Semeliškių Taikos varpui 580

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios varpinėje saugomas vienas seniausių (dar senesnis, nuliedintas 1420 m., saugomas nacionaliniame muziejuje Vilniuje) varpų Lietuvoje, nuliedintas 1442 m. Šiemet varpui sukanka 580 metų ir 95 metai, kai jis buvo grąžintas Semeliškių bažnyčiai (1927 m. sausio 25 d.).

Silvija BIELSKIENĖ

Knyga apie varpus

„Niekados neklausk, kam skambina varpai, – jie skamba tau.“ Šie žodžiai priklauso ne Ernestui Hemingway’ui, nors žinomi kaip jo romano moto. Šiems žodžiams beveik keturi šimtai metų, o jų autorystė priklauso poetui ir dvasininkui Johnui Donne’ui.

„Laudo deum, plebum voco, congrego clerum, Defunto ploro, pestem fugo, festa decoro“ („Garbinu Dievą, sušaukiu liaudį, suburiu dvasininkus, apraudu mirusius, marą nugenu, šventes papuošiu“) – šiuo tekstu į mus kreipiasi ilgametis Kaišiadorių vyskupijos Jiezno bažnyčios varpas vardu Kristupas. Tai tekstas iš pirmojo menotyrininko Gintauto Žalėno knygos „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai“ puslapio.

Tai pirmoji knyga apie Kaišiadorių vyskupijos varpus lietuvių kalba, solidžios apimties ir pateiktų faktų, iliustracijų, dokumentų svarumo, kurioje labai smulkiai pristatomi visi mūsų vyskupijoje saugomi varpai. Romos imperijos laikais nuo Kampanijos regiono Italijoje atsiradusio lotyniško termino „campana“ (varpas), kuris naudojamas iki šiolei daugelyje, ne tik romanų grupės, kalbų.

Varpų paskirtis

Bažnyčių varpų paskirtis „sušaukti tikinčiuosius į pamaldas, paraginti juos melstis, daryti krikščioniškos meilės darbus, skelbti Dievo garbę, skambinti už mirusius“. Nedideli varpai, vadinami „signatūromis“ (liet. „ženklas“), skambinami sumos metu per pakylėjimą, pasauliui skelbiant apie Mišių metu įvykusį stebuklą, kai Duona ir Vynas tapo Kristaus Kūnu ir Krauju, zakristijos varpeliai duoda ženklą pradėti Mišias, rankiniai altoriaus varpeliai, kuriais skambinama per pakylėjimą, pabrėžiant svarbą ir sutelkiant tikinčiųjų dėmesį. Bažnyčių varpai yra pašventinami (varpų konsekravimo paprotys žinomas nuo VIII a.), tad, kaip ir krikšto metu, varpams suteikiamas kurio nors šventojo vardas, todėl su varpais buvo elgiamasi ypač pagarbiai, prie varpų nebuvo leidžiama garsiai kalbėti, varpininkais galėjo būti tik dvasininkai, o skambinti varpais buvo galima tik vilkint kamžomis, taip išreiškiant ypatingą pagarbą varpams kaip Dievo balsui, budinčiam ir kviečiančiam, besidžiaugiančiam ir apraudančiam.

Varpų tremtis

Varpams, kaip ir žmonėms, teko išgyventi tremtį. I pasaulinio karo metais Lietuvos varpus ištiko tik su genocidu sulygintas likimas. Vokietijos kariuomenei šaudmenų gamybai trūko spalvotųjų metalų, tad karo tikslams buvo naudojami net variniai stogai bei bronziniai bažnyčių varpai. Rusijos karinė vadovybė ėmėsi priemonių, kad vokiečiams neliktų žaliavos šaudmenų gamybai, tad apie 1915 metus prasidėjo skaudus varpų evakuacijos procesas. Vežė visus varpus, net pačius mažiausius (iš Semeliškių bažnyčios buvo išvežti penki varpai), daugelis jų į savo varpines ir nebesugrįžo, o grįžo tik tie, kurie pateko į Maskvą, o ne į Rusijos provincijas...

Semeliškių varpų – buvusių ir esamų – atsiradimo istorijos

Per Lietuvą praūžę karai sunaikino medinių bažnytėlių varpus. Kaišiadorių vyskupijoje žinomi tik du varpai, kurie išliko. Pasibaigus I pasauliniam karui ir atsikūrus Lietuvos valstybei, o 1920 m. sudarius taikos sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos, susiklostė sąlygos grąžinti išvežtas vertybes, tarp jų ir varpus, į Lietuvą. Taip Semeliškėse atsidūrė, manoma, antras pagal senumą varpas (1442 m.), kuris buvo dovanotas naujai įkurtos Kaišiadorių vyskupijos Semeliškių bažnyčiai. Į dabartinę vietą varpas buvo atgabentas 1927 01 25. Jo viduje gotiškais minuskulais užrašyta lotyniška invokacija bei pagaminimo data: „Rex hic veni nobis cum pace anno dni m cccc xxx xii“ („Karaliau, ateik pas mus su taika. 1442 Viešpaties metai“). Ant varpo nuliedintas taikos meldimas liudija varpo paskirtį – skambinti „Viešpaties Angelo“ maldai ir buvo vadinamas „Taikos varpu“.

Semeliškių varpas – visai Lietuvai ypač svarbus kultūros paminklas, jis yra tik vienas iš trijų XV a. varpų, išlikusių Lietuvoje. Varpas, sveriantis 123 kg, 53 cm aukščio, 55 cm skersmens, savo forma skiriasi nuo vėlesnių laikų varpų – jis primena seniau populiarius iš šiaudų pintus avilius, tik su išplatėjusia apatine dalimi, kuri vadinama varpo graižu. Šiandien nežinoma, kur varpas nulietas. Neabejotina tik, kad Semeliškių varpas panašus į kitus Prūsijoje ir Vokietijoje tuo metu pagamintus varpus ir turėjo būti nulietas greičiausiai iš tų kraštų kilusio meistro.

Šis varpas yra įtrūkęs, dėl to jau nenaudojamas, nors vyriausieji semeliškiečiai dar prisimena, kaip jis kviesdavo į pamaldas. Ėmęsi iniciatyvos sukurti miestelio heraldiką semeliškiečiai neabejojo, kad būtent varpas ir Strėva turėtų būti pagrindiniai jo simboliai.

Įdomu tai, kad buvo pagaminti specialiai Semeliškių bažnyčiai dedikuoti varpai, kurie šiuo metu ilsisi kitose bažnyčiose. Vienas tokių, kuris saugomas Senųjų Trakų bažnyčioje, vokiečių kilmės liejiko C. Sparro 1732 m. nuliedintas varpas, ant kurio liemens yra išlieti šie įrašai lenkų kalba: (liet. vertimas: „Marijonos Stabinaitės 1732 m. paaukotas Semeliškių bažnyčiai. Atnaujino 1889 m. F. Bankauskas už mirusius tėvus ir kitus giminaičius.“) Kitas varpas, dedikuotas Semeliškių bažnyčiai, ilsisi Rūdiškėse...

Varpas pavaizduotas ir Semeliškių herbe, sukurtame dailininko Rolando Rimkūno prieš dvidešimt metų, 2002 m. Dailininko Rolando Rimkūno sukurtas herbas, kurtas pagal semeliškiečių pasiūlytų eskizų idėjas, vaizduoja auksinį varpą žaliame fone, prie kurio lenkta S linija įamžina per Semeliškes tekančią Strėvą.

Dėkojame Gintautui Žalėnui už puikią knygą, kuri Semeliškėse prieš aštuonerius metus buvo pristatyta, dalyvaujant autoriui, dėkojame už atvertus vartus į varpų – dangaus simbolių, taurių, paslaptingų, tarsi atsiųstų į žemę iš kažkur, ko niekada nepasieksime, tačiau ko visada begaliniai ilgėsimės, – pasaulį.

Tegul varpų gaudesys mums suteikia sielos ramybę ir vienybę!