Nepamirškime savo istorijos. Niekada!

1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Tremtis palietė visus gyventojų sluoksnius, tačiau labiausiai nukentėjo Lietuvos politikos, kariuomenės, valstybės saugumo ir teisėsaugos struktūrų tarnautojai, politinių ir visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitų įstaigų darbuotojai, stambūs ūkininkai ir miškininkai – pažangioji visuomenės dalis. Taip siekta sunaikinti krašto šviesuomenę. Į 17 suformuotų ešelonų 1941 m. birželio 14–19 dienomis buvo sugrūsta ir iš Lietuvos išvežta apie 17 tūkst. žmonių: apie 13 tūkst. – į tremtį, 4 tūkst. – į lagerius. Tiksliai žinomas 12 331 tremtinio ir 3 915 politinių kalinių likimas.


Silvija BIELSKIENĖ

 

Pagal LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus informaciją: Tremtyje atsidūrė virš 5 tūkst. vaikų iki 16 metų amžiaus. Geležinkelio stotyse nuo šeimų atskirti vyrai išvežti į Komijos ASSR, Archangelsko, Gorkio, Molotovo, Sverdlovsko, Vologdos sr., Kazachijos SSR ir Krasnojarsko krašto lagerius. Šeimos nariai ištremti į Komijos ASSR, Novosibirsko ir Tomsko sr., Altajaus ir Krasnojarsko kr. Su šeimomis liko tik dešimtadalis vyrų. 82 žmonės tremties vietų nepasiekė – mirė pakeliui gyvuliniuose vagonuose. 1941 m. rugsėjo–spalio mėn. oficialiose SSRS NKVD ataskaitose buvo suskaičiuoti 12 682 tremtiniai iš Lietuvos (be suimtų ir išvežtų į lagerius), kurie paskirstyti taip: Altajaus kr. – 7 462 žm., Komijos ASSR – 1 549 žm., Novosibirsko ir Tomsko sr. – 3 507 žm., Krasnojarsko kr. – 164 žm.

Tremtiniai kentėjo nuo atšiauraus klimato, bado, sunkaus fizinio darbo, vietos gyventojų, tremtinių gyvenviečių komendantų ir brigadininkų nuolatinių patyčių, alinančios ir gniuždančios kasdienybės. Daug vaikų, senelių ir silpnesnės sveikatos žmonių mirė jau pačią pirmąją tremties žiemą.

1942-ųjų birželio mėn. daugiau kaip 2,7 tūkst. lietuvių iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų jūros, Jakutijos ASSR, ir rugpjūčio mėnesį išlaipinti Lenos upės deltoje esančiose Muostacho, Tit Arų, Trofimovsko, Stolbų salose, Bykovo kyšulyje, Janos upės deltoje ir kitose negyvenamose salose. Šių tremtinių padėtis buvo ypač sunki – nebuvo nei būstų, nei maisto. Baisus arktinis šaltis, badas ir ligos pražudė ištisas šeimas.

1941 m. birželio 14–19 d. iš Lietuvos išvežti tremtiniai ir politiniai kaliniai į sovietų okupuotą tėvynę sugrįžo po penkiolikos ar net dvidešimties metų. Buvo ir tokių, kurie negrįžo.

 

1940–1953 m. iš Lietuvos buvo ištremta 131 600 gyventojų, dar apie 156 tūkstančiai buvo įkalinti. Skaičius priartėja prie 300 tūkstančių. Kas dešimtas Lietuvos tremtinys – vaikas; 3 356 tremties gyvenvietės, 1 181 įkalinimo vietovė.

Aštuoni dešimtmečiai... Ar dar turėsime laiko paklausti jų – kaip išgyvenote, kas jums suteikė vilties? „Tikėjimas, malda, Dievo meilė ir begalinis Tėvynės ilgesys – tai suteikė vilties“, – ataidi iš tremties grįžusiųjų atsakymai.

 

Liūdesio ir vilties minėjimas Sabališkių kapinėse

Gedulo ir vilties dienos išvakarėse tęsėme gražią tradiciją susirinkti Elektrėnų Sabališkių kapinėse prie Koplytstulpio, skirto tremtiniams, politiniams kaliniams atminti.

Renginyje dalyvavo Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, administracijos direktoriaus pavaduotoja Inga Kartenienė, tremtiniai, kultūros, švietimo darbuotojai. Įžvalgomis apie tremtį pasidalijo meras Kęstutis Vaitukaitis ir tremtinys Romas Saidys. Sabališkių kapinėse prie Koplytstulpio ir prie Elektrėnų bažnyčios šventoriuje esančio Paminklo, skirto už Lietuvos laisvę Elektrėnų savivaldybės žemėse žuvusiems partizanams atminti, savivaldybės vadovai ir tremtiniai padėjo gėlių, uždegė žvakeles, patvirtindami, jog atmintis gyva. Žuvusieji pagerbti tylos minute.

Renginyje jautriausias sielos stygas virpino Elektrėnų kultūros centro moterų choras „Eldija“, vadovė Greta Garmašaitė, folkloro ansamblis „Kupolė“, vadovė Daiva Bradauskienė, grojo Elektrėnų meno mokyklos direktorius Evaldas Petkevičius, mokinys Andrius Stankevičius. Tautinių juostų alėja žengiančius tremtinius pasitiko Kultūros centro kolektyvo „Vijūnas“ šokėjai. Renginio pabaigoje „Vijūno“ vadovė Angelė Pačėsienė pradinukų piešinius perdavė tremtiniams: Jonui Ramanauskui, Romui Saidžiui, Onutei Briedytei, Vidmantui Valiukui, Angelei Morkūnienei, Antanui Matuzai, Augustinai Ruseckienei, Marijonui Skinuliui, Gintui Urbonui, Aldonai ir Antanui Baračiauskams. O „Vijūno“ moterys jiems įteikė po gėlių puokštę.

Prasmingiausia duoklė – Šv. Mišių auka

Tremties tema ir prisiminimai į žmonių širdis grįžta kasmet birželį. Stiprybės tremtiniams visuomet teikė malda ir Dievas, tad prasmingiausia mūsų duoklė jiems – Šv. Mišių auka. Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje Šv. Mišias aukojo parapijos vikaras kun. Tadas Piktelis.

Birželio 14-oji tesuteikia vilties

Birželio 14-oji – ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena. Vilties išgyventi, vilties išvysti savo artimuosius, vilties sugrįžti į Tėvynę. Viltis teikė tremtiniams ir politiniams kaliniams jėgų ir tvirtybės. Jie sugrįžo gyvi ir mirę, kad atgultų amžinojo poilsio savo žemelėje. Sugrįždami jie parsinešė ir gyvenimo kelyje jiems švietusią viltį bei žodžius:

Jei gyvi liksim, susitiksim, nors ilgas kelias prieš akis.

Nors dunda traukinys į rytus ir per dienas, ir per naktis.

Jei gyvi liksim, susitiksim – mus jungia tremtinio dalia.

Jei gyvi liksim, susitiksim po liepa tėviškės žalia.

Jei gyvi liksim, susitiksim laisvoj Tėvynėj tarp žiedų.

Tad būkime tvirti, budėkim, parvešim Lietuvai dainų.

 

Kodėl svarbu minėti tokias dienas, kaip #GeduloIrViltiesDiena? – Kad pasitikrintume, ar esame pilietiški, ar nepamiršome savo istorijos!



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų