Tai kad aš ne vienas, šunį Rikį turiu, katiną, skulptūros mano kieme...

Lajaus kaime globojamas lapuočių ir spygliuočių medžių stovi namukas, kuriam daugiau nei šimtas metų. Jame gyvena žmogus orkestras – Viktoras Narkevičius, muzikantas, drožėjas, akmentašys. Svečiavausi pas jį vieną šiltą vasaros vakarą. Mano viešnagę lėmė dvi priežastys: visų pirma norėjau padėkoti už išdrožtą medžio skulptūrą, ir antra – norėjau susitarti dėl grojimo gitara pamokų. Žodis po žodžio ir taip susidėliojo labai įdomus pokalbis, kuriuo dalijuosi su skaitytojais.

Susipažinkime – Viktoras Narkevičius.

Gimiau Lentvaryje. Mama su tėvu pradžioje nuomojosi butą, paskui pasistatė namą. Ten ir baigiau mokyklą.

Kai išsituokiau, atsikėliau į mišką gyventi ir gyvenu čia jau 25 metus. Čia senelio Jono Kazakevičiaus sodyba, kuriai daugiau kaip 100 metų. Senelis turėjo brolį, kuris pabėgo, kai užėjo rusai, ir paliko sodybą savo broliui – mano seneliui. Žemės buvo labai daug, dar ir dabar yra, bet išdalinome... kam man reikia.

Tai dabar taip vienas sau ir gyveni?

Tai kad aš ne vienas – šunį Rikį turiu, katiną, skulptūros mano kieme...

O kur mokeisi?

Mokiausi Vilniaus profesinėje elektromechaniku. Vėliau Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje mokiausi groti trombonu. Šešerius metus dirbau Lentvario kilimų gamykloje, kur buvome sukūrę grupę „Ekslibris“, su ja pravažiavome visą Sąjungą. Grojau bosine gitara. Man buvo 14 metų. Grojome ir Trakuose, „Galvės“ restorane.

Turėjau du sūnus. Vieno jau neturiu. Kitas gyvena Lentvaryje – jis irgi muzikantas, groja gitara, mokiau jį pats.

Gal dar kokiais instrumentais, be minėto trombono ir bosinės gitaros, groji?

Būgnais, jamaha, akordeonu, armonika.

Kada į tavo gyvenimą atėjo skulptūra?

Nuo vaikystės... Su draugu išdrožėm 13 velniukų, išvežė juos į parodą ir laimėjome pirmą vietą.

Kur mokeisi drožybos?

Iš dieduko. Mano diedukas viską darė pats. Buvo žvejys – Lajaus ežero prižiūrėtoju dirbo. Pats montavo įvairias stakles, vežimus, bobutei audimo stakles pagamino – viską pats gamino.

O koks buvo tavo pirmas savarankiškas darbas?

Anksčiau visi buvome pasinešę į gitaras. Dariau elektrines gitaras iš lentų. Draugai prašydavo kad pagaminčiau, – tai aš ir droždavau... Bosines stygas sudėdavau – jas paimdavau iš pianino; garso nuėmėjus sumontuodavau, nuimdavau nuo televizorių magnetėlius, apsukdavome, kad garsą imtų, ir grodavome jomis. Beje, gitarą gamindavau šešiastygę, užsienietiškai, nors visi grojo ir parduotuvėse būdavo tik septynstygės. Juk kainos elektrinės gitaros tais laikais mums buvo neįkandamos.

Kokia buvo pirmoji grupė, grojusi tavo pagaminta gitara?

Mokykloje Lentvaryje ir Trakuose. Atvažiuodavo visi pas mane prašyti gitarų. Niekas netikėjo, kad mes, mokiniai, grosime pačių padarytomis gitaromis. Tai buvo „Bitlų“ laikai – platėjančios kelnės, ilgi plaukai ... Mes buvome pasinešę į jų muziką.

Kokius paminėtum įsimintiniausius savo darbus?

Oi, jų buvo tiek daug! Vilniuje, vandens parke, sukūriau skulptūrą; Semeliškėse, šventoriuje, ant kryžiaus lentelėje raides išdrožiau.

Ar bandei suskaičiuoti – kiek darbų esi sukūręs?

Uždavėte tokį klausimą?! Gal šimtais skaičiuoju...

O turėjai širdžiai brangiausią skulptūrą, su kuria sunkiai išsiskyrei?

Su visomis sunkiai išsiskiriu, kiekviena skulptūra man – nauja pamoka.

Kokie tavo darbo įrankiai?

Paprasti, jų nedaug, telpa į lagaminuką. Bet vien kaltus ką reiškia pasigaminti!

Papasakok, kaip atrodo pats gamybos procesas. Pradėk nuo užsakovo...

Pirmiausia paklausiu, kokiam tikslui reikia – parkui, aikštei ar sodybai. Ką žmogus galvoja ateidamas. Labai norisi, kad nesikartotų, kad nebūtų kažkur matyta, kad būtų įdomiau. Ir pačiam įdomiau. Kitus darbus pažiūriu, bet niekada nekopijuoju. Man patinka, kai atvažiuoja užsakovas ir pradeda kritikuoti, – kodėl ranka ne tokia, ne taip išdrožta, nestandartiška ir panašiai. Tuomet džiaugiuosi, žinau, kad gerai padariau, jei kritikuoja. Gyvenimas eina gera vaga.

Kokį medį dažniausiai renkiesi savo darbui?

Medžiai visi geri.

Koks paskutinis tavo darbas?

Iš akmens.

Tai tu dar ir akmenį tašai?

Taip, dirbti su akmeniu man irgi labai patinka. Jis – ne medis – ilgiau stovės. Pas vieną dailininką buvau Vilniuje. Jis, rodydamas savo sukurtą bareljefą iš akmens, sako man: matai, Vytai, aš nemoku... O man tai buvo labai gražu, labai patiko. Tada ir pradėjau dirbti su akmeniu. Dar mokykloje draugai prašydavo, kad šriftą parinkčiau, patarčiau – gotišku ar stilistiniu. Man tas sekėsi. Rodydavau, mokiau, kokie kaltai turi būti, patardavau – taip ir pats pradėjau tašyti. Gamindavau paminklus. Arba jei kam sode prireikdavo kažkokių skulptūrėlių iš akmens – boružę ar dar kažką. Medis ar akmuo – tas pats, tik akmuo kietesnis ir ilgiau laikosi. Bet akmuo dėl to įdomesnis, kad jį pamatai ir galvoji – kas iš jo išeis? Galvoti, tarp kitko, ir pradėti – sunkiausia, ir baigti sunkiausia. O kai dirbi, tai greitai viskas vyksta. Technika medžio ar akmens – nelabai skiriasi. Reikia neskubėti.

O kai dirbi, turi pasidaręs trafaretą?

Neturiu, viską iš minties. Kartais nusipiešiu piešinį, nuo ko pradėti, bet paskui viskas liejasi savaime.

O namie turi kokių akmens skulptūrų?

Ne, kai tik pagaminu, – ir išvyksta jos. Aš kaip batsiuvys – be batų (juokiasi). Medžio irgi tik kelios likusios kieme.

Papasakok plačiau apie šį namą, kuriam daugiau nei šimtas metų.

Mama ir diedukas pasakojo, kad šis namas buvo pats didžiausias; dar buvo tvartas šalia, kiti pastatai, kuriuos buvo pastatęs dieduko brolis. Daug ko dabar nebelikę, kai buvo užėję vokiečiai, jie čia gyveno. Čia buvo įkūrę savo „štabą“, kai užėjo rusai – ir tie čia įsikūrė. Beje, kai vokiečiai buvo užėję, jie daugeliui paliko draugiškų, kultūringų kareivių įspūdį. O kai rusai užėjo, viską atėmė – karves, kiaules; vyrus ėmė į savo kariuomenę, ir mano tėvą buvo paėmę. Rusai čia ir šokius rengė, ir gerdavo baisiai. Manau, jeigu diedukas nebūtų buvęs prižiūrėtoju ežero Lajaus, būtų ir jį ištrėmę. Bet jis buvo labai reikalingas, geriausiai ežerą pažinojo.

O Lajaus ežeras toli nuo čia?

Už pusantro kilometro. Kartą maudydamasis nardžiau ir radau sprogmenį gal prie 50 metų, ištraukiau, vaikas būdamas. Kaimynams pasakiau, iškvietė kažkokią tarnybą ir išsivežė. Diedukas irgi yra radęs bombą. Visas kaimas susirinko žiūrėti.

Tai tu dar ir nardytojas?

Nu jo, bobutė čia nešdavo skalauti drabužius, ir aš su ja eidavau. Kartą panėriau, žiūriu, kažkas blizga – senovinis samovaras. Atsinešiau virvę, panėriau, užrišau ir ištraukiau. Ten buvo pilna įvairių šaukštų, kitokių įrankių. Gal tai žydų buvo? Atidaviau broliui, tai buvo maždaug 1969-ieji.

Esi nardytojas, akmentašys, skulptorius, muzikantas, instrumentų meistras. Tai gal dar kažkuo užsiimi?

Na, vos netapau baidarių sporto meistru. Treniruodavausi Trakuose, dalyvaudavau varžybose. Anksčiau būdavo labai daug būrelių.

Esu grojęs su daugeliu muzikantų, beje – 26 mano bičiuliai jau aname pasaulyje. Anksčiau pinigų niekas nemokėjo, žiūrėjo į muziką ne taip, kaip uždirbti, o žiūrėjo tik į muziką. Atvažiuodavo pas mane Kovalevskis, garsiausias Trakų rajono akordeonininkas, ir prašydavo: Vytai, jei kur grosi, paimk mane nemokamai – jam svarbiausia buvo groti žmonėms.

Kadangi gyveni netoli žydų žudynių masinės kapavietės, gal ką atsimeni iš pasakojimų?

Kada žydus šaudė, miško dar nebuvo. Tėvukas pasakojo, kada juos varė, tik keletas galėjo pabėgti. Daug lietuvių kasė duobes, nes vykdė įsakymą. Kas ant kalno stovėdami matė, tai sakė – vaizdas buvo žiaurus – vieni kitus prilaikė, nešė, nes buvo nusilpę... verksmai, šauksmai. Juos gi dvi savaites laikė gete Semeliškėse, tai sakė, kad nei valgyti, nei gerti jiems neduodavo, todėl jie buvo labai silpni. Tėvas pasakojo, kai juos sušaudė ir užkasė duobėse, dvi savaites žemė judėjo...

Kokią dabar muziką klausai?

Klausau baltarusių „Piesniary“, kurių anksčiau labai nemėgdavau. O užsienio – „Smoki“, „Bitlai“, viskas iš jaunystės.

Dar ilgai bendravome su Viktoru, kurį aplinkiniai Vytu vadina. Apžiūrinėjau jo lagaminuką, kuriame bet kuriuo momentu drožybai ar akmens tašybai paruošti tvarkingai sudėlioti įrankiai. Namo viduje apžiūrėjau ir pagarbiai saugomų instrumentų kolekciją, kuri kažkada priklausė jo bičiuliams muzikantams. Liečiau ir Vyto rankomis pagamintas gitaras...

Sakoma, unikalūs žmonės gyvena tarp medžių, šalia vandens telkinių... Tokie jie dažniausiai vadinami keistuoliais. O aš sakau: daugiau tokių keistuolių, idant mūsų gyvenimas būtų gražesnis, spalvingesnis, prasmingesnis.

Silvija BIELSKIENĖ