Sekminių atlaidai Kazokiškėse ir Parapijos namų pašventinimas

Gegužės 23 d. Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje vyko Sekminių atlaidai, buvo pašventinti naujai pastatyti Parapijos namai. Šventosios Dvasios atsiuntimo – Sekminių – iškilmės Eucharistijai vadovavo, homiliją pasakė, Parapijos namus pašventino Kaišiadorių vyskupijos vyskupas JE Jonas Ivanauskas.

Silvija BIELSKIENĖ

Prieš Šv. Mišių liturgiją vyskupas meldė, „kad Dievo Dvasia atėjusi į šį pasaulį veiktų savo dieviška galia, kad mūsų gyvenimą, mūsų tikėjimą pripildytų Dievo Dvasios veikimo galybės“, ir dėkojo parapijos klebonui Alfonsui Kelmeliui už kvietimą kasmet švęsti Sekmines Kazokiškėse. Pasak vyskupo, jam tai ne tik viena iš galimybių Sekmines švęsti Kazokiškėse, šioje nuostabioje šventovėje su nuostabiu Dievo Motinos Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslu, bet kartu ir galimybė su susirinkusiaisiais išgyventi, šauktis, melsti, prašyti Dievo Dvasios galybės mums visiems. „Prašykime visi, kad Dievo Dvasia pripildytų mus. Melskimės, kad Dievo galybė, Šventosios Dvasios veikimu, būtų regima mūsų liudijimu ir tikėjimu, kad mes būtume gyvi Šventosios Dvasios liudytojai, kad mūsų tikėjimas būtų gyvas ir tvirtas, melskime Šventosios Dvasios bažnyčiai, mūsų tėvynei Lietuvai, šeimoms, visam pasauliui“, – kvietė vyskupas J. Ivanauskas.

Homilijos metu vyskupas akcentavo: „Bažnyčios gyvenime viskas yra svarbu. Jeigu pažiūrėtume į liturgines šventes, tai svarbiausia šventė yra Kristaus Prisikėlimas – Velykos; antra Velykas atbaigianti šventė yra Sekminės; trečia pagal savo vertę ir svarbą teologijoje yra Kristaus gimimo šventė – Kalėdos. Mes žiūrime į visą tikėjimą ir gyvenimą iš Kristaus Prisikėlimo perspektyvos – mūsų amžinasis, būsimasis gyvenimas, kur netrukus mes visi ten susirinksime, bus dalyvavimas Prisikėlusio Kristaus – Švenčiausiosios Trejybės gyvenime. Todėl šitas krikščioniškas tikėjimas yra dovanų dovana, brangenybių brangenybė, net svarbesnė už patį gyvenimą. <...> Dievas kalba apie amžiną, niekada nesibaigiantį, gyvenimą.“ Ir, pasak vyskupo, „jei žmogus turi tikėjimą, jis žino, kad visa tai – negandos, nelaimės, skausmai – pasibaigs, ir visu tikėjimu įsikibs į Dievo ranką ir jos nepaleis. Kur kitur rasime atsakymą į gyvenimo prasmę – ką mes veikiame, kur link einame, kur link vystosi civilizacija. Kas kitas atsakys į šiuos klausimus? Visų atsakymų pabaigoje bus gyvenimo pabaiga šioje žemėje. Kiekvienas iš mūsų savo dalyvavimu, tikėjimu tą patį pasako, nes mums Jėzus vienintelis mokytojas. Jis turi mokyti gyventi. Ne teorija, ne informacija“.

„Sekminėse meldžiuosi už kiekvieną iš jūsų, už jūsų šeimas, už visą parapiją. Šita bažnyčia, jos istorija yra pagrindinė šventovė mūsų vyskupijoje. Unikali, išmelsta, primelsta mūsų tikėjimo. Ir todėl čia Sekminės – gilią tradiciją turinčios“, – akcentavo vyskupas.

„Šventoji Dvasia – Trejybė – yra Dievo Dvasia, kuri pasiliks mumyse per visą gyvenimą. Šventoji Dvasia duoda Dievo minčių, visa primins, ką Jėzus kalbėjęs. Šventoji Dvasia veikia visą mūsų gyvenimą, jei to nebūtų, – pirmiausia numirtų mūsų tikėjimas. Pamažu imtų atšalti, paskui pradėtų apaugti daugybe virusų, o paskui sukeltų žmoguje religinę pandemiją. Ir žmogaus tikėjimas numirtų. Šventoji Dvasia saugo mūsų viltį. Žmogui kiltų daug nerimo, žmogus nori turėti pagrindus, kas grindžia mūsų gyvenimą, lygiai taip pat be Dievo Dvasios gali virusai užkrėsti meilę. Gali virsti vartotojišku, egocentrišku susirgimu...

Jėzaus Evangelija, be Šventosios Dvasios veikimo, būtų mirusi Evangelija. Krikščioniui skaityti Šventąjį Raštą kasdien yra tas pats, kaip maitintis. Nepaskaičius Šventojo Rašto mumyse nustoja skambėti Dievo balsas, o tuščių vietų nebūna. Tai tiesos dvasia, kuri veda į pažinimo pilnatvę, ir tada žmogus geba suderinti labai svarbius dalykus – protą ir tikėjimą. Tikėjimas be proto – prietarai, protas be tikėjimo – labai siauras racionalizmas. Dievo Dvasia per Krikšto sakramentą davė mums septynias dovanas: išminties, supratimo, aptarimo, tvirtumo, pažinimo, maldingumo ir Dievo valdingumo dvasią. Bet dovanas turime išpakuoti.“ Ir čia vyskupas papasakojo vieną istoriją, kai žmogus, gavęs kalėdinių dovanų, jų neišpakavo, ir pasižiūrėjo tik po metų. Tarp dovanų rado loterijos bilietą, kuriame buvo didelis laimėjimas. Bet bilietas jau buvo negaliojantis.

„Kitas svarbus dalykas – įtempti bures.“ Ir prisiminė Australijoje vykusias Jaunimo dienas: „Po įvairios programos jaunimui buvo pasiūlyta plaukti į salas orine jachta. Tik susirinkti reikėjo 8 valandą. Jaunimas atvyko valanda vėliau, atsiprašė kad pavėlavo, kapitonas nelabai buvo linkęs plaukti, bet, jaunimui prašant, išplaukė. Ir čia pat sustojo, nes liovėsi vėjas. Ir jaunimas jachtoje turėjo plūduriuoti iki vakaro, kol pakilo vėjas...“

„Linkiu, kad Jėzaus žodžiais būtume uždegti ir paveikti Šventosios Dvasios. Labai ačiū už jūsų tikėjimą, dėkoju kiekvienai ir kiekvienam. Jūs net neįsivaizduojate, kokią didelę vertę turi jūsų tikėjimas į Dievą. Su visa atsakomybe tai sakau, ir pagarba jums. Linkiu, kad iš šitos šventovės išeitumėte truputį daugiau uždegti, kad atsirastų Dievo Dvasios didesnis, gilesnis troškimas pažinti Dievo žodį, pažinti Kristų, prie Jo veržtis, turėti tikėjimo ugnies. Būti jauniems ne tik širdyje. Dievo Dvasia taip padaro, kad mūsų tikėjimas ir bažnyčios tikėjimas tampa gyvas ir veiksmingas“, – linkėjo vyskupas. Ir dėkojo visiems, ypač parapijos klebonui Alfonsui, vikarui Povilui, už tą dėmesį, skirtą šiai šventovei. Ir pasidžiaugė, kad tiek daug padaryta šioje šventovėje. Kiek dar planuojama padaryti. Ir padėkojo tikintiesiems už paramą bei gilų tikėjimą. „Tegul Dievo Dvasia augina ir stiprina jus.“

Parapijos namai džiugins atvykusius iš visos Lietuvos

Vievio ir Kazokiškių parapijų klebonas Alfonsas Kelmelis, kunigystės keliu žengiantis 31-uosius metus, o šiose parapijose besidarbuojantis 16-uosius tarnystės metus, Kazokiškių bažnyčios restauravimo, gražinimo labui nuveikė labai daug, ne išimtis – ir naujieji Kazokiškių parapijos namai, kurie, pasak vyskupo J. Ivanausko, „jūsų visų, kur begyventumėte – Elektrėnuose, Vievyje, Trakuose, Vilniuje“.

Po atlaidų parapijiečiai rinkosi prie naujai pastatytų Parapijos namų ir dalyvavo pašventinimo apeigose. Vyskupas J. Ivanauskas tarė: „Viešpats yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, kad galėtumėte čia susitikti vieni su kitais. Paskutinę vakarienę Viešpats meldėsi Tėvui už apaštalus ir visus savo mokinius, melsdamas – pašventink juos Tiesa. Tavo Žodis yra Tiesa. Mes einame į susitikimus, norėdami girdėti Viešpaties gyvąjį žodį, kuris yra Tiesa, ir iš Jo pasisemti šviesos šventam gyvenimui. Kad tarpusavyje mus jungtų meilė...“

Po apeigų parapijiečiai rinkosi į salę agapei, kur jų laukė suneštinės vaišės, kava, arbata. Ekrane susirinkusieji galėjo matyti ilgus metus fiksuotas nykimo akimirkas buvusio ūkinio pastato, kurį nugriovus toje vietoje ir buvo pastatyti naujieji Parapijos namai. Aktyvi parapijos bendruomenė dėkojo Dievui, kad jau gali džiaugtis bendryste po ilgų karantino metų.

Stebuklais garsėjantis Kazokiškių bažnyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslas

Knygoje „Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji“, sudarytos dr. Tojanos Račiūnaitės ir išleistos 2017 m. Vorutos leidykloje, randame neįkainojamos istorijos apie stebuklais garsėjantį paveikslą, kurį kasmet, lankydamiesi Kazokiškėse, būtinai turime aplankyti. „Kazokiškių dvarelyje, Paparčių vienuolyne su dideliais žemės plotais, nupirktais iš Jo Malonybės pono Stanislovo Beinarto, LDK iždininko, yra stebuklais garsėjantis Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas. Šis paveikslas – tai Neapolio stebuklingo Maria de Victoria paveikslo, nutapyto Neapolio (Italija), kopija. Studijuodamas ten, maloningasis dominikonų vienuolis Liudvikas Skickis iš Lietuvos gavo ir 1669 metais paveikslą parvežė į Lietuvą kaip ypatingą dovaną. Pirmą kartą restauruotas buvo dvaro koplyčioje. Vėliau, kai 1700 m. buvo perkeltas į dabartinę vietą, pradėjo garsėti stebuklais, nes aklieji praregėjo, kurtieji klausą atgavo, ligoniai – sveikatą, išsekusieji ir mirštantieji – puikią energiją. Švč. Mergelės Marijos paveikslo užtarimu, iš dėkingumo davę įžadus, garbino paveikslą. Jis buvo apdėtas votais ir sidabriniais aptaisais.

Prie Švč. Mergelės Marijos atvaizdų išmelstas Dievo suteiktas malones imta registruoti XII a. – tai vadinamosios Marijos stebuklų knygos arba Mariales, kurių turinį dažniausiai sudarydavo Marijos gyvenimo aprašymas ir prie jos konkretaus atvaizdo įvairių žmonių patirtų stebuklų sąrašas. Kazokiškių stebuklų knyga – palyginus gerai išsilaikęs 30,5 x 19,5 cm formato rankraštis kietais, drobele apvilktais viršeliais. Ji prasideda atvaizdo kilmės aprašymu ir fiksuoja stebuklus nuo 1700 iki 1784 m. kovo 26 d. aprašyto paskutiniojo įvykio, nenurodant mėnesio ir dienos. Per šiuos 84-erius metus aprašyti 148 stebuklai.

Galima konstatuoti, kad Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos vardas atiteko ir naujai pastatydintai mūrinei bažnyčiai, vienintelei tokio titulo šventovei Lietuvoje“, – rašoma knygoje.