Mes Prisimename

Sausio 27-ąją Semeliškėse (Elektrėnų sav.) minėjome Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos 76-ąsias metines. Apsilankėme Dargonių miške, kuriame 1941 m. spalio 6 d. buvo nužudyti 962 Semeliškių (261), Vievio ir Žaslių žydų tautybės Lietuvos piliečiai: 213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų. 2006 m., 2016 m. ir 2020-aisiais Semeliškėse šią datą įamžinome Gyvųjų maršu „Atminties keliu" – nuo buvusio geto (Užupio g. 14) iki žudynių vietos.
Šiemet ši data minima kitaip – istorija perpasakojama filme „#MesPrisimename“, kurį galima pažiūrėti socialinio tinklo „Facebook“ savivaldybės paskyroje
https://www.facebook.com/ElektrenuSavivaldybe/videos/156128026135163
Silvija BIELSKIENĖ
2006 m. prie buvusio geto sienos atidengėme atminimos lentelę, pasodinome ąžuoliuką, renginyje dalyvavo gausus būrys svečių: buvęs Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius, vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas, jo pavaduotoja Feiga Kaganskienė, Kauno Sugiharos muziejaus direktorius Simonas Davidavičius, buvę koncentracijos stovyklos kaliniai, garsus smuikininkas Chaimas Šusteris, gitaristas dainininkas Michail Jablonskis ir kiti. 2016 m. dalyvavo Izraelio valstybės įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, savivaldybės vadovai, Vilniaus Gaono žydų muziejaus Panerių memorialo vadovas Zigmas Vitkus, buvusiame klube buvo eksponuojama Elektrėnų sav. moksleivių paroda „Piešiame Jeruzalę", Dargonių miške atidengtas stendas, kuriame lietuvių ir anglų kalbomis parašyta istorija apie šios vietos tragediją. 2020 m. – gausus Elektrėnų savivaldybės mokinių būrys, pedagogai, savivaldybės, seniūnijos vadovai.
Pagerbiant Holokausto aukas nė vieno renginio nepraleidžia Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota semeliškietė Elena Karalevičiūtė-Čepanonienė, kurios tėvai – Pasaulio Tautų teisuolių vardus pelnę Stanislova ir Pranas Karalevičiai – dar jai mažai būnant, išgelbėjo 19 žydų.
Dargonių miške
Žydų tradicijoje nepriimta puošti mirties, todėl, pagal gilias jų tradicijas, šiemet Dargonių miške prie paminklo nužudytiems dėjome akmenukus, kurie nenuplaunami lietaus, nenupučiami vėjo, uždegėme žvakutes. Nuoširdžiomis įžvalgomis pasidalijo Elektrėnų sav. meras Kęstutis Vaitukaitis. Tyloje aukas pagerbė dalyvavę savivaldybės vadovai: mero pavaduotojas Raimondas Ivaškevičius, administracijos direktorius Gediminas Ratkevičius, pavaduotoja Inga Kartenienė, mero patarėjas Vaidas Andrejauskas, Semeliškių seniūnė Loreta Karalevičienė.
Dargonių masinę kapavietę (teritorijos plotas 703 kv. m) sudaro 6 antkapiniai žemės sampilai, apjuosti lauko akmenų bordiūru. Antkapinių paminklų tipai su įrašais hebrajų rašmenimis, jidiš kalba: pilko granito paminklas, betono paminklas, dvi gulsčios betono plokštės. Įrašas pagrindiniame paminkle jidiš kalba: „Šioje vietoje pralietas 960 žydų – vaikų, moterų, vyrų – kraujas, kuriuos naciai ir jų pagalbininkai nužudė 1941 m. spalio 6 d.“ Įrašai betono paminkluose: „Čia ilsisi mano brangus vyras - ICKHAK CHAIM 1900-1946“; „Čia ilsisi mano mama 1883-1941“.
Istorinė apžvalga
Semeliškėse žydai pradėjo gyventi XVIII a. Miestas vystėsi visą XIX amžių ir tapo regioniniu centru. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje mieste gyveno apie 300 žydų – trečdalis visų gyventojų. 1940 m. žydų buvo apie 500, nes čia atsikėlė 200 žydų studentų, pabėgusių iš okupuotos Lenkijos. Vietiniai žydai vertėsi prekyba, lengvąja pramone ir amatais. Jų verslas nukentėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vilniaus kraštą okupavo Lenkija, o prekybos ryšiai nutrūko, tačiau tarpukariu Semeliškių žydai valdė keliolika parduotuvių, kelias kepyklas, vaistinę, restoraną ir plytų gamyklą. Mieste taip pat buvo sinagoga, religinė mokykla (Yavne) ir žydų susirinkimų namai. 1940 metų rudenį, prijungus Lietuvą prie Sovietų Sąjungos, dauguma miestelių parduotuvių buvo nacionalizuotos, o žydų „Yavne“ mokykla buvo uždaryta. 1941 m. birželį Semeliškes okupavo vokiečių pajėgos.
Suimtieji suvaryti į getą
Apytiksliai 1941 m. rugsėjo pabaigoje iš Vilniaus į Semeliškes sunkvežimiu atvažiavo apie 20–30 Ypatingojo būrio policininkų. Kartu su jais lengvuoju automobiliu atvyko vienas vokietis, kuris su Semeliškių valsčiaus viršaičiu ir policijos punkto vedėju nuvažiavo apžiūrėti būsimos žudynių vietos. 1941 m. Trakų apskrityje, kaip ir visoje Lietuvoje, žydai buvo varomi į getus ir laikinąsias izoliacijos vietas. Getas, kuris egzistavo apie kelias savaites, buvo ir Semeliškėse, Užupio g. 14. Čia buvo uždaryti Semeliškių, Vievio ir dalis Žaslių žydų. Kita Vievio ir Žaslių dalis žydų – į medinę dviejų aukštų sinagogą, pastatytą 1889 m., stovėjusią dabartinės seniūnijos pagalbinių pastatų vietoje, religinę mokyklą Yavne, manoma, kad ir į cerkvę, buvusį valsčių. Getą saugoję Semeliškių, Vievio ir Žiežmarių policininkai 1941 m. spalio 6-osios rytą, pirmąją Sukkot (palapinių) žydų šventės dieną, pradėjo varyti žydus į sušaudymo vietą. Nedidelėmis grupėmis atvesdavo žydus prie duobės, nurengdavo maždaug 50 metrų nuo griovio, sumušdavo lazdomis, tada užrišdavo akis ir sušaudydavo. Egzekuciją vykdė Ypatingojo būrio nariai. Tokiu būdu nuo 10 iki 18 val. buvo sušaudyta 213 vyrų, 359 moterys, 390 vaikų. Riksmai ir dejonės girdėjosi už kelių kilometrų...
Kapavietės apibarstytos chloro kalkėmis ir užpiltos žemėmis
Išžudžius žydus, okupacinė valdžia susirūpino masinių kapaviečių sanitarine būkle ir apsauga. Trakų apskrities viršininkas 1941 m. lapkričio 8 d. raštu davė nurodymus Trakų miesto burmistrui bei Žiežmarių, Semeliškių ir Eišiškių valsčių viršaičiams iki 1941 m. lapkričio 13 d. masinių žudynių vietas aptverti tvora, „kad gyvuliai ir žmonės neprieitų ir tų vietų neklampotų, neardytų bei nežalotų”. Kapavietės turėjo būti užpiltos chloro kalkėmis, o tvorų aukštis 120 cm. Susirašinėjimas dėl žydų kapaviečių vyko ir 1942 m. 1942 m. liepos 8 d. Trakų apskrities gydytojas informavo Vilniaus apygardos komisarą apie kapų būklę. Jis nurodė, kad Trakų apskrityje masinės kapavietės yra Trakų, Semeliškių ir Žiežmarių valsčiuose. 1941 m. šie kapai buvo apibarstyti chloro kalkėmis ir užpilti žemėmis. 1942 m. pavasarį masinės kapavietės vėl buvo atkastos, užpiltos chlorkalkėmis ir aptvertos.
Holokaustas
Holokaustas (gr. holókaustos, iš hólos „visas“ + kaustós „išdegintas“) – sistemingas, masinis žydų tautos naikinimas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų. Nacistinės Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net žemesniajai rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo žydų pavojaus, o tą gelbėjimą suprato kaip visų žydų sunaikinimą.
Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena
Sausio 27-oji JTO Generalinės Asamblėjos sprendimu paskelbta Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena, kuria siekiama pagerbti visas nacių aukas, įskaitant ir sistemingai naikintus homoseksualius asmenis, žmones su negalia ir kt. grupes. Būtent šią dieną 1945 m. buvo išlaisvinta didžiausia nacistinės Vokietijos įkurta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla Lenkijoje. Didžiausioje nacių koncentracijos ir naikinimo stovykloje nužudyta per 1,5 mln. žmonių, iš jų – per 1 mln. žydų. Pirmą kartą žmonijos istorijoje žmonės buvo naikinami sąmoningai pramoniniu būdu dujų kamerose, po 2 500 žmonių vienu užėjimu. Taip pat šioje mirties stovykloje dėl rasistinių paskatų sunaikinti maždaug 25 000 romų. Aušvicas – vieta, kur žuvo ir apie 130–140 tūkst. lenkų, atsiųstų iš nacistinės Vokietijos okupuotų Lenkijos žemių. Dar per 10 tūkst. sovietų karo belaisvių taip niekada ir negrįžo į savo šeimas.
Holokaustas Lietuvoje
Rugsėjo 23-ioji – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Tą dieną Lietuva patyrė vieną skaudžiausių smūgių XX amžiaus istorijoje, 1943 m. buvo sunaikintas Vilniaus žydų getas ir mes visam laikui netekome brolių ir sesių, kurie, be kita ko, teikė Lietuvai unikalų atspalvį. Per Antrąjį pasaulinį karą naciai Lietuvoje išžudė per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų.
Nuo 2016 metų, rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, dalyvaujame pilietinėje akcijoje #VARDAI Semeliškėse, kurios metu skaitome Dargonių miške nužudytų Semeliškių, Vievio, Žaslių žydų vardus. Naudodamiesi Yad Vashem - tarptautinio Holokausto tyrimo instituto/centro archyvu, jau surinkome 404 vardus iš 962 nužudytų žydų (157 Vievio, 17 Žaslių, 230 Semeliškių).
Prisimename žydų gelbėtojus
Minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, prisimename ir žydų gelbėtojus, Lietuvos piliečius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masiniams ir sistemingiems žydų šaudymams (kuriuose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo ir nemažai vietinių talkininkų), nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirti.
Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Jeruzalės memorialinis institutas žydų gelbėtojus apdovanoja Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, kuriame išgraviruoti žodžiai „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“.
Lietuvoje Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas 1 551 pilietis, Pasaulio Tautų Teisuolių vardai suteikti 917 Lietuvos piliečių.
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Elektrėnų savivaldybės gyventojai:
Jonas ir Elena Sadauskai (1993 m.), Pranas Karalevičius (1998 m.), Stasė ir Vytautas Naginės (2000 m.), Stanislava Karalevičienė (2008 m.), Elena Karalevičiūtė-Čepanonienė (2008 m.), Leonardas Genrikas Karalevičius (2008 m.), Cezaris Lučiūnas, Antanas Lučiūnas, Veronika Lučiūnaitė, Mikalina Lučiūnaitė-Kazakauskienė, Elena Lučiūnaitė-Martinkėnienė, Jonas Lučiūnas (2008 m.), Leokadija Steponavičiūtė-Pliopienė ir Irena Steponavičiūtė-Ožekauskienė (2020 m.).
Pasaulio Tautų Teisuolių vardai suteikti Elektrėnų savivaldybės gyventojams:
Michalinai ir Jonui Steponavičiams (1995 m.), Andriui Grybauskui (1996 m.), Stasei ir Vytautui Naginėms (2000 m.), Stanislavai ir Pranui Karalevičiams (2011 m.).
|
<- Grįžti į atgal