Matyt, yra kažkoks „laisvės genas“ ir nebūtina visiems tapti didvyriais, kad tą „laisvės geną“ perduotume savo vaikams!

Apie Sausio 13-osios įvykius, išgyvenimus, įsirėžusias atmintin akimirkas kalbuosi su buvusiu „Elektrėnų žinių“ redaktoriumi, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidinio „Tremtinys“, išeivijos lietuvių laikraščio „Dirva“ žurnalistu, Lietuvos žurnalistų draugijos nariu, Lietuvos šaulių sąjungos nariu Gintaru MARKEVIČIUMI.

Nuo skaudžių Sausio 13-osios įvykių prabėgo 31 metai. Kokios mintys aplankė šiemet, segantis trispalvę į švarko atlapą?

Aš nevadinčiau jų skaudžiais – bet kuri kova už laisvę, nusinešanti pasišventusių žmonių aukų, gali būti tragiška, bet ne skaudi, nes tragizmas susijęs su didybe, o skaudulys labiau buitiška kategorija. Šiais metais suėjo 31-osios Sausio 13-osios metinės ir nenuostabu, kad laikui bėgant tų lemiamų dienų įvykiai vis labiau apsineša užmaršties dulkėmis, užklojančiomis 1991 m. gyvenusių Lietuvos žmonių nuotaikas. Atsiranda netgi bandytojų perrašyti istoriją, sumenkinti Lietuvos atgimimui vadovavusių žmonių nuopelnus, iškreipti pasiektos laisvės esmę! Beviltiškos perrašinėtojų pastangos! Istoriją galima sumeluoti, bet pakeisti – vargiai, ypač, kai Lietuvos laisvės atgavimo kovą stebėjo visas pasaulis, ir jos momentus užfiksavo dokumentai. Štai apie ką aš galvoju, kai į švarko atlapą įsisegu trispalvės kaspinėliu papuoštą neužmirštuolę – kritusių kovoje atminimo simbolį. Atrodo ir dailiai, ir simboliškai!

Ar dalyvavai renginiuose? Kokiuose?

Kadangi dirbu Rumšiškių kultūros centre, tai visuomet dalyvauju mūsų renginiuose: mano vadovaujamas kultūrinio turizmo būrelis sukrauna tradicinį laužą Kultūros centro kiemelyje, dainuoju mūsų KC mišriajame vokaliniame ansamblyje „Žigla“ (vadovė Modesta Kalinauskienė). Deja, Covido-19 pandemija suardė įprastą šventės eigą – reikia vengti masinių susibūrimų, antraip virusas ilgai bus dar vienas Sausio 13-osios priešas.

Grįžkime į 1991-uosius. Kur gyvenai, mokeisi ar dirbai?

1991-aisiais aš buvau jaunas Dovainonių pagrindinės mokyklos mokytojas, dirbantis joje antrus metus. Baigęs Vilniaus universitete Lietuvių kalbos ir literatūros studijas, kartu su žmona Gintare – mano bendrakurse, grįžome į žmonos gimtinę. Gyvenome pas žmonos tėvus, auginome trejų metukų sūnų. Likimas lėmė, kad studijuojant paskutiniame kurse teko matyti, kaip 1988 metais Sąjūdžio dvasia skleidžiasi mūsų sostinėje Vilniuje, kaip desperatiškai bando ją uždusinti komunistų valdžia – juk universiteto rūmai yra miesto centre, šalia jo širdies Katedros, o svarbiausi įvykiai – „bananų balius“ ir po jo įvykęs sąjūdžio mitingas, kuriame žmonės pirmą kartą ėmė skanuoti „Landsbergis!“ – nutiko būtent šalia Katedros. Kaime nuotaikos buvo santūresnės, bet visi padoresni žmonės neslėpė džiaugsmo dėl atgimimo: aktyviai dalyvavo 1990 metų vasarį vykusiuose rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą (tuomet dar LTRS), vėliau – referendumuose. Bet buvo ir tokių, kurie pirštu prieš jauno mokytojo veidą mojavo kumščiu, grieždami dantimis – „tokius kaip tu, landsbergistus, reikia šaudyti!“. Suprantama, aš gi dalyvavau rinkimų komisijose, platinau kaime Sąjūdžio spaudą ir t. t.

Kaip atsidūrei Sausio 13-osios įvykiuose, kur buvai tą naktį?

Sausio 13-osios naktį buvau namuose. Taip sutapo, kad man nebuvo lemta tapti didvyriu! Reikalas tas, kad po to, kai sausio 8 d. „Jedinstvos“ smogikai bandė šturmu užgrobti Parlamentą, ir valstybės vadovas Vytautas Landsbergis kreipėsi į tautą, kviesdamas ateiti ir apginti savo valdžią, antraip turės svetimą, su dviem draugais sėdom į mano „Moskvič“ (buvo toks sovietinis „automobilis“) ir išlėkėm į Vilnių prie Parlamento. Jau nepamenu, kurią tai dieną buvo, bet atrodo, jog tą pačią, kai Spaudos rūmai buvo užgrobti omonininkų (tai įvyko sausio 11 d.), ir žmonės Vilniuje būriavosi prie likusių svarbių informacijos skleidimo ir valstybinių įstaigų. Beje, žmonės prie valstybinių įstaigų ir radijo retransliavimo stočių būriavosi visoje Lietuvoje, tačiau man pasirodė, kad dabar svarbiausia – Vilnius. Kadangi buvau ratuotas, apvažiavome karštus taškus – pabudėjome prie televizijos bokšto, prie radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje, prie Ministrų tarybos, telegrafo... žodžiu, visur, kur piliečiai tikėjosi omono išpuolių. Minios žmonių siūbavo aplink tuos pastatus, degė laužai, prie jų šildėsi draugiškai susėdę visiškai nepažįstami žmonės, staiga pajutę begalinį artumą, vadinamą TAUTOS VIENYBE... Kažkas atveždavo arbatos, kažkas sumuštinių... O juk tai buvo nepritekliaus laikai! Naktį žmonių sumažėdavo, bet vis vien jų buvo labai daug. Neapsakomai keliančios dvasią Erikos Masytės, Rolando Paulausko, „Anties“, liaudies dainos ir keistas jaudulys laukiant kažko pavojingo ir pikta lemiančio – štai taip man atrodė tomis dienomis ir naktimis Vilnius. Vis nulėkdavom prie Šiaurės miestelio – ar neatvažiuoja sovietų tankai? Beje, tada pirmą kartą važinėjau po keistai ištuštėjusį miestą nepaisydamas greičio apribojimų – tik sankryžose pristabdydamas apsidairyti, kad koks desantininkų šarvuotis nesuplotų mano „moskvyčiaus“ su visu turiniu. Miegoti nuėjome švintant – prigulėme Nacionalinės bibliotekos laiptinėje ant minkštų raudonų kilimų. O dieną vėl – televizijos bokštas, Parlamentas, telegrafas... Rūpėjo ir namai – lyg tyčia vieno bičiulio uošvė sirguliavo, o aš, iš telegrafo (neužmirškime – telefonai-automatai buvo tik vietinio ryšio, o paskambinti į kitą miestą tebuvo galima iš telegrafo ar centrinio pašto, kuris, jei neklystu, buvo uždarytas) prisiskambinęs į savo kaimą, sužinojau, kad laringitu susirgo mano sūnelis ir gali tekti važiuoti į ligoninę. Su bičiuliais aptarėme situaciją ir nusprendėme, kad iki vėlaus vakaro dar pabudėsime prie Parlamento, o tada greitai grįšime pas artimuosius ir išsprendę problemas namuose vėl važiuosime į Vilnių. Vėlų sausio 12-osios vakarą pervargę išvažiavome namo... Daug vėliau, prisimindami su tais dviem bičiuliais sausio įvykius, vis spėliojome, kas būtų mums nutikę, jei desantininkai būtų puolę viena para anksčiau? Juk panašiu metu buvome prie televizijos bokšto... Bet, kaip sakoma, Viešpaties keliai nežinomi, ir didvyriais mes netapome. Grįžęs namo užmigau lyg užmuštas prie „Šilelio“ ekranėlio.

Naktį desantininkai užėmė televizijos bokštą ir radijo ir televizijos komitetą Konarskio gatvėje, apie tai man pasakė pažadinusi Gintarė, o „Šilelio“ ekranas degė beforme pilka spalva... Apėmė begalinis apmaudas, kad jiems pavyko, ir neapykanta dėl nužudytų gynėjų. Panorau lėkti į Vilnių, bet teko važiuoti parsivežti gydytoją karščiuojančiam sūneliui, nes Greitosios medicinos pagalbos išsikviesti nepavyko – telefonas neveikė! Kai važiavau gydytojo, pro paštą važiuodamas pastebėjau viduje vaikščiojantį žmogų: ką jis galėjo veikti vidury nakties pašte? Spėjau, kad tai pašto viršininkė, Lenino ordininkė – kas gi dar be jos žinios naktį galėjo įeiti į paštą ir atjungti telefonus? Laimė, gydytoją radau, sūnui pasidarė lengviau, o ligoninės neprireikė, tad paryčiui išsiprašiau savo Gintarės, kad išleistų į Vilnių. Dar užsukau į mokyklą ir prisikroviau mano žinioje buvusias dujokaukes – o gal prireiks? Vilnių pasiekiau stipriai šąlant, priešais Gariūnų tiltą stovėjo sovietų šarvuočiai ir patruliai. Sustabdė ir mane. Dureles pravėrė kalašnikovu ginkluotas azijietiškų bruožų kareivėlis, nužvelgė mane, sustirusį nuo šalčio ir nuostabos, ir nieko nesakęs mostelėjo – „pojechal!“. Tik daug vėliau suvokiau, kaip man pasisekė, jog jis nepastebėjo ant galinės sėdynės sukrautų dujokaukių! Vilniuje prabuvau dar parą, bet jau buvo pasiekusi žinia, kad desantininkai gavo nurodymą atšaukti Parlamento šturmą, nes prie jo „per daug mėsos“.

Kas įstrigo iš tų įvykių?

Įstrigo žmonių neapsakomas artumas, geranoriškumas, nepriklausomai nuo tautybės. Pamenu, atvažiavęs prie televizijos bokšto sausio 13-osios dieną, pamačiau jį apsuptą Pskovo divizijos desantininkų, į kuriuos susirinkę žmonės žiūrėjo iš tolo kaip į pavojingus žvėris. Vienas jaunas rusakalbis vyras bandė kalbinti desantininkus, rodė jiems savo karinį bilietą ir klausė, kodėl jūs, vaikinai, taip elgiatės, juk mes esame vieno kraujo... Desantininkas riktelėjo jam trauktis ir terkštelėjo automato spyną.

Vilniuje prie parlamento sutikau buvusių kurso draugų, Keistuolių teatro aktorių, keletą pažįstamų rumšiškėnų, šiaip „draugų draugų“, kurie gyvenime atrodė nerimti plevėsos. Ir vis tik tai buvo tikras patriotiškumo proveržis! Vėliau, laikui bėgant, vis paaiškėdavo kas nors, ko tomis dienomis nepastebėjome, kartais – visiškai neaptarinėjami dalykai, pavyzdžiui, tai, kad žmonės prieš išvykdami budėti prie Parlemento, į Sitkūnus, Juragius ir kitus svarbius objektus, stengėsi apsirengti „išeiginiais“ drabužiais – net apatiniais naujais: o jeigu sužeis ar užmuš, kaip atrodys sudriskę marškinėliai ar kelnaitės? Atrodo, juokinga smulkmena? Nieko panašaus, žmogus, pasiryžęs mirti už laisvę, galvoja ne apie didybę, bet nori žemiškai padoriai atrodyti (štai kodėl stribai ir enkavėdistai numesdavo Laisvės kovotojų kūnus miestelio aikštėse pusiau apnuogintus!)

Po kelių metų vilnietis pusbrolis pasakojo, kad išgirdęs šūvius susikrovė medicinos reikmenų lagaminėlį ir išvyko prie Parlamento – jis tuo metu buvo medicinos studentas, žmona jam irgi puolė į kojas, prašydama neiti... Na, o iš kaimo gyvenimo liko slogus prisiminimas – kai pabeldžiau į kaimyninio daugiabučio gyventojų duris, ragindamas važiuoti į Vilnių prie Parlamento, likau, švelniai tariant, nesuprastas. Tiesa, dieną iš kaimo į Vilnių išvyko autobusas su budėti pasiryžusiais dovainoniečiais.

Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, ar neapima neviltis, kaip kai kuriuos Lietuvos gyventojus, kad ne „dėl tokios Lietuvos kovojome“?

Kai išgirstu ką nors sakant „ne dėl tokios Lietuvos kovojom“, pasižiūriu – kažkaip nepamenu to žmogaus tarp kovotojų... Nesakau, kad jis buvo tarp „Jedinstvos“ mankurtų, bet ir tarp Sąjūdžio aktyvių veikėjų nepamenu! Užtat neretai išlįsdavo jo pažiūros, kurias galima nusakyti keturiais žodžiais: „prie ruso buvo geriau“. Žmonės taip gerai, kaip dabar, Lietuvoje niekada negyveno, tik, deja, daug kam to suprasti ir įvertinti neleidžia savivertės stoka. O kai savivertė menka, tai vilties nė su žiburiu nerasi. Žinoma, reikia nepamiršti ir kryptingos Rusijos propagandos ir jos vietinių platintojų, nuo pat Kovo 11-osios bandančių įteigti, kad Lietuva nieko nepasiekė ir nepasieks savo laisve arba, kad jos pasirinkta vakarietiškos demokratijos kryptis nėra teisinga. Bet sutikite, – juk tai visiškas melas! Mes gyvename geriau net už kai kurias buvusio „socialistinio lagerio“ šalis, o dabar ES nares, pavyzdžiui, Rumuniją ir Bulgariją, jau nekalbant apie buvusias „tarybines seses“ Baltarusiją, Moldovą, Ukrainą...

Tradicinis klausimas: jei dabar būtų tokia situacija, viską kartotum?

Kartočiau – tik dabar sąmoningiau nei tada: aš matau, kokia graži, geranoriška yra jaunoji karta, gimusi prieš pat ar per Lietuvos atgimimą, šiandien jau auginanti savo vaikus, gimusius laisvoje Lietuvoje. Leiskime jai pačiai spręsti, kokie turi būti santykiai su kitų tikėjimų ar seksualinės orientacijos ir pasaulėžiūros žmonėmis – juk tai jų ateitis!

Dabar daug klausimų kyla dėl privalomosios tarnybos. Kokia tavo nuomonė šiuo klausimu?

Romėnai teigė: „dulce et decorum est pro patria mori“ – garbinga ir gražu mirti už Tėvynę. Valstybė laikosi ant sąmoningų piliečių pečių ir jiems nekyla klausimų, ar reikalinga privalomoji karinė tarnyba. Man išvis nesuprantama, iš kur atsirado tas menkavertiškumo kompleksas, kai tarnyba kariuomenėje laikoma kažkokia katastrofa? Juk ne okupacinėje kariuomenėje reikia vergauti, o savo Tėvynės gynėjų draugėje mokytis apginti savo kraštą! Sutinku, būna įvairių situacijų gyvenime, kai jaunam žmogui iškyla kažkokių problemų dėl atėjusio privalomosios karinės tarnybos laiko, bet jas juk galima išspręsti, ne sovietų laikai, kai griebdavo iš universiteto ir dvejiems metams į Afganistaną ar pas baltas meškas prie Barenco jūros... Aš tiesiog nesuprantu tų menkystų, kurie apsiverkia dėl to, kad reikės atlikti privalomąją tarnybą.

Kaip manai, ar Sausio 13-oji prisidėjo prie tavo asmenybės, mąstymo, įsitikinimų formavimo?

Nežinau, kaip kitiems, bet man Sausio 13-oji buvo tik persilaužimo etapas Lietuvos kelyje į laisvės atgavimą. Mano pasaulėžiūrą formavo mano seneliai, gimę „prie caro“, bet užaugę nepriklausomoje „smetoninėje“ Lietuvoje – suvargę nuo kolchozinio teroro, nepritekliaus, jie su pasididžiavimu kalbėdavo apie prieškarinę Lietuvą, Vytautą Didįjį, Darių ir Girėną, paliesdavo ir „žaliukų“ temą. Pamenu, kai jau gyvenimas tapo pakenčiamas, jau „prie  Brežnevo“ (nors Amerikos balso klausydavosi slapta), kartą paklausiau senelio, kodėl jis taip gerai kalba apie tuos prieškarinius laikus, negi dabar jam ne lengviau gyventi? „Tai kur kas lengviau, bet tada buvo LAISVĖ!“ – atsakė susigraudinęs senelis. Daug vėliau iš savo tėvo tėvo sužinojau, kad pokaryje senelis naktį slapčia su dviem patikimais (!) kaimynais pavogė ant Nemuno nukauto ir palikto partizano kūną (jį paimti stribai nedrįso – ledas buvo netvirtas) ir jį slapta palaidojo kapinėse, o kadangi partizano kišenėje rado dokumentus, tai ir jo artimiesiems pranešė po kurio laiko.

Na, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, labai nenustebau sužinojęs, kad mano tėvas sovietmečiu platino draudžiamą literatūrą – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Mano vaikystės knygos buvo ne tik pasakos, bet ir Šapokos „Lietuvos istorija“, „Kęstutis“, „Strategija prie Madrido“ ir t. t. Žinoma, iš pradžių aš jas varčiau, baukščiai žiūrėdamas į paveikslėlius su kryžiuočiais, o paauglystėje jau su smalsumu rijau (į šalį nustūmęs algebros namų darbų užduotis).

Matyt, yra kažkoks „laisvės genas“ ir nebūtina visiems tapti didvyriais, kad tą „laisvės geną“ perduotume savo vaikams!

Dėkoju už įdomų ir turiningą pokalbį.

Kalbino Silvija BIELSKIENĖ

Gali būti aktualu: Lininiai marškiniai