Sausio 13-ąją įsisekime Neužmirštuolę

Šiemet 29 kartą minėsime tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną. Praleiskime tą dieną prasmingai, prisimindami tuos, kurie už mūsų visų laisvę paaukojo gyvybes, – aplankykime žuvusiųjų kapus, geriau pažinkime savo šalies istoriją ar gamtą.

Sausio 13-ąją įsisekim Neužmirštuolę. Įsisekim kaip ženklą, kas yra mūsų širdyse. Ir tebūnie mūsų širdyse – atminimas aukos už Tėvynės laisvę ir garbę. Gyvybės aukos ir kančios, kurią patyrė sužeistieji, stoję tada be jokio kito ginklo, tik savo meile ir tikėjimu prieš žiaurų priešą. Atminkime, pagerbkime ir būsime verti jų aukos (Vytautas Landsbergis).

1991 m. sausio 8 d. nepavykus prosovietinėms jėgoms įsiveržti į Parlamentą, pasitelkus karines pajėgas sausio 10–12 dienomis užgrobtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės įstaigos: Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamento pastatai Vilniuje ir kituose miestuose, Vilniaus geležinkelio mazgas, Vidaus reikalų ministerijos bazė Valakampiuose, buvęs SDAALR (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti, rus., DOSAAF), Medžiotojų ir žvejų draugijos bei kiti svarbūs pastatai. Judėjimas „Jedinstvo", SSKP organizavo streikus, stabdė oro uostų, geležinkelių darbą. Vilniaus link traukė sovietų armijos tankai ir kariniai daliniai, atvyko desantininkai, KGB „Alfos" grupė.

Nuo sausio 8-osios Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą prie svarbiausių pastatų: parlamento, Vyriausybės rūmų, Televizijos ir radijo komiteto, Vilniaus televizijos bokšto, Telefonų ir telegrafo stoties. Iš visos Lietuvos žmonės vyko į Vilnių ginti Lietuvos Nepriklausomybės. Sausio 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos gynėjai ir savanoriai davė ištikimybės priesaiką Lietuvos Respublikai. Pagrindinis gynėjų ginklas buvo meilė Tėvynei. Sausio 11–12 dienomis Nepriklausomybės aikštėje susirinko tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, pasiryžę ginti savo ir savo vaikų laisvę. Atvyko savanoriai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, kad padėtų Lietuvos žmonėms gintis nuo sovietų agresijos. Beginklė Lietuva kovojo ne tik dėl teisės išlikti laisva, nepriklausoma, demokratine valstybe. Ji kovojo už pamatinių demokratijos vertybių pergalę visoje Europoje.

Sausio 13-osios naktį beginkliai Lietuvos žmonės atlaikė įsisiautėjusią sovietų agresiją.

Tą naktį apie 700 žmonių buvo sužeista. Lietuva neteko keturiolikos drąsių, daugiausia jaunų, žmonių, savo valstybės gynėjų:

Ignas Šimulionis

Buvo jauniausias iš žuvusiųjų sausio 13-ąją – mirties dieną jam buvo vos 17 metų ir 27 dienos. Žuvo jis dar būdamas 12 klasės mokinys Vilniaus 34-ojoje vidurinėje mokykloje.

1991 m. sausį I. Šimulionis su bendramoksliais visą savaitę budėjo prie televizijos bokšto. Besidalindama prisiminimais, I. Šimulionio mama sakė, kad sausio 10 d. grįžęs nuo televizijos bokšto sūnus užsiminė, kad kareiviai atrodė „visai mieli vaikinai“ ir net leido paliesti savo neperšaunamą liemenę. Tačiau draugystė greitai baigėsi. Lemtingąją naktį I. Šimulionis buvo pašautas septynių kulkų, viena jų – į kaktą – buvo mirtina. Jam parkritus, dar buvo buože trenkta per galvą. Mirė jis po kelių minučių. „Rankose laikė gaisrininko žarną ir bandė kariauti vandeniu... Tėvai jį rado tik kitą dieną morge. Asmenybė buvo nustatyta pagal šaukimo į sovietinę armiją lapelį“, – rašoma Seimo kanceliarijos 1991 m. surinktuose sausio 13-osios nakties liudijimuose.

Darius Gerbutavičius

D. Gerbutavičius gimė 1973 m. liepą Vilniuje, šeimoje buvo vienintelis sūnus. Mirties dieną jam buvo 18 metų. 1988 m. baigęs devynias klases įstojo į Vilniaus 3-iąją statybininkų mokyklą, nutaręs įgyti staliaus-dailidės profesiją. Jos įgyti taip ir nespėjo. Dalyvavo Baltijos kelyje. Pasak šeimos narių atsiminimų, Darius buvo ramus, paprastas vaikinas, mėgo leisti vakarus namuose su magnetofonu ir knyga. Prieš pat mirtį 1991 m. įstojo ir į Šaulių sąjungą. Sausio 11–13 d. jis budėjo prie Seimo ir televizijos bokšto, kur ir buvo nukautas. Jį suvarpė penkiomis kulkomis, o mirtinas buvo šūvis į plaučius. „Keturi berniukai bėgo nuo šūvių paskutiniai. Darius Gerbutavičius krito pirmas: kulkos pataikė į kojas. Jau prie tvoros, dar įsikibęs rankomis, bandė perlipti – peršovė rankas. Penktoji kulka į nugarą buvo paskutinė“, – pasakojo liudininkų atsiminimai. Tėvai apie sūnaus mirtį sužinojo tik ryte. Iki pat ryto skambino jo draugams, tačiau nakties įvykių metu visi išsiblaškė, ir niekas nieko tiksliai nežinojo.

Virginijus Druskis

V. Druskis gimė 1969 m. Ukmergėje. Jam mirties dieną buvo 21 metai. Tėvai, dar jam esant mažam, persikėlė į Vilnių. Vilniuje jis įstojo į Vilniaus elektromechanikos technikumą, įgijo skaičiavimo techniko specialybę. 1989 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Elektronikos fakultetą. 1990 m. vedė. Žmona Asta liko našlė nepraėjus nė metams nuo vedybų. V. Druskis domėjosi kompiuterine technika, pats pasigamino kompiuterį. Sportavo, užsiėmė Rytų kovos menais. Prieš pašauktas į sovietinę armiją, mokėsi Rytų kovos metodų, kad armijoje esant reikalui galėtų apsiginti. „Nieko man neatsitiks... – tokiais žodžiais nerimaujančią žmoną Astą 1991 m. sausio 12 d., prieš eidamas prie televizijos bokšto, paguodė V. Druskis. – Jeigu visi bijosim, Lietuva niekada nebus laisva.“ Nušautas Virginijus šūviu į krūtinę. Liudininkų teigimu, V. Druskis tapo pirmąja auka. Liudininkai pasakojo matę, kaip visada drąsa pasižymėjęs V. Druskis bėgo tankų link.

Rolandas Jankauskas

R. Jankauskas gimė 1969 m. Vilniuje. Jo motina Galina buvo rusė, atvykusi iš Altajaus krašto ir likusi gyventi Vilniuje. Mirties dieną jam buvo 22 metai. 1987 m. baigęs studijas Vilniaus Elektromechanikos technikume, jis studijavo Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete. Teko tarnauti ir sovietinėje kariuomenėje jūrų laivyne Vladivostoke. R. Jankauskas buvo stambus, tvirto sudėjimo, bet pasižymėjo jautria prigimtimi. Domėjosi konstravimu, muzika, giedojo chore „Ąžuoliukas“. Buvo puikus ieties metikas. Sausio 13-osios naktį R. Jankauskas su broliu išėjo prie televizijos bokšto – nė vienas nesitikėjo, kad netrukus čia žmonės bus traiškomi ir šaudomi. Nakties sumaištyje jie pasimetė. „Tankai žmones vaikė nuleistus patrankų vamzdžius sukiodami virš galvų ir pagal vado komandą paleisdavo šūvius. Tie žmonės, kurie buvo arti, be sąmonės krito ant žemės. Arčiau buvusieji juos gelbėjo, padėdami atsistoti ir pasitraukti nuo šliaužiančių vikšrų. Šūvio akimirką Rolandas buvo labai arti patrankos vamzdžio, be sąmonės nugriuvo po tanku ir buvo sutraiškytas. Tik tankui nuvažiavus toliau, žmonės jį pastebėjo ir nunešė į asmeninį automobilį. Taip jis pateko i ligoninę, kur gydytojai jau nieko nebegalėjo padėti“, – 1991 m. pasakojo jo tėvas.

Loreta Asanavičiūtė

L. Asanavičiūtė gimė 1967 m. Vilniuje. Ji buvo vienintelė lemtingąją naktį žuvusi moteris, jai mirties dieną buvo 23 metai. Augo Karoliniškėse. Baigusi mokyklą, studijavo Vilniaus finansų ir kredito technikume, jį baigusi įgijo buhalterinės apskaitos specialybę. Nuo 1983 m. susivienijime „Dovana“ dirbo mezgėja. Dar besimokydama mokykloje, mergina domėjosi liaudies muzika ir folkloru. Dalyvavo kapelos, folklorinių ansamblių veikloje. „Mėgdavo pasvajoti, pabūti viena, ją viliojo lietuvių liaudies muzika, liaudies dainose atrasdavo daug šviesos, išminties, pati mėgo dainuoti“, – prisiminė jos artimieji. Nuo 1988 m. dalyvavo Sąjūdžio renginiuose. Buvo rami, drovi mergina, nors kartais pasižymėjo užsispyrimu. Pasak L. Asanavičiūtės mamos pasakojimo, maždaug savaitę prieš lemtinguosius įvykius mergina susapnavo savo lemtį. Mama nubudo nuo jos riksmo per miegą – Loreta pasakojo, kad sapnavo didžiulį juodą debesį ir iš jo lendančią ir puolančią tamsią būtybę. Suvažinėta tanko, L. Asanavičiūtė mirė ligoninėje. „Loreta ėjo ten kartu su savo bendravarde drauge Loreta Tručilauskaite. Abi dirbo „Dovanos“ susivienijime. Apie 23 valandą Loreta skambino mamai, žadėdama grįžti. Draugės teigimu, abi laikėsi už rankų. Loreta Asanavičiūtė sušuko „bijau“. Draugė pasiūlė klauptis ir melstis, tačiau į jas jau artėjo tankas. Po tanku atsidūrė trys moterys – abi Loretos ir Angelė Pladytė. Tačiau labiausiai nukentėjo Loreta Asanavičiūtė“, – pasakojo liudininkai.

Rimantas Juknevičius

R. Juknevičius gimė 1966 m. Marijampolėje, jam mirties dieną buvo 24 metai. Baigė vidurinę mokyklą ir Kauno 23-iąją profesinę technikos mokyklą. Atitarnavęs armijoje, nuo 1987 m. studijavo Kauno politechnikos instituto Radioelektronikos fakultete. Tėvai prisimena – kiti kareiviai sovietinėje armijoje bandė R. Juknevičių žeminti, bet jis mokėjo apsiginti. R. Juknevičius mėgo sportuoti, buvo geras krepšininkas. Mokėsi gerai. Pasižymėjo tvirtu charakteriu, dažnai tvardydavo akiplėšas, chuliganus. Kiekvieną vasarą R. Juknevičius praleisdavo sunkiai dirbdamas: dirbo sode, nešiojo statybose plytas, dirbo įvairius pagalbinius darbus. 1991 m., jau būdamas ketvirto kurto studentas, R. Juknevičius važinėjo budėti į Vilnių. Lemtingą vakarą jis buvo peršalęs, jam skaudėjo gerklę, slogavo. Artimieji siūlė rūpintis sveikata ir likti nakvoti namie, bet jis nepaklausė ir su draugu išvyko prie bokšto. Mirė R. Juknevičius nukautas kareivių kulkos. „Iš tamsos pradėję plūsti užpuolikai į minią ėmė mėtyti sprogmenis. Rimas draugus drąsino: nesitraukim nė žingsnio. Nuo pabūklų trenksmo aplinkiniai parkrito. Jis liko stovėti lyg ąžuolas. Paskui nuo pasalūnės kulkos palūžo. Šalia buvęs marijampolietis studentas Vytautas Juozapavičius puolė Rimą nešti ir pajuto, kaip per rankas srūva kraujas. Draugai nuvežė jį į Santariškių klinikinę ligoninę. Deja...“ – pasakoja liudininkų atsiminimai.

Vidas Maciulevičius

V. Maciulevičius gimė 1966 m. Vilniuje, jam mirties dieną buvo 24 metai. Baigė Vilniaus miesto 24-ąją vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute. Dirbo Eksperimentiniame žolės ir šiaudų perdirbimo mašinų konstravimo institute. Turėjo žmoną ir sūnų. V. Maciulevičius buvo aukštas, domėjosi krepšiniu ir jį žaidė. Daug dirbo, vasaromis uždarbiaudavo statydamas namus. V. Maciulevičius nuo vaikystės buvo labai artimas su savo vyresniuoju broliu Rimu: kartu ir dirbdavo, ir ilsėdavosi, ir prie Televizijos bokšto buvo kartu. Rimas prie bokšto buvo sužeistas į ranką, tačiau išgyveno. O V. Maciulevičius buvo nušautas: kulka pataikė jam į nugarą, nuvežtas į ligoninę mirė, palikęs žmoną ir trejų metų sūnų. „Simukas glostė tėvelio galvą, sakė miega. Pailsės, pamiegos ir vėl su juo žais...“ – apie sūnaus atsisveikinimą su tėvu kalbėjo V. Maciulevičiaus žmona.

Titas Masiulis

T. Masiulis gimė 1962 m. Kaune. Mirties dieną jam buvo 28 metai. T. Masiulis Kauno politechnikume studijavo pramoninę ir civilinę statybą. Trejus metus praleido sovietinėje kariuomenėje, buvo paskirtas į laivyną, tarnavo radistu Baltijos ir Juodosios jūros laivynuose. Vėliau dirbo statybininku. Dalyvavo Sąjūdžio organizuojamose akcijose. Titas buvo labai nagingas: mėgo konstruoti, klijuoti įvairius objektus, pats gebėjo taisyti fotoaparatus, laikrodžius. Domėjosi fotografija, mėgo keliauti. Apkeliavo kalnus Europoje ir Azijoje, buvo pasiekęs netgi Fano kalnus tolimojoje Tadžikijoje. „Dešimties metų jau padėdavo mašiną remontuoti. Namuose – konstruodavo, klijuodavo. Jo modeliai veikdavo. Nusipirkęs kokį daiktą, išardydavo, kad suprastų, kaip viskas padaryta. Meistrai atsisakė, o jis fotoaparatą pataisė. Buvo ir elektroninį laikrodį pasidirbęs“, – pasakojo tėvai. Šeštadienį prieš sausio 13-ąją T. Masiulis buvo Vilniuje. Svarstė su tėvu grįžti į Kauną, nes viskas atrodė ramu, bet nutarė likti dar vienai nakčiai. T. Masiulį prie televizijos bokšto pakirto kulka. „Aš tą naktį sirgau. Žiūrėjau televizorių. Klūpojau, meldžiausi. Paryčiui grįžo namiškiai. Besikalbant paskambino iš Vilniaus: sūnaus krūtinėje – šautinė žaizda. Padėtis beviltiška...“ – vėliau prisiminė T. Masiulio mama.

Alvydas Matulka

A. Matulka gimė 1955 m. Rokiškio rajone, jam mirties dieną buvo 35 metai. Baigė Kauno profesinę technikos mokyklą, įgijo šaltkalvio-įrankininko specialybę, dirbo Rokiškio mašinų gamykloje, vėliau Rokiškio valstybiniame paukštininkystės ūkyje. Aplinkinių teigimu, buvo darbštus, pareigingas, jautrios sielos žmogus. „Kas pageidavo, tam šieno, kuro atveždavo. Neatsisakydavo padėti sukrauti daržinėn ar malkinėn. Senukų būdavo ypač laukiamas – mat už paslaugas, kaip kai kas mėgdavo, svaigalų neprašydavo“, – apie jį pasakojo kaimynai. Tam, kad sausio 13-ąją pasiektų Vilnių, A. Matulka pirmiausia penkis kilometrus žingsniavo nuo savo kaimo – Bajorų – iki Rokiškio, tada sėdo į autobusą ir su daugybe žmonių iš Rokiškio atvažiavo į Vilnių. Vilniuje dar spėjo nueiti į mišias Katedroje. A. Matulka mirė nuo ūmaus miokardo infarkto. „Išgirdęs, kad aplinkui žūsta žmonės, jis pasiteiravo: „Nejaugi kareiviai gali šaudyti į žmones?“ Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Rokiškėnas staiga griebėsi už širdies ir sukniubo aikštėje. Atvykusi greitoji pagalba jau nebespėjo išgelbėti A. Matulkos gyvybės“, – pasakojo liudininkai. Motina vėliau sakė, kad jo širdis visada buvo jautri.

Alvydas Kanapinskas

A. Kanapinskas gimė 1952 m. Norkūnuose, Kėdainių rajone, jam mirties dieną buvo 38 metai. Baigė Šlapaberžės profesinę technikos mokyklą, atitarnavęs armijoje iki 1990 m. dirbo Kėdainių metalo konstrukcijų gamykloje „Progresas“ įrankių baro šlifuotuoju. Nuo 1990 m. dirbo Kėdainių biochemijos gamykloje. Su žmona ir dviem vaikais gyveno Kėdainiuose. A. Kanapinskas buvo vienas pirmųjų ir aktyviausių sąjūdininkų Kėdainiuose, dalyvavo platinant Sąjūdžio spaudą. Jis taip pat ypač žavėjosi kraujo donorystės idėja, kitiems kraujo davė daugybę kartų. Šeštadienį, prieš sausio 13-osios įvykius, ryte parėjęs iš naktinės pamainos biochemijos gamykloje, vakare A. Kanapinskas susiruošė į Vilnių. Žmona ragino jį nevykti, bet jis atsakė, kad iš Kėdainių išvažiuoja net keli autobusai, ir pasilikti jis negali. „Nebijok, nieko neatsitiks, mes tik budėsim“, – žmonai sakė A. Kanapinskas. „Jis visada taip, kai kas prašo ar paragina. Buvo visuomeninis spaudos platintojas, donoras. Daugybę kartų kraujo davęs kitiems. O tą vakarą, išgirdęs kvietimą važiuoti į sostinę, šiltai apsirengė, pasiėmė valgyti, pabučiavo mane ir išėjo“, – taip jo žmona 1991 m. prisiminė vyro kelionę į Vilnių. A. Kanapinskas mirė nuo krūtinėje įstrigusios automato kulkos. Apie jo mirtį šeima sužinojo kitą rytą.

Vytautas Vaitkus

V. Vaitkus gimė 1943 m. Šilalės rajone. Mirties dieną jam buvo 47 metai. Atsikraustęs į Vilnių jis dirbo kino studijoje vairuotoju, vėliau darbininku Vilniaus sporto rūmuose. Turėjo žmoną ir sūnų. V. Vaitkus buvo vienintelis sausio 13-ąją žuvęs laisvės gynėjas, kilęs iš Žemaitijos. Kaip ne vienas žemaitis, pasižymėjo karštu, užsispyrusiu būdu. Mėgo sodo, daržo darbus. Sausio 13-osios naktį V. Vaitkų nušovė desantininkai. „Naktį pažadino tankai. Vyras apsirengė, o prie durų trumpam susvyravo. Tarsi nujausdamas, kad nebegrįš. Skaudžią žinią atnešė sūnus persigandusiomis akimis: tėvelio mašina stovi prie bokšto, – ir ištiesė „Respubliką“ su žuvusiųjų pavardėmis“, – vėliau pasakojo V. Vaitkaus žmona.

Vytautas Koncevičius

V. Koncevičius gimė 1941 m. Kėdainių rajone, Kairėnuose. Jam sausio įvykių metu buvo 49 metai. Vos ketverių sulaukęs, su šeima buvo išvežtas į tremtį, augo ten ir į Lietuvą grįžo tik 1960 m. Sibire mirus tėvui ir broliui, iš šeimos liko tik jis ir motina. Kartu jie dvidešimt metų išgyveno 9 kvadratinių metrų bendrabučio kambarėlyje. V. Koncevičius baigė Kėdainių profesinę technikos mokyklą, dirbo suvirintoju, vėliau – suvirintoju-brigadininku. „Vytautas iš pusės žodžio suprasdavo užduotį, o darbo brėžinius skaitydavo ne blogiau už inžinierių. Visada atskubėdavo į pagalbą, kam tik reikėdavo jo patarimo, įgudusių rankų ar keliolikos rublių iki algos. Gal toks buvo iš prigimimo, o gal ilgametis darbas triukšmingame ceche išugdė įprotį kalbėti nedaug ir negarsiai“, – 1991 m. pasakojo jo cecho viršininkas. V. Koncevičius buvo vienintelis iš sausio 13-osios aukų, miręs ne tą pačią naktį. Buvo pašautas SSRS desantininkų, dėl jo gyvybės medikai kovojo mėnesį, bet galiausiai organizmas neatsilaikė. Širdis nustojo plakti vasario 18 d.

Algimantas Petras Kavoliukas

A. P. Kavoliukas gimė 1939 m. Daugailiuose Utenos rajone. Jam mirties dieną buvo 52 metai. Baigęs Vilniaus prekybos mokyklą, įgijo prekybininko profesiją ir iki 1991 m. dirbo pardavėju Vilniuje, Viršuliškėse. Turėjo žmoną ir tris vaikus. Jaunystėje dirbo žemę, mėgo jodinėti. Nepraleisdavo jokių sporto varžybų. Lemtingomis sausio dienomis turėjo laisvą nuo darbo savaitę ir kasdien budėjo prie Spaudos rūmų Vilniuje. Likus vos dviem dienoms iki mirties prie Spaudos rūmų protestuojantį A. P. Kavoliuką netgi įamžino žurnalistas iš Norvegijos. O prasidėjus televizijos bokšto šturmui, kadangi gyveno netoli, vienas pirmųjų išskubėjo ten. Žuvo apie antrą valandą nakties pervažiuotas tanko. Sausio 13-osios dieną į namus netikėtai iš Maskvos grįžo armijoje tarnavęs jo sūnus Gintaras Kavoliukas, norėjęs padaryti staigmeną. Dar važiuodamas taksi, iš vairuotojo sužinojo apie nakties įvykius, bet iš pradžių dėl to pernelyg nesijaudino. Tačiau atidaręs namų duris ir išvydęs gausiai susirinkusius artimuosius bei juodai apsirengusią mamą suprato – kažkas negerai. Ryte prie Viršuliškių parduotuvės prekystalio, kur stovėdavo besišypsantis paslaugus A. P. Kavoliukas, žmonės nešė daug gėlių.

Apolinaras Juozas Povilaitis

A. J. Povilaitis gimė 1937 m. Šakių rajone. Jo senelė buvo Vinco Kudirkos giminaitė. Jis buvo vyriausias iš žuvusiųjų sausio 13-osios naktį – jam buvo 53 metai. Baigęs mokyklą A. J. Povilaitis tarnavo sovietinėje kariuomenėje, vėliau baigė amatų mokyklą ir dirbo Vilniaus telefonų stotyje. Taip pat dirbo šaltkalviu pirmiausia staklių gamykloje, o tada Mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute. Turėjo žmoną ir tris vaikus. Anot vaikų, jis buvo taikaus, bet tvirto būdo. Daug dirbdavo. Ypač dirbdamas telefonų stotyje: dienomis dirbo, naktimis mokėsi. Sode buvo įtaisęs elektra varoma vėjo jėgainę.

Prasidėjus Sąjūdžiui, A. J. Povilaitis dalyvavo jo renginiuose. Dar 1989 m. buvo desantininkų sumuštas „bananu“, kai per antisovietinį mitingą užstojo seną moterį. Sausio 13-ąją A. J. Povilaitis buvo nušautas sovietų karininko. „Tą lemtingą 1991 metų sausio 13-osios naktį Apolinarą nušovė rusų karininkas, paleidęs šūvių seriją iš automato. Apolinaras mirė vietoje, prie pat TV bokšto, kurio link išskubėjo, kai tankai jau važiavo pro jo namus“, – pasakoja liudininkų atsiminimai. Juose teigiama, esą A. J. Povilaičio akyse buvo sustingusi nuostaba: jis iki paskutinės sekundės netikėjo, kad gali būti šaudoma į beginklius žmones.

Titas Masiulis palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Alvydas Matulka palaidotas Rokiškio Kalneliškių kapinėse. Rimantas Juknevičius palaidotas Marijampolės miesto kapinėse. Alvydas Kanapinskas ir Vytautas Koncevičius palaidoti Kėdainių Kauno gatvės kapinėse. Likusieji palaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Parengta pagal Lietuvos valstybės naujojo archyvo (LVNA) informaciją

2020-01-11