas labai sudėtingas. Visuomet stengiausi visą savo patirtį, žinias, emocijas perteikti matant šalia esančių smalsius žvilgsnius, nuoširdų juoką, skambančias dainas ar judėjimą muzikos ritmu, klausimus ir atsakymus diskutuojant ar tiesiog atvirai bendraujant ir dalinantis profesine ar gyvenimiška patirtimi. Šio laiko labai pasigendu. Kasmet aplankydavau daug Lietuvos miestų ir vesdama seminarus pedagogams jaučiau didelį pasitenkinimą galėdama perduoti savo sukauptą ir praktiškai išbandytą pedagoginę patirtį. Mano kūrybiniame kelyje labai svarbią vietą užima klasikinė muzika. Taip atsirado dvi trumpų pasakėlių knygelės „Muzikinės dėžutės“, kuriose su vaikais lavindami smulkiąją motoriką sekame pasakėles ir jas vaizdingai išpildome klausydami klasikinių fortepijoninių pjesių. Tai yra neįkainojama informacija augančiam vaikui, juk visi žino taisyklę: Muzika mokslų Motina. O aš šiuo savo darbu labai didžiuojuosi, nes didelė dalis Lietuvos pradinių mokyklų ir darželių sėkmingai naudoja šią metodinę medžiagą savo darbe ir mato didelį vaikų susidomėjimą.

Taip... šis laikotarpis tai apmąstymų ir nuveiktų darbų ataskaitinis metas sau.

Na, bet visuomet ateina naujas etapas su tikėjimu ir viltimi, kad po vienos pabaigos ateina nauja kažko pradžia. Lieka  prisiminimai.

Ar visi šiemet planuoti renginiai įvyko?

Žinoma, kad nė vienas planuotas renginys neįvyko, gaila, nes tikrai planų buvo. Turėjęs įvykti jau tradiciniu tapęs ir puikiai organizuojamas ketvirtasis mano dainų festivalis „Virš Vaivorykštės“ neįvyko. Šis festivalis vykdavo pavasarį Vilniuje, kai sužaliavusi gamta ir grįžusių paukščių balsai skelbia naują pradžią. Jau buvo paskelbta dalyvių registracija ir buvo smagu išgirsti, kad  šiemet būtų buvęs dar gausesnis norinčių dalyvauti dainuojančių vaikučių būrys. O festivalio dalyviai – tai Vilniaus pradinių mokyklų dainorėliai ir šalia Vilniaus esančių mokyklų pradinukai. Tarp dalyvių – Elektrėnų ir Grigiškių, Lentvario ir iš Trakų pradinių mokyklų vaikai. Šiais metais jungėsi ir Vilniaus muzikos mokyklų dainavimo klasių mokinukai. Smagu, kai scenoje atliekamą dainą gerai žino ir kartu dainuoja visa salė. Labai džiaugiuosi, kad mano parašytos dainos vaikams patinka. O tai pats geriausias įvertinimas kiekvienam autoriui. Labai viliuosi, kad kitų metų pavasaris bus jau kitoks. Tikiuosi, pavasarį dainuosim dainuosim gal net susikibę už rankų... na, pasvajokim.

Kodėl toks festivalio pavadinimas: „Virš Vaivorykštės“?

Todėl, kad vaivorykštė – tai tarsi tiltas tarp Dievo ir žmogaus. Manau, kad tuo tiltu mus ir pasiekia muzika.

Planavote surengti savos kūrybos vakarą, bet jis neįvyko. Papasakokite plačiau apie tai, kad įsivaizduotume ir pasijustume tarsi dalyviais jūsų renginyje.

Taip taip, buvo tokia mintis ir turėjau pagalbininkus, kurie sutiko padėti surengti didelį muzikinį renginį. Vizijų buvo, oi kokių grandiozinių... Kadangi esu išleidusi jau nemažai muzikinių leidinių vaikams (suskaičiavus būtų virš šimto dainų), kuriuos žino didelis būrys visoje Lietuvoje dirbančių puikių pedagogų ir jų vaikučių, tai ir kūrybos vakaras, tikriausiai, būtų buvęs ne vakaras, bet visa diena su svečiais, dovanomis, žinoma, linksmomis dainomis, o gal ir šokiais. Mano kūrybinis kelias tęsiasi nuo 1999 metų. Tais metais išleista pirmoji mano dainų vaikams knygelė „Vaivorykštė“. Labai dažnai išgirstu, kad šios dainos vis dar neužmirštos ir dainuojamos. Tai labai džiugina. Vėliau pakilome aukščiau ir knygelė pasirodė pavadinimu „Virš vaivorykštės“. Dainos jau kiek sudėtingesnės ir skirtos kiek vyresniems vaikams. Na, o kitos – tai dainų vaikams rinkinukai „Dainų gatvelė“ ir „Pasakų gatvelė“. Po šių dainų rinkinių ėmiausi mėgstamiausios kūrybinės veiklos ir kiekvienais metais parašydavau po naują muzikinę pasaką, kurią galima skaityti, dainuoti, vaidinti ir iliustruoti choreografiniais judesiais. Tai nuostabus kūrybinis procesas, apimantis daugybę meno sričių, o vaikai labai imlūs ir žingeidūs, emocionalūs ir atviri. O svarbiausia – jie labai kūrybingi, turėdami stebuklingą vaizduotę. Tai greičiausiai būtų buvusi labai spalvinga muzikinė pasaka, kurioje šėltų ir linksmintų žiūrovus visų mano knygų personažai. Oi, išdaviau idėją, kuri gal bus įgyvendinta kitąmet.

Pereikime prie jūsų pedagoginės veiklos – darbo privačiame darželyje.

Darželį įkūrėme 2012 m. ir pavadinome „Pelėdžiukų Akademija“. Pelėdžiukai labai smalsūs paukščiukai ir, žinoma, labai protingi. Taigi pradžioje manėme, kad tai bus tik ugdymo grupė, kurioje vaikai atėję ir kelias valandas praleidę kartu, dalyvaus įvairiose meninėse bei pažintinėse veiklose. Tačiau įvyko taip, kad jau po mėnesio atidarius šią grupę, teko priimti mažylius ilgesniam laikui – su pietumis, poilsio valandėlėmis ir popietiniais žaidimais. Darželis – tai draugystė su mažaisiais, kur kartu atrandi daug medžiagos ir minčių kūrybai, pedagoginėms idėjoms įgyvendinti. Bendravimas su nuostabiais, linksmais, atvirais ir žingeidžiais mažyliais padeda suprasti jų pasaulį. Leisti jiems susikurti pačių sugalvotus žaidimus, atsakyti į netikėtus, kartais labai painius klausimus. Smagu stebėti, kai tave ima pripažinti ir pasitikėti. Kai išgirsti tėvelius sakant, kad vaikas pasiilgsta draugų, auklėtojų ir su gera nuotaika kas rytą skuba į daržiuką. O tai labai džiugina mus. Žinoma, čia mano dainos ir pasakos skamba ir piešiant, lipdant, skaičiuojant ir žaidžiant, ir sukantis mažųjų „virtuvėlėj“, ir statant savo namus, ar tiesiog ramiai atsigulus vartant knygeles. Visada smagu stebėti, kaip jie paprastai reiškia savo emocijas, atvirai demonstruoja savo nuotaikas su pasikvatojimais ir ožiukais. Labai įdomu kalbinti juos ir klausytis jų pasakojimų ir įsivaizdavimų. O tai – puikios pamokos, leidžiančios kurti jiems, mažiems pasaulio kūrėjams.

Jūs ne tik pedagogė, bet ir scenarijų autorė, kompozitorė ir režisierė. Šiemet pirmą kartą nevyko Elektrėnų eglės įžiebimo šventės metu rodomi tradiciniai jūsų organizuojami spektakliai Kultūros centre. Jų istorija tęsiasi turbūt virš dešimties metų.

Ši veikla man labai įdomi ir artima. Tai tarsi pirmi žingsniai į kultūros ir meno erdvių pažinimą ir lankymą. Žinoma, tai viskas labai vaikiškai pateikiama, tačiau scenografija, kostiumai, muzika, vaidyba pratina grožėtis, klausytis ir reikšti savo nuomonę. Dideli reginiai, siužetiniai vaidinimai, muzikinės pasakos ir jų kūrimas, kai scenoje pasirodo daug įvairaus amžiaus dalyvių, mane užburia ir jau galvoje gimstant pirmai idėjai netveriu noru, kuo greičiau viską įgyvendinti. Kasmet statant naują muzikinę pasaką stengiausi nesikartoti ir, žinoma, kaip stimulas naujoms kūrybinėms idėjoms girdimos miesto gyventojų garsiai išsakomos mintys: „Įdomu, kokia nauja muzikinė pasaka, kuo šiemet mus nustebins...“ ir tada užverda... Tai buvo lig šiol...

Ir pirmi metai, kai mūsų muzikinio spektaklio (kuriame pasirodo apie šimtas dalyvių, įvairiausio amžiaus) nevainikavo Elektrėnų Kalėdinės eglės įžiebimas. Na, bet visada yra viltis, kad kitais metais atsigriebsime. Juolab kad nauja muzikinė pasaka yra.

Dar vienas jūsų kūrybos kūdikis šiemet išvydo pasaulį – knyga „Debesų malūnas“. Pristatykite ją mūsų skaitytojams.

„Debesų malūnas“ – tai jau devinta mano muzikinė pasaka vaikams. Kai teko sustoti ir susimąstyti, kur bėgame, nejučia galvą vis dažniau kėliau į dangų ir stebėjau plaukiančius debesis.

Ir kiekvienas plaukiantis debesis kūrė vaizdinius, iš kurių mintyse jau dėliojosi pasaka. Debesų pasaka, o kaip tas pasakas išgirsti? Reikia Malūno, kad pagautų debesis... oi taip galiu ir visą pasaką pasekti, bet kiekvienas debesis turi savo muzikinę istoriją... oi taip galiu ir visas dainas išdainuoti...

Gal kas norėtų turėti mano pasaką savo namuose? Parašykite man.

Labai džiaugiuosi, kad su manimi jau penkias pasakas kuria nuostabi dailininkė, grafikė Neringa Žukauskaitė. Vartyti knygą, liesti ir glostyti nuostabias autorines iliustracijas ir klausantis dainuoti, ar klausytis kartu jaukiai susiglaudus, kai pasaką skaito mama, gal tėtis, o gal visa šeima kartu?

Tai tikslas, kodėl vis dar rašau pasakas vaikams ir kuriu joms dainas.

Baigiasi 2020-ieji metai. Kaip galėtumėte juos apibūdinti. Kokie jie buvo jums asmeniškai?

Metai baigiasi, jie tikrai buvo kitokie. Nenuspėjami... Bet džiaugiuosi, kad buvo tokia šilta vasara...

Ir šis laikotarpis pateikė smagių akimirkų būnant su artimiausiais šeimos nariais. Aplankytos gražiausios Lietuvos vietos. O praleistas laikas su vaikais ir anūkais visuomet pats maloniausias ir įsimintiniausias, kai dainavom, šokom, plepėjom, skaitėm, sėdėjom prie laužo, taškėmės upelyje ir kartu žiūrėjom į dangų, kuriame plaukia debesų laivai, tiesiasi vaivorykščių tiltai ir krenta svajonių išsipildymo žvaigždės.

Kokie ateities planai, kuo dar nustebinsite mus?

Įdomus klausimas... Nustebinti kažkuo ypatingu nesistengsiu, tiesiog kursiu vaikams, džiuginsiu jų mažas tyras širdeles muzikos garsų spalvomis ir džiaugsiuosi, jei mano mintys ir muzika padarys vaikų ir jų tėvelių pasaulį turtingesnį, kūrybiškesnį ir geresnį.

Ko palinkėtumėte artėjančių šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga?

O palinkėsiu visai paprastai – visiems sveikatos ir gerumo, stiprybės ir tikėjimo, susiklausymo ir supratimo. Ir kaip nepalinkėti svarbiausio – svajonių...

Svajonių, kurios pildosi.

Dėkoju už įdomų pašnekesį.

Kalbino Silvija BIELSKIENĖ