Sveikiname gimtuosius Elektrėnus!

Kaip atsirado elektrinė?

Kai dar mūsų tėvų nebuvo, šalia marių kranto stūksojo  milžiniškas akmuo. Buvo manoma, kad jis turi nepaprastų galių, mat kiekvienas, šalia to akmens pabuvęs, būdavo žaibo nutrenktas. Vienas bernelis, atėjęs prie akmens, sugebėjo išsisukti nuo žaibų du kartus, o  tose vietose, kur žaibas trenkė,  atsirado nežmoniškai aukšti spygliai. Supykęs Perkūnas, kad negali pataikyti, sviedė trečią kartą savo žaibą ir pataikė į tą žmogų . Trečiasis spyglys jau nebebuvo toks aukštas. Netoli esančio kaimelio gyventojai sako, kad tai tik dėl to, jog Perkūnas visas savo jėgas išnaudojo, o kiekvieno spyglio viduje buvo išmuštos skylės, iš kurių dar ir šiais laikais dūmai rūksta. Tas pats kaimelis persivadino į Elektrėnus, nes bijojo, kad visiems žmonėms dėl bernelio teks kentėti. Dažnai žmonės lankosi toje vietoje tik ne žaibų gaudyti, o dirbti, kad Perkūnas nesupyktų.    

Paulius Sagevičius

Kaip atsirado Elektrėnų ežeras?

Ten, kur dabar Elektrėnų ežeras, kadaise buvo dešimt kaimų:  Kakliniškių, Perkūnakiemio, Šarkinės, Anykštų, Raistinės, Lekavičių, Mažiklės, Petravičių, Alinkos, Rungos. Kiekvienas kaimas garsėjo savais amatais: Šarkinės kaimas garsėjo paukštininkyste, Petravičių garsėjo gerais kalviais, Mažiklės žemdirbyste...

Dievas iš dangaus stebėjo, kaip gražiai dirba kaimiečiai, tačiau kaimų žmonės nesutardavo, pykdavosi, nepasidalindavo daiktais. Dangaus valdovui pasidarė liūdna, kad žmonės turi auksines rankas, bet kietą širdį, todėl nusprendė suvienyti nesutariančius žmones.

Visagalis nusprendė kaip išbandymą atsiųsti lietų. Lijo dieną, buvo tamsu ir niūru, lijo dvi ir taip lietus tęsėsi septynias dienas. Septintą dieną žmonės suprato, kad reikia bėgti iš namų, nes lietus jau beveik užpylė visą kaimą. Visi gyventojai išsilakstė iš kaimų.

Štai taip vietoje dešimties kaimų atsirado Elektrėnų marios. O šalia ežero namų nebeturintys, susivieniję žmonės pastatė miestą Elektrėnus.

Rokas Sodaitis

Kaip atsirado elektrinė?  

Kartą eidamas žmogus netyčia atsitrenkė į raganą. Tada jis galvodamas, jog tai buvo jos kaltė, išrėžė raganai:

-          Žiūrėk kur eini, kreiva boba!

Dėl tokio bjauraus poelgio ragana labai supyko. Ragana užkeikė žmogų kerais, kurie jį pavertė medžiu. Ir tada ragana tarė:

-           Dėl savo įžūlumo liksi medžiu visą amžinybę.

Vieną dieną Perkūnas vijosi Velnią. Žemė drebėjo nuo negailestingų Perkūno žaibų. Žaibai nudažė nakties dangų balta spalva. Kartais dėl žaibų pasidarydavo taip šviesu, kad nebūtų galima pasakyti, jog buvo naktis. Velnias ieškojo vietos pasislėpti nuo Perkūno žaibų ir įlipo į medį. Tai buvo tas žmogus, kuris kadaise įžeidė raganą ir tapo medžiu. Perkūnas sukaupęs visas jėgas sviedė žaibą. Velnias nušoko nuo medžio, o žaibas uždegė medį. Ugnies liežuviai laižė juodą dangų. Ugnis švietė ryškiai kaip saulė. Per liepsnas buvo sunku įžiūrėti medį.

Dėl to žiauraus raganos prakeiksmo medis niekada nesudegs, nes jei jis sudegtų jis taptų didele krūva pelenų ir nebebūtų medis. Reikėjo pakentėti ir palaukti lietaus. Jo medis nesulaukė.

Po poros mėnesių, per kuriuos nė karto nelijo, žmonės pastebėjo, kad ta ugnis neužgęsta. Jie nusprendė panaudoti neužgęstančią ugnį pritaikyti  elektrai pasigaminti. Žmonės pastatė elektrinę, kurioje to degančio medžio šilumą paverčia elektros energija. Taip atsirado Elektrėnų elektrinė.

Lukas Janušauskas

Kaip atsirado Šviesos gatvė?

Kitą kartą miške gyveno gerosios raganos. Jos viena kitą saugojo ir mylėjo, dalindavosi patarimais, gandais bei istorijomis, pindavo viena kitai kasas, dainuodavo daineles. Vieną kartą viena iš jų, rinkdama raktažoles, nuklydo. Klaidžiodama tarp medžių žolėse pastebėjo gulintį sužeistą burtininką. Raganai pagailo ir ji nusprendė padėti. Iki nakties ji burtininką gydė arbata, medumi, nuovirais bei sutrintais lapeliais, kol galiausiai jis atgavo jėgas ir galėjo pats atsikelti. Burtininkas iš dėkingumo užklausė raganos, kuo galėsiąs atsilyginti, bet ragana tik šyptelėjo ir atsakė:

-          Grįžk saugiai namo, tiek pakaks.

Burtininką toks atsakymas sušildė iki pat kulnų, dar kartą padėkojęs raganai apsisuko ir grįžo į vietą, kurią vadino namais. Visą tą laiką, kol jis ėjo, skilo laimės ir džiaugsmo burtai, kurie visą kelią nuo tos vietos nušvietė šiltais spindulėliais. Lyg žvakutės tarp medžių, gėlynų ir krūmų - visas išmintas takas švito ir spinduliavo. Nuo to laiko tas kelias, kur ėjo laimingas burtininkas, vadinamas Šviesos gatve.    

 Rugilė Gaja Suslavičiūtė

Kaip atsirado Elektrėnų fontanas?  

Kartą Elektrėnuose, susitiko dvi draugės, pro kurias praėjo labai išvaizdus vaikinas. Atsisukęs į merginas, pamojavo ir ėjo toliau. Draugės ėmė trypti žemę kaip pašėlusios, smagiai šoko iš laimės, bet taip stipriai, kad prikėlė piktąjį Velnią. Neišlaikęs kantrybės, pragaro valdovas  stipriu kumščiu trenkė į lubas, visur pasipylė stiprios ir aukštos vandens čiurkšlės. Merginoms vos širdis nesustojo iš išgąsčio. Nesupratusios, kas vyksta, paauglės tučtuojau puolė bėgti. Sakoma, kad ir dabar, Velniui supykus, iš žemės pradeda lyti.

Brigita Vaiciukevičiūtė

Laimės ežeras 

Netoli kaimelių gyvavo Elektrėnai — nedidelis, ramus miestas. Čia nieko netrūko, žmonės buvo laimingi, sklandžiai plėtojo ir naujino miestelį. Tačiau vis likdavo apleistas jo pakraštys, prie kurio niekas nedrįso net prisiliesti. Ten buvo tankus miškas ir sklandė kalbos, kad jame pilna laumių bei velnių. Žinoma, atsirasdavo drąsuolių, kurie ten eidavo ir jiems nieko nenutikdavo, bet žmonės tos vietos vis tiek labai bijojo. Taip ir gyveno visi tame miestelyje, kol vienas keliautojas pranešė, jog miške netikėtai atsirado siauras, baltas kelias ir kiekvieną dieną jis vis platėja. Smalsuoliai vienas po kito pradėjo ten vis dažniau ir dažniau vaikščioti, kol visai įsidrąsino. Daugelis pastebėjo, kad vaikinas su mergina ar vyras su žmona praėję tuo takeliu pasidaro labai laimingi. Ir jie buvo teisūs. Tame miške iš tiesų gyveno geroji laumė, kuri kiekvieną naktį iš įvairių siūlų mezgė laimės taką. Megzdama ji dainuodavo, šokdavo ir taip pradėjo trukdyti pačiam Perkūnui. Neiškentęs šio triukšmo naktimis, jis prasklaidė debesis ir norėjo sviesti žaibą į gerąją laumę, tačiau nedrįso. Pradėjo stebėti ją kiekvieną naktį ir nesuprato, kas jam darėsi. Laumė Perkūnui atrodė tokia šviesi, graži, laiminga. Dienomis jos nematydamas Perkūnas svaidydavosi žaibais ir savo pykčiu. Dienos bėgo, o kelias darėsi vis platesnis ir ilgesnis. Medžiai praretėjo, miškas pašviesėjo. Poros čia eidamos ir kliūdavo, ir griuvinėdavo, nuolat kojos painiojosi, nei viena gražiai nepraeidavo, tačiau ko jau nepadarysi dėl laimės bei meilės. Perkūną irgi lyg užkerėjo tas siūlų kelias ir įsidrąsinęs jis vieną naktį tarė gražiajai laumei:

-          Kuo tu vardu?

-          Aš laumė, vardo neturiu.

-          Nustok šokti toje žemėje, ateik pas mane. Tarp debesų būsi mano karalienė, aš tave mylėsiu ir saugosiu, - tarė Perkūnas griausmingu balsu.

-          Ne, negaliu. Aš turiu būti čia, žemėje, ir padėti būti laimingiems kitiems žmonėms.

-          Ak, šitaip?! – įtūžęs jis sušuko. – Tikrai nebūsi su manim?

-          Ne, - tvirtai atsakė laumė.

-          Jei aš nebūsiu laimingas, tuomet niekas nebus laimingi ir neturės meilės! – taip pasakęs Perkūnas paleido žaibą į kelio vidurį, iš po žemės pradėjęs tekėti vanduo perplėšė takelį ir prisipildė visas ežeras vandens, o geroji laumė jame nuskendo.

Nors takelis ir trūko, žmonių meilė buvo stipresnė už Perkūno neapykantą. Niekas nesuprato ir tik spėliojo, kas čia įvyko, bet visi pradėjo vaikščioti prie to vandens tvenkinio ir jis mylinčioms poroms nešė laimę. Taip ir atsirado Elektrėnų ežeras, esantis netoli miško.

Paulina Malinovskytė

Kaip atsirado Vaikų pasaulis?

Manoma, jog miške, kuriame stovi Vaikų pasaulis, gyveno bildukas.  Jis niekada nemėgdavo vaikų ir nuo jų bėgdavo, o suaugusius puldavo, kartais net pradangindavo. Žmonės sugalvojo aptverti teritoriją, jog jis nepatektų į gražiausią miško vietą, bet tai nepadėjo. Nepasitvirtinus pirmam sumanymui nuspręsta aptvertoje vietoje pastatyti atrakcionus vaikams, kad jie nuolatos lankytųsi ir atbaidytų bilduką. Po Vaikų pasaulio atidarymo Bilduko niekada niekas ir nematė. Miške vyravo ramybė ir žmonės galėjo lankytis miške nebijodami.               

Lukas Grigonis

Kaip atsirado Perkūnkiemis? 

Kartą į žemę nusileido teisingumo prižiūrėtojas Perkūnas. Nusileido jis čia ne be reikalo, buvo girdėjęs, kad kažkur Elektrėnų apylinkėse naudojasi jo vardu. Iš tiesų taip ir buvo, čia nagus pats Velnias buvo prikišęs. Nelabasis pastatė restoraną norėdamas šiokio tokio pinigo užsidirbti, „Perkūnkiemiu“  pavadino ir pasinaudojęs savo gudrumu pripasakojo aplinkiniams, kad esą jis pats Perkūnas, kvietė visus pasilinksminti su pačiu gamtos jėgų valdovu. Norėdamas pasišaipyti iš Perkūno darė ten nešvarius darbus ir teršė vyriausiojo Dievo garbę. Perkūnas labai supykęs ant Velnio už tokias niekšybes, sviedė žaibą į restoraną ir pavertė jį griuvėsiais. Net ir pačiam Velniu uodega buvo užsidegusi. Sakoma, kad iki šių dienų toje vietoje niekas nieko negali daryti, jokių veiklų vykdyti, nes nesiseka, Perkūno rūstybė viską sugriauna.

Markas Matkevičius

Kaip atsirado Elektrėnų marios?  

Buvo sausa, žmonės sunkiai gyveno. Sunkiai augo javai,tik kelios bulvės užderėjo. Šuliniai išdžiūvo. Tačiau, kad ir kaip skurdžiai žmonės gyveno, vis tiek visada Dievuliui palikdavo šviežią kepalą gardžios duonelės. Kiekvieną vakarą melsdavosi, maldavo Dievo malonės, kad užbaigtų jų kančias. Vieną vakarą po sunkios darbo dienos žmonės atsigulę pamatė didelę žvaigždę danguje. Ji vis didėjo ir didėjo. Tik pliumpt ir nukrito į sausą duobę. Tai buvo Dievulio ašara. Jis pamatęs, koks blogas žmonių gyvenimas, pravirko. Tą ašarą mes dabar vadiname Elektrėnų mariomis.

Skirmantas Garčinskas

Iš kur atsirado kormoranai Elektrėnų saloje? 

Seniai seniai, prieš tūkstančius metų, gyvavo Elektrėnų salelė. Paukščiai dainuodavo, vėjas pritardavo, o medžiai šokdavo.Kiekviena dieno toje salelėje buvo ik šventė, todėl sekmadieniais dievai atvykdavo į salelę atsikvėpti nuo darbų.

Vieną lemtingą sekmadienį išdygo jaunas berželis, liūdnas ir sutrikęs. Tą pastebėjusi Medeina, miško deivė, priėjo prie medelio ir paklausė:

-          Kas tave neramina, jaunėli?

-          Iš manęs juokiasi didesni berželiai, - atsakė šis ir lapelius nukreipė į savo skriaudėjus.

-          Tuojau juos pamokysiu, - atsakė Medeina ir nužingsniavo į didesniųjų berželių pusę. – Argi jums ne gėda šiepti jaunesnįjį brolį? Jūs, vyresnieji, turite saugoti ir rūpintis mažesniais, ach... Lai daugiau nepasikartoja, - nutilusi šyptelėjo beržams, paglostė jaunėlį ir tarė: – Jei tau vėl prireikės pagalbos, pašauk mane ir atsirasiu.

Po tokių deivės žodžių jaunėlis jautėsi saugus. Kitą dieną stambiosios eglės sumanė pašiepti berželį. Šis nė nedvejodamas pašaukė Medeiną, ji egles pamokė. Berželis jautėsi laimingas, jog turi savo gynėją, deivė taip pat džiaugėsi, kad gali padėti. Deja, jaunėlis, nejausdamas ribos, vis šaukė, ir šaukė savo sargę dėl visokių menkniekių, tai paukštelis ne ant tos šakos prisėdo, tai vėjelis per stiprus. Medeinai mažylio aimanavimai įgriso, todėl vieną dieną tarė jam:

-          Jaunėli, tu nežinai, kas iš tiesų yra nelaimė, todėl ir raudi dėl įvairių niekų. Taigi, aš tau parodysiu tikrąją nelaimę,-ji pažvelgė į viršų. Ten buvo kormoranai.

Nuo to laiko Elektrėnų saloje kormoranai savo išmatomis lėtai žudo ne tik jauniausią berželį, bet ir jo brolius bei seseris. Kada gi bausmė baigsis? Niekas nežino...

Fausta Juškevičiūtė

Sakmė apie Elektrėnus 

Kai šioj Žemėj nebuvo žmogaus gyvybės, viešpatavo Dievai. Jie linksminosi, keldavo prašmatniausias puotas ir kūrė miestus. Vienas Dievas Vievirijus pakvietė savo draugą Lėną į puotą, kuri vyko ant šilto kalno, atšvęsti Vievio įkūrimo. Lėnas, išsipuošęs aksesuarais, padarytais iš linų, greitai nudūmė  ten. Puotoje pamatė simpatišką dievaitę vardu Elektrė. Pamatęs Vievirijus, kaip Lėnas spokso, šovė sakinį kaip šampano kamštį:

- Ar tavo linai žaibų neprisiurbę, kad į ją taip spoksai?

Paaiškėjo, kad  Lėnas ir Elektrė gyvena netoli vienas kito. Apsimėtę linais ir žaibais, suprato, kad jie vienas kitą įsimylėjo. Per žaibų ir linų pūgą jiems gimė sūnus. Ilgai nesukę galvos, kaip vežimo ratų, suteikė savo sūnui vardą Elektrėnas, kuris užaugęs  įkūrė savo vardo miestą Elektrėnus.

Daivita Laukaitytė

Kaip atsirado „Hesburger”?

Vieną dieną Dievas išgirdo, kaip žmonės Elektrėnuose skundžiasi, kad jie valgo tą patį per tą patį. Jie užsipuolė Dievą prašydami ko nors naujo, bet Dievas nieko nesugalvojo. Tai išgirdęs Velnias sugalvojo planą. Jis pasiūlė Dievui sukurti vietą, kurioje parduoda nesveiką maistą. Dievas iš žmonių gaunamo spaudimo apie tai nepagalvojo ir padarė taip, kaip tarė Velnias. Tik po to Dievas susiprato, ką Velnias padarė, bet paliko tą vietą. Vietinai žmonės pradėjo ją vadinti „Hesburger”.

 Andrius Rakauskas